Nedaug jau gyvų tebėra visuose Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusių žmonių. Iš kelių tūkstančių dalinio, kuriame H. B. Christiansenui teko tarnauti, karių, dabar, kaip sako jis, gyvas likęs pats vienas. Tad tikrai stebėtina, jog buvęs Vokietijos specialiųjų padalinių – „Brandenburgo“ divizijos – komandosas, jau sulaukęs garbingo devyniasdešimt metų amžiaus, neseniai lankėsi Klaipėdoje, kur I. Simonaitytės bibliotekoje įvyko knygos pristatymas.
1941 m. H. B. Christiansenas, vos septyniolikos metų vaikinas, stojo tarnauti į kariuomenę ir pateko į dalinius, kodiniu pavadinimu „Brandenburgas”. Tai buvo elitinės Vokietijos specialiosios pajėgos, vykdžiusios įvairiausias operacijas visuose frontuose. H. B. Christiansenas dalyvavo kovose Rytų fronte, Ukrainoje.
Patekęs į amerikiečių nelaisvę, deja, buvo perduotas sovietams ir daugelį metų kalėjo lageriuose. Kurį laiką jam teko nelaisvėje kamuotis drauge su garsiais vokiečių belaisviais: lakūnu asu E. Hartmanu, A. Hitlerio kamerdineriu H. Linge, fiurerio adjutantu O. Giunše ir kitais. Su E. Hartmanu susidraugavęs lageryje, su juo bendravo ir po karo, grįžęs į Vokietiją. Beje, buvo metas, kai lageriuose kalėjo drauge su savo tėvu Julijumi Christiansenu, buvusiu Vilniaus abvero zonderkomandos štabo viršininku. Nežmoniškos kalinimo sąlygos palaužė tėvo sveikatą ir jis sovietų nelaisvėje mirė.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Rusai, taip pat kaip ir mes, iš gyventojų rekvizuodavo maisto produktus ir tarpfrontės kaimai labai nuo to kentėjo. Kartais susiklostydavo groteskiškų situacijų. Vieno labai į ilgį išsitęsusio kaimo gyventojai pamatė, kaip iš vienos pusės prie jų artinasi vokiečių, iš kitos – rusų grupės. Galima buvo tikėtis didelio susišaudymo kaimo viduryje, o nuo mūšio galėtų smarkiai nukentėti gyventojai ir jų namai. Daugelio metų kovos už išlikimą užgrūdinti žmonės pasinaudojo paprasta, bet genialia idėja. Kareiviai, nesvarbu, kokiai kariuomenei priklausytų, visada yra alkani ir ištroškę. Todėl abiejuose kaimo galuose gyventojai paruošė pakankamai duonos, mėsos ir naminės degtinės, o besiartinančius dalinius pasitiko draugiškai, rodydami tomis aplinkybėmis deramą svetingumą. Gudrūs valstiečiai apskaičiavo teisingai. Pasisotinę, patenkinti išmaukę keletą stiklų degtinės (gėralą vadindavo „samagonka“) žvalgai nusprendė nutraukti savo misiją ir pasuko atgal pranešdami, jog „kaime priešų nėra“.
„9.3.1944: Baigėsi 24 valandų kautynės. Viskas prasidėjo 7-osios dienos vakare. Norėjome apeiti ketinamą šturmuoti Jeziereko vietovę. 4 km per pelkę. Sekliausiose vietose vanduo siekė mums iki kulkšnų, įveikiant platų griovį – iki pilvo. Toliau vėl per mišką ir pelkę. Perėjusius pelkę ir pasiekusius gatvę priešas mus apšaudė. Niekas iš mūsų ugnimi neatsakė. Galėjome nelaukti sutartinio signalo, aišku, kad netikėtai užpulti priešo nepavyko. Bet švintant vis tiek puolame. Visus pakelia skardus „hurra“. Ties kapinėmis pirmas smarkesnis priešinimasis, patiriame nuostolių. Snaiperiniu šautuvu kovoju su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Ši pozicija užimama. Apkasu toliau. Pirmieji belaisviai. Su dar dviem žmonėmis slenku toliau. Kova apkasuose. Prisideda dar du draugai. 3 belaisviai. Tada atsitraukiame. Kelyje atgal vos kėbliname“.
Dar keletas pastabų apie šią operaciją: turėjome užimti rusų pozicijas, įrengtas kaime, įsikūrusiame pelkyne stūksančioje saloje ir pasiekiamame tik siauru keliuku. Puolime per pelkę, pilną sniego košės ir ledinio vandens, sėkmės galėjome tikėtis tik, jei keliuku į kaimą žygiuotų bataliono padalinys rusiška uniforma ir prisiartinęs atidengtų ugnį į netikėtai užkluptus rusus. Šviečiamųjų kulkų signalas turėjo mums reikšti puolimo pradžią. Kadangi priešas mus pastebėjo, puolėme nelaukdami signalo, ir, paėmę 40 belaisvių bei nukovę 100 priešų, puolimą galėjome vadinti sėkmingu.
Nuo kovo pradžios mano paties padėtis šiek tiek pasikeitė į gerąją pusę. Tapau būrio vadovybės grupės vadu, savotišku būrio vado adjutantu (anksčiau, t.y. Pirmajame pasauliniame kare, šias pareigas ėjo mano tėvas. Vadintos jos tada „šeimininkės pagalbininko“ pareigomis). Gavau šturmo sidabro ženklelį, buvau pakeltas į vyresniuosius jefreitorius, o kai į dalinį atvyko papildymas, jau buvau vadinamas „senu, vištidę pažįstančiu lapinu“. Atitinkamai ir jaučiausi.
