Bet ar iš tikrųjų „vidaus“? 1994 m. Lietuva su Lenkija pasirašė tarpvalstybinę draugiškų santykių sutartį, kurioje abi pusės savo piliečių nelietuviškos kilmės asmenvardžius pasižadėjo vartoti „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.
Nei pamatinėje dvišalių santykių sutartyje, kurią Lietuva 1991 m. pasirašė su Rusijos Federacija, nei kitoje analogiškoje sutartyje, kurią Lietuva 1995 m. pasirašė su Baltarusija, šis – asmenvardžių rašybos – klausimas nekeliamas.
Tačiau jis įrašytas, pavyzdžiui, 1992 m. Lenkijos ir Latvijos tarpvalstybinėje sutartyje („Šalys sutaria... vartoti vardus ir pavardes pagal gimtosios kalbos rašybą ir skambesį“), taip pat 1992 m. Lenkijos ir Ukrainos sutartyje („... vartoti vardus ir pavardes pagal priimtą gimtosios kalbos skambesį“).
Vardų ir pavardžių rašymo klausimą kaip problemą į tarptautinę apyvartą prieš du dešimtmečius įvedė Lenkija. Kodėl – klausimas istorikams ir (tikriausiai) lenkiškojo nacionalizmo tyrinėtojams. Bet ši kadaise į dvišalių santykių pamatus įsodinta rūdis šiandien vis labiau ėda pačią bendradarbiavimo pamatų konstrukciją. Juk dabar Lenkija savo nuožiūra sprendžia, kuri iš valstybių „pažeidžia tautinės mažumos teises“ (Lietuva), jas „pavyzdingai užtikrina“ (Latvija) ar, suprask, išvis tokių problemų neturi (Ukraina).
Šiuolaikinėje Europoje galioja kiek kitokie ginčų sprendimo principai. Dažniausiai dėl susitarimų (ne)vykdymo aiškintis einama į teismą. Lenkija lyg ir bandė taip daryti (Wardyn byla), bet galiausiai nieko nepešė.
Kitas kelias – ieškoti politinio sprendimo abipusės naudos („win-win“) pagrindu. Prisiminkime, kaip buvo sprendžiamas Ignalinos AE uždarymo klausimas. Lietuva sutiko uždaryti šią šalies energetikai strategiškai svarbią įmonę mainais į milijardinę ES paramą. Arba kai ES spaudė Lietuvą susitarti su Rusija dėl supaprastinto tranzito į Kaliningradą, galiausiai apsiėmė šį sudėtingą mechanizmą finansuoti. Kitaip tariant, „jūs duodat – ir mes duodame“. Kaip maža valstybė, Lietuva paprastai gaudavo daugiau, nei atiduodavo.
Kas būtų, jeigu ir Lenkija sutiktų šiek tiek pakoreguoti savo nusistovėjusią politinę linijas ir pasiūlytų W problemą spręsti ne spaudimo, o naujo dvišalio susitarimo pagrindu?
Pavyzdžiui, 1994 m. sutarties 20-mečio proga Lenkijos politikai galėtų pripažinti, jog reikalavimas rašyti vardus ir pavardes „pagal skambesį“ jau yra įvykdytas, o jų rašymui „pagal originalą“ pasiūlyti sudaryti naują dvišalę sutartį abipusės naudos pagrindu.
Istoriniam teisingumui tokiu ėjimu iš esmės nebūtų nusižengta. Juk mainais į 1994 m. sutarties straipsnį Lietuva gavo milžinišką Lenkijos politinę paramą siekiant narystės ES ir NATO. Šiandien abi pusės teigia, kad prieš 20 metų jų pusės duoti pažadai yra įvykdyti (Lietuva yra ES ir NATO narė, o „lenkiškos“ pavardės Lietuvoje jau seniai rašomos pagal skambesį, be lietuviškų galūnių). Tad gal metas judėti į priekį ir ieškoti naujų abipusai priimtinų sąlyčio formulių?
