Tačiau rečiau girdimas autentiškas pačių azijiečių balsas. Vienas iš Azijos mąstytojų, dažnai pasisakantis šia tema, yra buvęs Singapūro ambasadorius Jungtinėse Tautose Kishore’as Mahbubanis, kurio knygai „Naujasis Azijos pusrutulis: neišvengiamas pasaulio jėgų persistūmimas į Rytus“ britų savaitraštis „The Economist“ skyrė viso puslapio recenziją.
„Vakarų mąstyme yra fundamentali klaida“ – mano Kishore’as Mahbubanis, kuris būdamas Pakistano kilmės, kalbantis hindi, tačiau gyvenantis kinų dominuojame Singapūre iš dalies atstovauja tiek indiškai, tiek musulmoniškai, tiek kinų kultūroms ir civilizacijoms. „Visose pasaulio iššūkių analizėse Vakarai daro prielaidą, kad būtent jie yra sprendimų šaltinis pasaulio problemoms“, - teigia Mahbubanis ir priduria, kad iš tiesų patys Vakarai yra daugelio problemų priežastis.
Tačiau priešingai nei radikalesni Azijos mąstytojai, Mahbubanis nėra nusistatęs prieš Vakarus ir galbūt todėl jo nuomonės klausomasi Niujorke ar Londone. Mahbubanis mano, kad po II pasaulino karo, Vakarų (ar tiksliau Amerikos) sukonstruota „pasaulio tvarka“ nebuvo bloga. Ši pasaulio tvarka dar vadinama Bretton Woods sistema, kurios pavadinimas kilo nuo mažo Niuhampšyro valstijos miestelio Amerikoje, kur 1944 metų liepą delegatai iš 44 šalių nutarė, kad pasaulio taikai ir stabilumui palaikyti reikia laikytis tarptautinės teisės ir sukurti tris pagrindines institucijas – Jungtines Tautas, Pasaulio Banką ir Tarptautinį Valiutos Fondą.
Tačiau kaip dažnai pastebi Azijos analitikai, tuomet 1944 metais niekam neatrodė keista, kad pagal „neoficialų susitarimą“ Pasaulio Banko vadovu visuomet yra skiriamas amerikietis, Tarptautinio valiutos fondo vadovu skiriamas europietis, o Jungtinių Tautų saugumo taryba turės penkis pagrindinius narius, tarp kurių nebus Indijos ar Japonijos.
Kita vertus, anot jo, Vakarų dominavimas kuris iš dviejų amžių perspektyvos atrodo kaip natūralus ir suprantamas, žvelgiant iš dviejų tūkstančių metų perspektyvos yra anomalija. Per paskutiniuosius 20 amžių net 18 amžių iki pat 1820 metų didžiausiomis pasaulio ekonomikomis nuolat buvo Kinija ir Indija. Tai, kad jos laikinai prarado savo pozicijas, anot Mahbubanio, tebuvo laikinas nukrypimas, kuris jau iki 2050 metų bus visiškai ištaisytas – tuomet nei viena iš Europos valstybių nepateks į didžiausių pasaulio ekonomikų ketvertuką (kuriame eilės tvarka rikiuosis Kinija, JAV, Indija ir Japonija).
7 Vakarų išminties stulpai, kuriuos Azija vertina
Tai, kad Mahbubanis yra teigiamai nusiteikęs Vakarų ar bent jau jų vertybių atžvilgiu rodo ir tai, kad jis išskiria 7 esminius aspektus (ar „stulpus“), kurie lėmė Vakarų suklestėjimą ir kuriuos Azija privalo perimti, jei ji nori klestėti.
Pirmasis Vakarų stulpas yra laisvosios rinkos ekonomika. Mahbubanis pasakoja anekdotinę situaciją, kai prieš trisdešimt metų Kinijoje kirpėjas jį kirpo vieną valandą ir nei vienas taksistas nenorėjo jo vežti, kadangi tiek kirpėjams, tiek taksistams buvo mokama ne už atliktą darbą, bet už etatą. Dabar situacija yra visiškai pasikeitusi. Antroji Vakarų sėkmės priežastis yra mokslas ir technologijos. Pavyzdžiui Portugalija penkioliktame amžiuje turėjusi vos kelis milijonus gyventojų dėl pažangesnių laivybos ir karybos technologijų sugebėjo pristeigti kolonijų Amerikoje, Afrikoje, Indijoje ir Kinijoje.
Trečiasis Vakarų pranašumas yra paplitusi meritokratija – kai žmonės yra vertinami pagal savo talentus ir pasiekimus, o ne pagal kilmę. Mahbubanis tai iliustruoja Brazilijos pavyzdžiu – kur dėl meritokratijos ir talentų paieškos visuose visuomenės sluoksniuose Brazilija yra futbolo supervalstybė, tačiau dėl to, jog tik viršutinių klasių talentai yra išnaudojami ekonomikoje – Brazilija nėra ekonominė supervalstybė.
Ketvirtasis Vakarų „išminties stulpas“ yra pragmatizmas. Pragmatizmas stiprėja ir Azijoje, kuri ilgai buvusi kultūriškai uždara, ėmė kopijuoti Vakarų technologijas ir vadybos metodus. Kaip pasakė buvęs Kinijos vadovas Deng Xiapingas, 1979 pradėjęs liberalizavimo reformas, nesvarbu, ar katė yra juoda, ar balta, jei ji pagauna pelę. Penktasis Vakarų pasiekimas, kaip bebūtų keista, yra „taikos kultūra“. Be abejo, turima omenyje laikotarpis po II pasaulinio karo ir ypač Europos Sąjungos gimimas, kuris padarė karą Europos viduje praktiškai neįmanomu.
Šeštasis Vakarų pranašumas, anot Mahbubanio, yra įstatymo viršenybė, nes tai suteikia saugumą verslui, nuosavybei ir išlaisvina žmonių energiją produktyviai veiklai: žmonės žino, kad kol „žais pagal taisykles“, jie gali būti ramūs ir drąsiai užsiimti tiesiogine savo veikla.
Septintasis „stulpas“, kurio dėka suklestėjo Vakarų civilizacija, yra švietimas. Ir būtent tie šimtai tūkstančių Azijos jaunuolių, kurie mokėsi Šiaurės Amerikos universitetuose (Mahbubanis nemini Europos) ir kurių nemaža dalis grįžo atgal ir yra viena pagrindinių jėgų dabar transformuojančių Indiją, Kiniją ir kitas valstybes. Taigi, pasaulio jėgų persistumdymas yra neišvengiamas ir jis jau vyksta. Nors Europa jau niekada nevaidins tokio vaidmens, koks jai teko prieš kelis šimtus metus, tačiau ji neišvengiamai išliks vienu pagrindinių pasaulio centrų. Tiesa, kokios bus Europos pozicijos po, tarkim, trisdešimties metų, labai priklauso nuo dabartinių europiečių sumanumo ir energijos.