„17.3.1944: Aplinkui pamažu darosi neramu. Pasirodo pirmieji rusų žvalgybos būriai. Naktį vienas mėgina įsibrauti į mūsų poziciją. Laukinis šaudymas. Papildymo žmonės labai susijaudinę, kaip pasiutę šaudo į visas puses. Brėkštant rytui, ivanas puola kairėje pusėje. Po pietų mūsų kontrpuolimas. Spėjame, kad naktį ivanas vėl puls. Padidinto pavojaus parengtis. Atrodo, naktį neteks sudėti bluosto. Manau, artimiausiu metu duos mums garo“.
Aš buvau teisus. Artimiausios dienos tapo sunkiausios mano ligtolinėje tarnyboje. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti sužeidimų ir nušalimų bei išlikti gyvam. Bet apie viską iš eilės. Ivanas leido mums keletą naktų jo palaukti. Kai po antros bemiegės nakties mankštinome pavargusius ir sustingusius sąnarius bei ryto prieblandoje ketinome pasimėgauti karšta kava, ant mūsų pasipylė staigi ir galinga artilerijos bei minosvaidžių sviedinių kruša, o tada rusai puolė. Kaip dažniausiai pasitaiko, vos tik rusai pasirodė iš miško ir tankiomis eilėmis ėmė bėgti į mūsų pusę, užsikirto mūsų SMG1. Didesnė mūsų kuopos dalis buvo pasitraukusi iš priešakinių linijų, esą, „ivanas jau vis tiek nepuls, galime eiti pasišildyti“. Taigi apkasuose tupėjome tik trise. Net ir trys šautuvais ginkluoti šauliai galėjo pridaryti per atvirą lauką puolančiam priešui rimtų nuostolių. Bet tuo metu rusų kuopa pranyko dauboje priešais mūsų poziciją ir… nepasirodė. Kodėl ivanas toliau nepuolė, aš nežinau. Mūsų laimė, nes mus, keletą „hanselių“, jie būtų paprasčiausiai sutrypę į smėlį.
Tuomet į mus pradėjo pliekti rusų prieštankinis pabūklas, atrodė, kad aš jiems itin rūpėjau. Pirmieji šūviai buvo per artimi ir kai kurie sviediniai rikošetu perskriejo per mane. Bet kai kitas sprogimas driokstelėjo 20 cm priešais apkasą, nusprendžiau nedelsdamas pakeisti poziciją. Pačiu laiku. Kitas sviedinys sprogo tiksliai ten, kur ką tik buvau. Tas pabūklas mus ir toliau erzino. Jis ėmė apšaudyti bunkerį, kuriame tuo metu slėpėme sunkiai sužeistąjį. Neturėjome kitos išeities, kaip tik išgabenti sužeistąjį kur kitur. Taigi sulaukėme tos pragaro mašinos šūvio, tada nuskuodėme į tamsų blindažą, užsivertėme draugą ant pečių – ir laukan. Išėjo labai kvailai, bet, norėdami palikti poziciją, turėjome perbėgti rusų kulkosvaidžio ugnies dengiamą lauką. Ir tai mums pavyko. Be sužeistojo, atgal reikėjo nugabenti ir vieną jauną kareivuką iš paskutinio papildymo. Jam pakriko nervai, visas drebėjo, rėkė ir nieko nesuprato, ką jam sakėme.
Horodnos3 vietovėje.
Dabar derėtų pridurti, kad mūsų vadavietė įsikūrė nedideliame priešo nematomame valstietiškame name. Jame gyveno sena moteris su dukra. Jos persikraustė į virtuvę, o gyvenamąjį kambarį užėmėme mes su savo rakandais. Abi nekliudomai toliau gyveno su mumis ir iš mūsų atsargų. Išklausinėję ir sutvarstę jauną rusų kareivį, nunešėme jį į virtuvę pas abi moteris. Jos jautriai ėmė juo rūpintis, bet padėti galėjo nedaug, ir šis po kelių valandų mirė nuo vidinio kraujavimo.
Priešais mūsų ruožą visą dieną liko ramu. Tik kairėje rusai mėgino prasiveržti, bet kontrataka juos atmušėme. Tačiau priešui pavyko atkirsti mūsų susisiekimo kelią šiaurėje ir staiga patekome į katilą. Dėl to nesukome sau galvos, bet mūsų vargšas sąskaitininkas kaip tik tuo metu kažkodėl atėjo pas mus į priešakines pozicijas. Mačiau jį kuopos vadavietėje išblyškusį ir netrykštantį noru veržtis į mūšį. O mes, žinoma, šaipėmės iš jo savo padėtį vaizduodami juodžiausiomis spalvomis. Vargšeliui neteko ilgai drebėti. Jau po poros dienų gatvė vėl buvo atkovota ir mus pakeitė kiti.
Bet tai nereiškia, kad galėjome ramiai atsipūsti. Spėjome pasimėgauti tik viena naktimi šiltame būste. Kitą kartą, apie vidurnaktį smarkiai pustant, vėl buvome išsiųsti į prakeiktą pelkę su jos klastingu paviršiumi, lediniu vandeniu, neperžvelgiamais beržynais ir žvarbiu vėju, stingdančiu iki kaulų smegenų. Kai, nešiodamas įsakymą išvykti, lankiau besirengiančias į žygį atskiras grupes, vienas vyresnio amžiaus draugas, su kuriuo anksčiau iš esmės nebendravau, staiga mane paprašė pasirūpinti, kad jo asmeninius daiktus, paliekamus užnugaryje, po jo mirties išsiųsčiau žmonai. Pamatęs mano veide šiokią tokią nuostabą, jis labai ramiai tarė: „Aš žinau, kad iš šio žygio negrįšiu.“ Man tai atrodė kiek juokinga, paslapčia pagalvojau: „Betrūko dar vieno nervinio priepuolio!“