Lenkijos pasiūlymas pasirašyti naują sutartį, tikėtina, nukristų į labai palankią dirvą. Lietuvos politikams ir visai pažangiau mąstančiai visuomenės daliai nebereikėtų aiškintis, kad savo gramatikos reformą Lietuva vykdo „lenkų spaudžiama“. Tai būtų ori galimybė išeiti iš dabartinės aklavietės, o pačios Lenkijos kaip europietiškos, draugiškos ir strateginės partnerės įvaizdis Lietuvoje tik sustiprėtų.
Alternatyva – priešintis, nepasiduoti, telktis prieš kitataučius svetimšalius. Pakeisti šį iš kartos į kartą perduodamą nusiteikimą galima tik pakeitus patį lietuvių identiteto kodą. Ar tai gali padaryti šešioliktoji, aštuonioliktoji ar dvidešimt n-ioliktoji Lietuvos Vyriausybė? Dešimtasis, vienuoliktasis ar trisdešimt pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas? Ir išvis ar valdžios institucijoms spręsti tokį – tautos identiteto uždavinį?
Regis, Lenkijos politikai vis dar nesupranta, kame yra lietuvių „užsispyrimo“ šaknis ir savo viešais pareiškimais bei neatlyžtančiu spaudimu smūgiuoja tiesiai į lietuvių tautos jautriausią nervą. Tai didžiulis Vilniuje ir su Vilniumi dirbančių Lenkijos diplomatų neapsižiūrėjimas. Nors Vilniuje dirba po septynerius ir daugiau metų, jie taip ir nesugeba savo vadovams paaiškinti, kodėl reikia kitokios taktikos ir kitokių sprendimų.
Nemažesnė atsakomybė tenka ir Lietuvos lenkų politiniams lyderiams, kurie savo partneriams Lenkijoje kalba tik apie savo, o ne apie visos Lietuvos problemas. Tiesa, šiuo atveju iš jų tikėtis kažko daugiau turbūt ir neverta: Lietuvos lenkų bendruomenę dar aštriau nei lietuvius kamuoja išnykimo grėsmės nuojauta. Prieš 20 metų lenkų tautybės gyventojų Lietuvoje buvo 260 tūkst., šiandien – šiek tiek mažiau nei 200 tūkst. Iš jų 118 tūkst. gyvena miestuose, kur sudaro vos kelių nuošimčių (Vilniuje – 16 proc.) mažumą. Ši Lietuvos lenkų kategorija (60 proc. visos Lietuvos lenkų bendruomenės) turbūt aiškiai supranta ir yra seniai susitaikę, kad tokių dalykų kaip dvikalbės lentelės savo gyvenamoje aplinkoje niekada neturės.
Dar po dešimtmečio lenkų tautybės gyventojai daugumos jau nebesudarys ir Vilniaus rajone (šiuo metu – 52,1 proc., 2001 m. – 63,1 proc.). Jo šiaurės vakariniame pakraštyje tai – jau įvykęs faktas. Antai Avižienių seniūnijoje lietuvių dalis dabar sudaro 65 proc., Riešės – 59 proc., Zujūnų – 58 proc. Nebe už kalnų tas metas, kai Vilniaus rajone ims aižėti LLRA monopolis, keisis nusistovėjusi valdymo struktūra.
Lietuvos lenkai Vilniaus krašte „išnykimo grėsmę“ jaučia kur kas aštriau, nei lietuviai – XXI amžiaus pasaulyje, todėl ir telkiasi bei priešinasi dar intensyviau.
Šioje dviejų kultūrinių bendruomenių kovoje dėl gyvybinės erdvės Lenkijos vyriausybės atsitraukimas nuo visiems įgrisusių priekaištų ir pasiūlymas ieškoti naujo abipusiai priimtino susitarimo, pačiai į jį investuojant, ko gero, būtų pats teisingiausias ir pats europietiškiausias sprendimas. Kaip minėta, tai galėtų pavirsti į naują dvišalį tarpvalstybinį susitarimą, kuriame būtų bandoma rasti visas puses tenkinančius sprendimus.
