V.Mitė. Demografinė krizė, arba Europos sutemos

Iš pirmo žvilgsnio ES viskas gerai. Europos bendra valiuta euras - daug stipresnė už dolerį, skandinaviškas socialdemokratiškas valdymo būdas su didelėmis socialinėmis garantijomis atrodo tobulumo pavyzdys. Europoje, sukėlusioje net du pasaulinius karus, jau daugiau nei puse amžiaus vyrauja taika, o karus buvusioje Jugoslavijoje galima laikyti tik nukrypimu nuo taisyklės. Be to šiuo metu ir buvusios Jugoslavijos respublikos veržiasi į ES, o Slovėnija yra ne tik ES, bet ir elitinio euro klubo narė.

Tiesa, Graikijos bei Portugalijos ūkinės krizės nėra išspręstos, bet vis tiek sprendžiamos. Problemų yra, bet kurioje pasaulio dalyje jų nėra? Todėl galima būtų sakyti, jog ES laukia šviesi ateitis, jeigu ne demografija ir bendros vienijančios idėjos neturėjimas.

Būtent šie du faktoriai gali būti svarbiausi ES ateityje ir daug kas nurodo, jog jie gali lemti ne tik ES, bet ir Europos, ilgą laiką buvusios pasaulio varomąja jėga, dekadansą ar net žlugimą. Artimiausiu laiku šie juodi Europos pabaigos scenarijai vargu ar gresia, bet ateitis neatrodo labai šviesi. Nesinori būti priskirtam Europos mirtį pranašaujančių gretoms, bet užmerkti akis prieš šias problemas būtų naivu.

Pradėkime nuo statistikos. Šiuo metu 27 ES valstybėse gyvena apie 501 mln. žmonių. Gimstamumas ES šeimose yra vidutiniškai 1,6 vaiko. Taigi, gyventojų, ypač jaunų ir darbingų, skaičius mažės ir jau mažėja. Tuo tarpu gyvenimo trukmė per paskutinius 50 metų pailgėjo net dešimčia metu. Tai tik vidutiniškai - išsivysčiusiose senosiose ES narėse tas skaičius yra daug didesnis. Esant vis mažiau darbingų žmonių, ateityje ore pakibs visos ES socialinės programos, sveikatos apsauga, pensinės sistemos ir europietiškas rojus gali tapti neįgyvendinama svajone. Paprasčiausiai nebus pinigų.

Yra keletas sprendimų, tačiau jie turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Pirma išeitis – imigracija iš šalių, esančių už ES ribų. Tačiau į ES atvykstantys imigrantai atsineša su savimi svetimą kultūrą, dažnai islamišką, o musulmonų integracijos problemų Europa jau dabar nepajėgi išspręsti. Ilgą laiką buvęs populiarus multikultūriškumo šūkis neatvedė prie integracijos: tiek Paryžiuje, tiek Londone yra ištisi rajonai-getai, kuriuose gyvena imigrantai, nieko bendro neturintys ir nenorintys turėti nei su Prancūzija, nei su Didžiąja Britanija. Dar daugiau, po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV, Madrido geležinkelio stotyje ir Londono metro į musulmonus pradėta žiūrėti su vis didėjančiu įtarumu.

Tai rodo ir dešiniųjų antiimigracinių partijų populiarumo augimas (paskutinis pavyzdys - rinkimai Suomijoje), tai rodo ir sociologinės apklausos. Be to, net ir neradikalios vadžioje esančios partijos imasi visuomenėje populiarių veiksmų prieš tai, kas anksčiau būtų buvę laikyta multikultūriškumo apraiškomis. Štai Prancūzija uždraudė moterims nešioti musulmoniškus veidą dengiančius galvos apdangalus, šveicarai referendume balsavo pieš mečečių statybą ir taip toliau.

