M.Jacksono albumas „Thriller“ - labiausiai parduodamas popmuzikos albumas pasaulyje. Tačiau pastaraisiais metais beveik niekas neprisiminė M.Jacksono kaip muzikanto, greičiau kaip buvusią popžvaigždę, paskendusią skolose bei kaltinamą pedofilija.
M. Jacksonas yra pareiškęs, jog jis yra popmuzikos karalius. Šiuo metu su tuo sutinka ir visa žiniasklaida. Tačiau norėčiau padaryti vieną išlygą – M. Jacksonas buvo komercinės muzikos karalius, o jo muzika didele dalimi žymėjo roko nuosmukį – jo tapimą komercija arba vartotojiškos visuomenės dalimi.
M. Jacksonas buvo nepakartojamas atlikėjas ir šokėjas, uždirbęs muzikos firmoms milijardus dolerių. Beje, M. Jacksono muzika (tai tinka ir jo geriausiems albumams) yra įspūdingiausia žiūrint vaizdo klipus ar koncertinius įrašus. M. Jacksono šokimo maniera yra didžiulė inovacija ir labai svarbi jo pasirodymo dalis.
M. Jacksonas, kaip ir daugelis menininkų, savo muzika išreiškė save bei savo dvasinį kelią. Kaip savo tikrojo „Aš“ paieškas reikėtų suprasti ir nesibaigiančias plastines operacijas, kurios pavertė M. Jacksoną beveik zombiu. Tačiau visos šios paieškos buvo vaikiškos – jo muzika nebuvo pajėgi kelti fundamentalių klausimų, o M. Jacksonas taip ir mirė būdamas 50-ies metų vaikas.
Tai ne vienintelė roko muzikos žvaigždė, pasižymėjusi ekstravagancija.
Norėtųsi palyginti M. Jacksoną su Jimu Morrisonu, ansamblio „The Doors“ vokalistu, mirusiu Paryžiuje 1971- ais metais. Žvelgiant į dvi biografijas, aiškiai matyti, kokie buvo skirtumai tarp šių asmenybių ir koks skirtingas požiūris į gyvenimą bei muziką.
Morrisonas buvo vienas iš nedaugelio roko atlikėjų (kitas yra Nickas Cave’as), kuris nuo pat vaikystės skaitė knygas bei ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl mes esame čia ir kokia gyvenimo prasmė, jei viskas baigiasi mirtimi. Nyčė buvo vienas mėgiamiausių Morrisono rašytojų. Nyčės tragizmas atsispindi ir „The Doors“ muzikoje bei Morrisono poezijoje. Jis savo tikrąjį „Aš“ tikėjosi išreikšti ne muzikoje, bet poezijoje: jis save laikė poetu, tačiau ankstyva mirtis šiam siekiui neleido išsipildyti.
Morrisono muzika siekė peržengti šią realybę ir pamatyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tai tikrai artimas Platono filosofijai siekis. Šį siekį atspindi ir ansamblio pavadinimas – „The Doors“ – atvėrus duris, būtis atsivers tokia, kokia yra iš tikro. Tačiau Morrisonas šias duris bandė atverti ne pasyvia meditacija ar malda. Šiam tikslui tarnavo ir alkoholis, ir narkotikai, ir muzika, ir seksas. Kai kurie kritikai lygina „The Doors“ muziką su vadinamuoju „žiaurumo teatru“. Užtenka pasiklausyti vien dainos „The End“.
„The Doors“ pirmąjį albumą išleido 1967 m., paskutinį – 1971 m. Grupė, kaip ir Michaelas Jacksonas, turi daugelį apdovanojimų – paskutinį „Grammy“ gavo 2007-ais metais. Nesu tikras, jog popmuzikos karalius Jacksonas po beveik 40 metų bus taip prisimenamas, o jo albumai taip perkami.
„The Doors“ negrojo popso, o popse skoniai labai greitai keičiasi. Morrisono muzika peržengė roko muzikos ribas. Peržengė didele kaina – Morisono gyvenimas iš esmės yra asmenybės susinaikinimas, siekiant rasti atsakymus į klausimus, kurių geriau neužduoti, nes atsakymai gali nuvesti arba į susinaikinimo tamsą, arba į tikėjimą. Morrisonas nepajėgė atsitraukti nuo tos bedugnės, į kurią jis pažvelgė, ta negalia reiškė mirtį. Tai yra viena priežasčių, kodėl „The Doors“ muziką turi tokią didelę destrukcijos dozę.
Beje, Morrisonas buvo labai toli nuo Amerikos establišmento. Jį, kaip ir Johną Lennoną, sekė CŽV ir rinko apie jį medžiagą. Tuo tarpu Jacksoną JAV politinis establišmentas priėmė kaip savą. 1984-aisiais metais Baltuosiuose Rūmuose jį priėmė Ronaldas Reaganas ir įteikė apdovanojimą.
Neįsivaizduoju, jog JAV prezidentas būtų priėmęs Morrisoną, Jimį Hendrixą ar Janis Joplin. Taip pat negaliu įsivaizduoti, jog šie atlikėjai būtų sutikę atvykti į Baltuosius Rūmus. Jie priklausė antiestablišmentui ir į politikus, įvėlusius Ameriką į Vietnamo karą, žvelgė su panieka, o dažnai ir su neapykanta.
Tiesa, „The Beatles“ buvo pagerbti Didžiosios Britanijos karalienės, bet karalienė yra tik simbolinis asmuo, nevykdantis šalies užsienio politikos. Be to, „The Beatles“ po kiek laiko protestuodami apdovanojimus grąžino.
M.Jacksonas, nors ir puikus atlikėjas, man kažkuo primena Holivudo filmus, hamburgerius bei kitus masinės kultūros atributus. Vienas iš jo, kaip ir daugelio diskotekų muzikos atlikėjų, „nuopelnų“ yra tai, jog jis prisidėjo prie roko muzikos komercializavimo. Kitaip sakant, savo misiją jis suvokė kitaip nei Morrisonas, Janis Joplin, Jimis Hendrixsas, Nickas Cave’as, Freddie Mercury ar Leonardas Kohenas.
Gal todėl man jo gyvenimas ir mirtis labiau primena princesės Dianos likimą. Abu buvo vieniši, abu norėjo išsiveržti iš visuomenės primestų konvencijų, bet abu nebuvo maištininkai, greičiau tos pačios visuomenės dalis. Abu juos po mirties apverkia milijonai.
Beje, Morrisono laidotuvėse dalyvavo tik šeši žmones. Jo kapas iki šiol yra viena svarbiausių roko piligrimų kelionių vietų. Jimį daug kas laiko pabaisa, bet ši pabaisa su klouno siela laiko bandymą jau išlaikė. Sunku patikėti, jog tai pavyks popso karaliui. Bet vis tiek, tegul Tau būna lengva žemelė, Michaelai. Savo darbą Tu darei puikiai. Tačiau atleisk – tai nebuvo rokas.