Ženevos Aukštųjų tarptautinių studijų instituto profesorius Kurtas Gastaygeris saugumo politikos kursą mums dėstyti pradėjo nuo šokiruojančios tezės – branduolinis ginklas yra taikiausias ginklas pasaulyje. Tik dėl jo išvengėme Trečiojo pasaulinio karo...
Taigi, vienas išskirtinių XX amžiaus bruožų buvo pasauliniai karai. Karai, kuriuose anksčiau buvo sprendžiamos dviejų ar daugiau nei dviejų tautų bei valstybių problemos, tapo karais, kuriais siekiama pertvarkyti visą pasaulį. Atsirado ir globalinė politika, o su ja ir globalinio saugumo strategija. Jai įgyvendinti reikėjo ir globalias problemas sprendžiančio ginklo.
Branduolinis ginklas, sukurtas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, buvo panaudotas tik du kartus. Dvi bombos buvo ne tik nedidelis II pasaulinio karo epizodas: jos davė labai daug informacijos apie branduolinio ginklo technines ir politines galimybes. Jungtinės Valstijos – branduolinio ginklo kūrėjos – iš karto suvokė, kad tai kariavimo priemonė, leidžianti laimėti bet kurį karą. Bent jau kol šalis turi branduolinio ginklo monopolį. Branduolinis ginklas iš esmės keičia armijos struktūrą ir kariavimo būdus: nebetenka prasmės masinė šauktinių armija, sienų gynimas, karas su fronto linija. Vienas ar keli branduoliniai smūgiai iš karto nulemia bet kokio karo baigtį.
Modeliuojant būsimą branduolinę strategiją tapo aišku, kad jokia racionali šalis, matydama JAV galią, Amerikos nepuls, nes bet koks puolimas baigsis pralaimėjimu, o jei niekas nepuls, ginklo nereikės ir naudoti. Branduolinis ginklas tampa taikos ir saugumo garantu – atgrasymo priemone. JAV tampa pati saugiausia valstybe. Lygiai taip pat saugiomis valstybėmis gali jaustis Amerikos sąjungininkės, jei JAV yra pasiryžusi ginti jas taip, kaip gina save. Jų taip pat niekas nepuls, nors atskirai šios šalys nei galingos nei pačios sugebančios save apginti. Branduolinis ginklas formuoja saugumo sistemą, vėliau pavadintą „Branduoliniu skėčiu“.
Sovietai bet kuria kaina siekė užtikrinti, kad jos pergalės Antrajame pasauliniame kare, įskaitant aneksijas ir savo įtakos sferos sukūrimą, būtų nekvestionuojami. Kitais žodžiais tariant, SSRS siekė įteisinti pergalę, bei tęsti vadinamojo socializmo ekspansiją Vakarų link.
Buvo aišku, kad SSSR stengėsi kiek įmanoma stabdyti JAV progresą, skleisdama idėją apie tai, kad branduolinis ginklas yra pats pavojingiausias ginklas pasaulio istorijoje, kad jo reikia atsisakyti, kad branduolinė strategija anksčiau ar vėliau ves prie susinaikinimo. Sovietų propaganda skatino atsisakyti branduolinio ginklo, t.y. nuginkluoti JAV ir atimti branduolinį skėtį iš Europos. Kita vertus, SSSR suvokė, kad Amerikos galia slypi jos branduolinio ginklo monopolyje, kurį sunaikinti galima tik sukūrus savo branduolinį ginklą.
Pirmąją branduolinę bombą Sovietų Sąjunga susprogdino 1949 metais, tačiau prireikė dar kelių metų, kol šalis sukūrė pakankamą ginklų arsenalą, kuris leistų stoti į branduolinį karą. Atsirado supervalstybių priešprieša, kur branduolinio monopolio jau nebeliko. Nepaisant SSSR techninio atsilikimo, jos branduolinis arsenalas galėjo atnešti nepaprastai daug žalos.
Palaipsniui brendo pirmoji Šaltojo karo laikų branduolinio atgrasymo strategija. 1950 metas prasidėjus Korėjos karui ir iškilus konfrontacijos tarp SSSR ir JAV tikimybei, Amerikos strategai „masinio keršto“ (angl. Massive retaliation) doktriną. Ji reiškė, kad bet koks kėsinimasis į JAV ar jos interesus susilauks branduolinio smūgio pilna jėga. Toks JAV grasinimas buvo pakankamai tikėtinas, kadangi tuo metu Jungtinės Valstijos buvo sukaupusios pakankamą branduolinių ginklų arsenalą.
