Apie tai, kaip skaitomi kūnai, susimąstyti privertė labai kasdieniškas ir nereikšmingas įvykis – jau po vidurnakčio grįžtant į namus sugautas traukinyje priešais sėdinčio vyro žvilgsnis. Kai tik atsisukdavau, tą žvilgsnį vis sutikdavau. Pakeleivis neslėpė savo nusiteikimo atvirai spoksoti. Tačiau Japonijoje ilgai spitrinti į nepažįstamą žmogų, ypač traukinyje, - labai blogas tonas ir siaubingai nemandagu. Paprastai japonai apsimeta miegą, kad tik nesutiktų pakeleivio žvilgsnio. Vis dėlto tąkart traukinyje pagautas žvilgsnis, atviras, švelnus ir gaižiai globėjiškas, rodė, kad asmuo manė, jog turi tam teisę, ir bylojo: japoniškos mandagumo taisyklės negalioja, vos tik identifikuojamas „objektas – baltas kūnas“.
Pakeleivis nežinojo ir nesusimąstė: galbūt aš gyvenu Japonijoje daugybę metų, o mano japonų kalbos žinių užtektų pasiųsti jį kur nors toliau už tokį įžūlumą, galbūt puikiai išmanau japonų etiketą. Tokia galimybė nėra įsileidžiama, sprendžiant, kaip elgtis. Užtenka balto moteriško kūno kaip informacijos vieneto, ir kam čia rūpi iš pažiūros universalus etiketas. Bet tokia kasdieniška situacija – mažiausiai stebinantis kūnų skaitymo pavyzdys. Tam tikroje Tokijo vietovėje nė neabejojama, kad viena vakare vaikštanti Rytų europietiškos išvaizdos moteris būtinai ieško darbo (apie tai – kitos savaitės „Atgimime“).
O, kaip rodo trumpas jaunos menininkės ir antropologės Dados Docot filmas „Vaidinant natūralumą“, kūnas, bylojantis, kad atkeliavo iš Pietryčių Azijos, pritraukia įtarų dėmesį.
Filipinietė režisierė civiliai apsirengusių policininkų stabdoma tiesiog stotyje ir prašoma parodyti leidimą legaliai gyventi Japonijoje. „Visada jiems parodau savo gaijin [jap. „svetimšalio“] ir Tokijo universiteto korteles.
užduoti daugiau klausimų. Atrodo, mano studento pažymėjimas yra galingas“, – pasakoja režisierė interviu tinklaraščiui „Visual anthropology of Japan“. Pareigūnams tenka pripažinti, kad kūną perskaitė neteisingai, bet jie dėl to, atrodo, nesutrinka. Nors Japonijoje, nepaisant griežtų taisyklių, vis dar nemažai iš Pietryčių Azijos atvykusių imigrantų, gyvenančių šalyje nelegaliai, ne kiekvienas pagal išvaizdą identifikuojamas kūnas būtinai turi priklausyti nelegalui. „Kiek metų reikia, kad būtum laikomas vietiniu?“ – filme retoriškai klausia
režisierė.
Japonija – jokia išimtis tarp kitų valstybių. Tik kūnų skaitymo tendencijos joje galbūt ryškesnės, nes joje mažiau išvaizdos skirtumų tarp visuomenės narių. Kuo nors vizualiai besiskiriantis žmogus iš karto gali būti priskiriamas tam tikrai grupei: čia turistas iš Vakarų Europos, čia nelegalas iš Pietryčių Azijos, o čia tikriausiai nežinia kokiu statusu šalyje gyvenantis afrikietis pabėgėlis (įdomu tai, kad gatvėje pakalbinti afrikiečiai visi kaip vienas sakėsi vienaip ar kitaip gavę leidimus dirbti
ir turi tarp japonų nepopuliarią profesiją, tuo tarpu kai kurie apie užsieniečius paklausinėti japonai mano, kad afrikiečiai šalyje nedirba – greičiausiai tokią nuomonę kuria afrikiečių kaip pabėgėlių, pasklidusių po turtingas šalis, įvaizdis).