Tačiau faktas lieka faktu: šiuo metu Europoje gyvena apie 16 milijonų musulmonų, dauguma jų atvykėliai iš už ES ribų. Dabar vykstantys neramumai Artimuosiuose Rytuose siunčia naujas bangas pabėgėlių į ES. Italija jau visu balsu šaukia, jog nepajėgi susidoroti su plūstančiais žmonių srautais, o Prancūzija stabdo traukinius ir neleidžia pabėgėliams atvykti į Prancūziją, nors daug jų yra iš buvusių Prancūzijos kolonijų ir puikiai kalba prancūziškai.

Valentinas Mitė

Krizėje yra ne tik šeima, bet ir visa Europos Sąjungos dvasinių vertybių sistema. Žmonės nežino, dėl ko gyvena, bei neturi tokių vertybių, vardan kurių būtų pasiryžę mirti.

Žinoma, ES norėdama gali uždaryti sienas ir tapti sunkiai pasiekiama tvirtove, pavadinimu „Europa“, bet neramumai Artimuosiuose Rytuose anksčiau ar vėliau baigsis. ES vėl bus priversta grįžti prie senos problemos – kas dirbs, kai toks mažas gimstamumas, ilga gyvenimo trukmė ir didelis noras išėjus į pensiją naudotis visomis žadėtomis socialinėmis garantijomis. Turbūt ši realybė vėl privers keisti požiūrį į kitų kultūrų žmones, taip pat ir į musulmonus. Vidinė emigracija, sakykim, iš Lietuvos ar Lenkijos, į turtingas ES šalis nieko nepakeis. Visose ES šalyse vaikų gimsta mažiau nei reikia išlaikyti dabartiniam ES gyvenimo lygiui. Nepadėtų net sienų su Rusija, Baltarusija ar Ukraina atvėrimas. Šiose šalyse gyventojų skaičius taip pat mažėja ir migrantai iš didžiųjų slaviškų Rytų valstybių būtų labai laikinas vaistas.

Kol kas ES bando gelbėtis kitomis priemonėmis. Viena jų - pensinio amžiaus didinimas. Bet šie žingsniai, švelniai tariant, yra nepopuliarūs: tai aiškiai parodė Prancūzijos pavyzdys. Be to, jie taip pat yra tik laikinas problemos sprendimas - didinat pensinio amžiaus kartelę, gyventojų skaičius ES nepadidės. Taip pat vargu ar ką pakeis ir vis didesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Sprendimas yra vienas – europiečiai, norėdami išlikti, turi paprasčiausiai auginti daugiau vaikų. Tačiau prie patogaus, vaikais neapsunkinto gyvenimo, europiečiai nebėra įpratę, o ir šeima kaip institucija yra gilioje krizėje.

Krizėje yra ne tik šeima, bet ir visa Europos Sąjungos dvasinių vertybių sistema. Skirtingai nei JAV, ES nėra tikinčių visuomenė. Formaliai Europa yra katalikiška, bet, sakykim, tokiose ES valstybėse kaip Čekija ar Estija dauguma gyventojų nepriskiria savęs jokiai religijai. ES vis labiau tampa sekuliari arba ateistinė. Žmonės nežino, dėl ko gyvena, bei neturi tokių vertybių, vardan kurių būtų pasiryžę mirti. Šią fundamentalią Vakarų silpnybę islamo radikalai jau seniai įvardino kaip vieną iš esminių sąlygų, darančių jų pergale ateityje neišvengiama. Al-Qaeda yra ne kartą pareiškusi, jog nesvarbu, kokius modernius ginklus ar technologijas turėtų Vakarai, jie yra bejėgiai kovoti prieš tikėjimą bei gyvenimo prasmę matančius, nors ir daug blogiau ginkluotus, islamo „karius“.

Ką tai turi bendro su demografija? Ogi labai daug. Jeigu žmogus nemato savo gyvenimo prasmės, jam sunku įžvelgti prasmę gimdyti panašius į save. Valstybinės programos, skatinančios didesnes šeimas, galėtų daug ką pakeisti, bet nepakeis svarbiausio dalyko - nesuteiks ES to savo istorinės misijos jausmo, kuris darė Europą stipria ir nenugalima. Todėl vėl tenka klausti – ar atėjo Vakarų sutemos? Jei atėjo, ar dar galima jas išblaškyti.