Kuomet 1952 metais JAV išbandė pirmąją vandenilinę bombą, žalos, kurią galėjo padaryti amerikiečių ginkluotė Sovietų Sąjungai, grėsmė dar labiau išaugo. Nors 1953 metais ir Sovietai susprogdino termobranduolinę bombą, jie vis dar atsiliko nuo Jungtinių Valstijų ginklų kiekiu. Būtent dėl to galima teigti, jog šiuo laikotarpiu buvo ryškus Amerikos strateginis dominavimas, tačiau tai buvo ir pretekstas Sovietams intensyviai vykdyti naują ginklavimosi programą. 1957 metais SSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą, kuris rodė, kad ne įmanoma ginklą perkelti į kosmosą.
Reikėjo kurti ir tobulinti branduolinio atgrasymo strategiją.
Efektyvi branduolinė strategija turėjo turėti du būtinus komponentus:
1. Sugebėjimą įrodyti, kad galima laimėti, smogus stiprų lemiamą branduolinį smūgį, po kurio priešininkas jau nebegalės niekuo atsakyti. Tam reikėjo įtikinamai gausaus arsenalo ir ginklo pernešimo technikos. Kitaip tariant, pradėjus karą, galima jį laimėti.
2. Sugebėjimą įrodyti, kad po priešininko pirmojo smūgio bus galima jam smogti atsakomąjį smūgį. Bet kas pradėjęs karą prieš branduolinę valstybę, pasmerktas pralaimėjimui.
Jei abi šalys galvoja panašiai, branduolinis karas pagal seną Sun Tzu logiką tampa beprasmis – nuostoliai niekada neatpirks laimėjimų. Abi šalys turi būti labai stiprios ir pasiruošusios tiek smogti pirmosiomis, tiek duoti atsaką.
Akivaizdu, kad pirmuoju smūgiu reikia stengtis naikinti ne bet ką, o priešininko branduolinį arsenalą, o tam reikalingas bent šioks toks kiekybinis pranašumas, numatant ir nepataikymo galimybę. Kita vertus, reikia stengtis, kad priešininkas nepataikytų, o tą galima pasiekti sukūrus mobilų ar gerai apsaugotą nuo pirmojo smūgio ginklą. Toks strategijos poreikis skatino ne vien kiekybinį augimą, bet ir mobilaus branduolinio ginklo tobulinimą.
JAV dalį branduolinio ginklo laikė povandeniniuose laivuose bei lėktuvuose. Sovietams buvo žymiai sunkiau – jie silpnesni jūrose bei skraidymo technikoje, bet ir jie sunkvežimiais vežiojo raketas po Sibiro miškus, perkėlinėjo raketas iš vienų šachtų į kitas taip, kad niekada nebūtų aišku, kur tą dieną ir tą valandą raketa yra. Tai neabejotinai skatino poreikį kurti dar daugiau branduolinių užtaisų.
Šaltojo karo metais supervalstybėms įgyvendinant branduolinį atgrasymą, buvo sukurta įvairių atgrasymo strategijos atmainų. Paminėtina masyvaus atsako, atgrasymo kerštu, abipusio garantuoto sunaikinimo, lankstaus atsako, išplėsto atgrasymo, garantuoto sunaikinimo strategijos. Įdomu tai, kad visos šios strategijos buvo sukurtos Vakarų valstybėse, tuo tarpu SSRS strategai nesugebėjo nieko naujo pasiūlyti šioje srityje.
Galiausiai Sovietų Sąjungai tobulinant savo branduolinius ginklus ir jų kiekiu praktiškai pasivijus Jungtines Valstijas, šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo pereita prie lankstaus atsako politikos, kuri numato nedidelės galios branduolinių sprogimų ginamojoje teritorijoje galimybę.
1962 metų Kubos krizė parodė, kad net grasinant pirmuoju smūgiu ne visada gali pakakti politinės valios jį iš tikro smogti. Pagal savo strateginę koncepciją JAV turėjo pradėti branduolinį konfliktą, tačiau jo nepradėjo, o SSSR vis tik pabūgo konflikto ir savo plano dislokuoti Kuboje raketas atsisakė.
Po Kubos krizės įvyko tam tikra branduolinės strategijos raidos krizė. Abi šalys, pajutę karo realumą, ėmė daugiau dėmesio skirti priemonėms, karui išvengti. Tarp Maskvos ir Vašingtono atsirado „karštoji linija“ – visą laiką veikianti telefoninis ryšys perspėjimui dėl galimų klaidų ir nesusipratimų, imta rimtai galvoti apie branduolinių ginklų kontrolę.