Plačiai pagarsinti atvejai, kai Japonijoje atsidūrę iraniečiai prekiavo narkotikais, lėmė, kad asmenys iš Vidurio Rytų sutinkami su dvigubu įtarumu, nors tyrimai parodė, kad užsieniečius naudojo japonų mafija, jog nukreiptų dėmesį nuo savęs, o amerikiečiai Japonijoje, remiantis statistika, parduoda daugiau narkotikų nei iraniečiai. Kaip rodo faktai ir statistika, nelegalus imigrantas gali būti tiek iš Pietryčių Azijos, tiek iš Europos. Lygiai taip pat narkotikais prekiauti, kuo daugelyje šalių kaltinami užsieniečiai, gali asmuo ir iš turtingos, gerbiamos valstybės.
Tačiau, siekdami pasilengvinti darbą, pareigūnai neretai pasikliauna „iš akies“ nustatomomis savybėmis. Iškalbingas ir toks atvejis arčiau namų nei Japonija: tik prieš keletą metų lyčių lygybe garsėjančioje Švedijoje buvo pakeistas įstatymas, leidžiantis išteisinti prievartautoją, jeigu yra
liudininkų, kad auka buvo „seksualiai apsirengusi“. Kūnų skaitymas, kaip matyti, pasitarnaudavo netgi kaip leidimas pažeidinėti įstatymus. Nusikaltėliui būdavo suteikta laisvė aukos kūną skaityti taip, kaip jam patinka, neatsižvelgiant, ką tam tikru būdu viešai pateikdama savo kūną norėjo pasakyti auka (galbūt tik tai, kad jai patinka tam tikro dizainerio propaguojamas provokuojantis stilius).
Neseniai „Amnesty International“ paskelbė ataskaitą, kurioje raginama skirti daugiau dėmesio rasizmui, paplitusiam Austrijos policijoje. Užsienietiška kilmė leidžia pareigūnams įsivaizduoti turint teisę nepaisyti žmogaus teisių: ne tik užsieniečiai būna kankinami ir žeminami, bet ir jų skundai retai ištiriami, o įstatymų pažeidėjai – nubaudžiami. Taigi svarbu pabrėžti: nors nėra klaidinga teigti, kad iš kūno galima apytikriai įskaityti asmens kilmę, bet kaip kūnas elgsis ir ką su juo leistina daryti, sugalvojame patys.
Kūne nebūna įrašyta, kokį antspaudą asmuo turi pase arba kad kūnas leidžia save nevaržomai apžiūrinėti, liesti ar varžyti laisvę. Visuomenės nariai, leidžiantys sau įjungti automatinę „kūnų skaitymo“ programą, nesusimąsto, kad tai žeidžia ir žemina kūnų savininkus. Tačiau visuomenės požiūris – mažesnė problema nei kūnų skaitymo persismelkimas į teisėsaugos struktūras. Vos tokia tendencija jose atsiranda, žodžiai apie visų lygybę įstatymui lieka tik popieriuje.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite: Oligarchų aitvarai – įtakingi valdininkai Įkandin Sauliaus Spėčiaus, buvusio Gedimino Kirkilo patarėjo, į verslą nėrė ir buvęs Susisiekimo ministerijos sekretorius Arvydas Vaitkus. Indrė Makaraitytė aiškinasi, ar Bronislovas Lubys buvusiam valdininkui darbo vietą pasiūlė ne už vertingas paslaugas. Egzaminų uodega vizgina švietimo šunį Švietimo ekspertė Marina Vildžiūnienė aiškina, kodėl kiekvieną pavasarį Lietuvą apima egzaminų „psichozė”. Kalbina Stanislovas Kairys. Pasitikėjimas valdininkais gali pakenkti jūsų sveikatai Kaip sužinoti, ar tai, ką valgai, nesukels tau alergijos arba vėžio? Valdininkai teigia, kad maisto priedai yra saugūs, ir skeptiškai vertina informaciją, raginančią jų visiškai atsisakyti kaip kenksmingų. Tuo tarpu medikai vienbalsiai tvirtina, kad maisto priedus reikėtų vartoti atsargiai. Išblukęs valstybės įvaizdžio spindesys Anatolijus Lapinskas svarsto, kaip, kuriant šalies įvaizdį, vienu šaukštu deguto nesugadinti medaus statinės.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.