Įdomu pastebėti, kad branduolinių ginklų kontrolė davė netikėtą rezultatą: pavyzdžiui Antibalistinių raketų kontrolės sutartimi nustatytas raketų paleidimo aikštelių skaičiaus ribojimas paskatino tik dar didesnes ginklavimosi varžybas ir techninių naujovių paieškas – sukurtos raketos, galinčios pernešti daug užtaisų vienu metu, tad aikštelių skaičius tapo nebe toks ir svarbus.
Pradėjo formuotis ir vadinama Lankstaus Atsako (angl. Flexible Response) strategija, kuria siekiama teigti, kad branduolinio smūgio stiprumas nebūtinai reiškia pilną arsenalo panaudojimą, tiesiog reikia reaguoti į realią situaciją. Vis daugiau dėmesio pradedama skirti taktiniam branduoliniam ginklui – kaip eventualiai kariavimo priemonei riboto branduolinio konflikto atveju.
Lankstaus atsako strategija iš esmės išsilaikė iki pat Šaltojo karo pabaigos. Šaltojo karo pabaiga į branduolinę strategiją atnešė daugybę naujų elementų, tokių kaip branduolinis atgrasymas atskirai paimtoms „blogoms“ šalims, atgrasymas be branduolinės konfrontacijos, naujos taktinio branduolinio ginklo naudojimo (netgi kariavimui) galimybės.
Kartu su Šaltojo karo pabaiga pakito ir tarptautinė aplinka, kurioje, kaip greitai paaiškėjo, nebereikėjo tokių didelių branduolinių arsenalų, kurie buvo sukaupti Šaltojo karo sąlygomis. Be kita ko, susimąstyta ir apie branduolines strategijas, branduolinių pajėgų struktūrą, vadovavimą bei kontrolę, saugumą ir patikimumą, apie branduolinių ginklų paskirtį naujoje situacijoje apskritai. Siūlomos minimalaus atgrasymo ar „blogų“ valstybių neutralizavimo strategijos.
Pagrindinis atgrasymo tikslas lieka nepakitęs, tačiau reikia suvokti, kad strateginis branduolinis ginklas neatgraso teroristų, separatistų, partizaninių judėjimų, nepadidina saugumo nuo vadinamų sugedusių šalių (angl. failed states) keliamų problemų. Tad imta kalbėti, kad branduolinį ginklą ypač jo taktines modifikacijas galima naudoti kaip kariavimo ar taktinio atgrasymo ginklą. Pavyzdžiui, mažos griaunamosios galios branduoliniu ginklu galima griauti Afganistano kalnuose esančius bunkerius ar tuo pat metu atgrasyti nuo tokių bunkerių naudojimo dėl jų neapginamumo. Tai iš esmės keistų branduolinę strategiją, viena vertus atgrasymą darytų labiau specializuotu, tačiau didintų galimybę pradėti norėti kurti ginklą daugelyje nedidelių, bet rimtas saugumo problemas turinčių valstybių.
Akivaizdu, kad naudinga siekti, kad ginklai neplistų, kad niekas jo nepaverstų kariavimo priemone, tačiau neaišku, kokia branduolinė strategija turi galioti dabar? Kokią šalį JAV gali ir turi atgrasyti branduoliniu ginklu? Pavojingiausia branduoline valstybe šiandien laikoma Šiaurės Korėja. Nors apie jos branduolinį arsenalą žinoma labai mažai, tikima, kad jis egzistuoja.
Kiek būtų ar nebūtų to branduolinio ginklo, vis dažniau prisimenama, kad svarstant ir aprobuojant didžiąsias strategijas, daugiausiai žmonių žūsta nuo elementariausio šaunamojo ginklo. Tokių ginklų iki šiol neriboja jokia sutartis. Teroristai branduolinio ginklo nebijo, o jų keliama grėsmė akivaizdi. Tad gal ir teisus buvo mano profesorius Ženevoje, kad tik branduolinis ginklas dar gali išsaugoti taiką. Bet ar išsaugos?
Didžiausias laikmečio paradoksas yra tas, kad „žaliesiems žmogeliukams“ branduolinis ginklas nebaisus, juk prieš juos ginklo nepanaudosi selektyviai. Taigi, esame po JAV branduoliniu skėčiu, tačiau „žmogeliukai“ vis tiek gali pasirodyti. Galbūt XXI amžiuje išties branduolinio ginklo galima ir nebeturėti?