Kaip galėtų atrodyti toks susitarimas? Štai kelios tezės tolesnėms diskusijoms:
1. Lenkija, atsižvelgdama į Lietuvos (pagrįstus) egzistencinius nuogąstavimus, imasi konkrečių žingsnių lietuvybei remti ir jos sklaidai Lenkijoje bei pasaulyje stiprinti:
(a) Lietuvių mažumai Lenkijoje sudaromos kuo palankiausios sąlygos, net jei šios tautinės grupės dydis Lenkijoje – nykstamai mažas. Išlaikomos net ir labai mažos pradinio ugdymo lietuviškos mokyklos, pagrindinio ugdymo lygyje siekiama didinti pamokų lietuvių kalba įvairovę. Išlaikoma vietinė lietuviška spauda (taip pat ir elektroninė), sudaromos sąlygos Lenkijos lietuviškam radijui atsirasti.
(b) Plečiama lietuvių kalbos pasiūla visoje Lenkijoje: kuriamos lietuviškos klasės ar studijų centrai universitetuose, teikiama pagalba iniciatyvinėms grupėms, besidominčioms Lietuva. Užtikrinami nuolatiniai vertimai į lietuvių kalbą svarbiausių Lenkijos dokumentų, geriausių Lenkijos literatūros kūrinių bei filmų. Tuo lietuvių kalbai būtų rodoma didžiulė pagarba, net jei paklausa tokiai verstinei produkcijai būtų nedidelė.
(c) Kartu su Lietuva Lenkija steigia Lietuvybės sklaidos ir stiprinimo fondą, į kurį kasmet įneša, tarkime, 10 mln. eurų. Iš šio fondo būtų finansuojami geriausių Lietuvos kūrinių (pavyzdžiui, laimėjusių Nacionalinę premiją) vertimai į užsienio kalbas (t.y. ne tik į lenkų), būtų rūpinamasi jų pristatymu užsienyje arba steigiamos stipendijos geriausiems Lietuvos kūrėjams stažuotis pirmaujančiose užsienio kūrybinėse dirbtuvėse.
Tikėtina, kad labai daug lietuvių tokius Lenkijos žingsnius priimtų ne tik kaip didžiausio draugiškumo aktą, bet pasąmonėje – ir kaip tam tikrą atlygį už „didžiulę skriaudą“, padarytą lietuvių kalbai nuo pat Krėvos unijos, kai Jogaila buvo priverstas prabilti lenkiškai.
2. Veidrodiniu principu Lietuva, atsižvelgdama į (pagrįstus) Lietuvos lenkų bendruomenės nuogąstavimus, taip pat suprasdama didelę lenkiškojo paveldo Lietuvoje reikšmę bei siekdama jį išsaugoti bei perduoti ateities kartoms, kartu su Lenkija imasi šių veiksmų:
(a) Lietuvos lenkų mažumai sudaromos kuo palankiausios sąlygos puoselėti savo tapatybę: ir toliau išlaikomas valstybės finansuojamas lenkiškų mokyklų tinklas, kartu ieškoma būdų jį tobulinti (kad nebūtų lėšos leidžiamos mokykloms, kuriose mokytojų daugiau, nei moksleivių), grįžtama prie diskusijų dėl ugdymo programos (kad lenkiškose Lietuvos mokyklose nebūtų ugdomi valstybinės kalbos mankurtai, tinkami tik Lenkijos universitetams), rūpinamasi dvikalbių mokytojų pakankama pasiūla ir kt.
(b) Lenkų mažumos gausiai gyvenamose vietovėse leidžiami užrašai mažumos kalba, valstybinėse įstaigose leidžiama naudotis mažumos kalba (kaip pagalbine). Kadangi šis punktas Lietuvoje kelia daug pagrįstų ir nepagrįstų baimių, naujoji tvarka iš pradžių galėtų būti nustatyta tik, tarkime, Šalčininkų savivaldybėje, kur lenkų tautybės gyventojų dalis ir šiandien sudaro 75 proc. ir lenkų kalba kaip antroji yra tikrovė, kurios nepaneigsi. Parodžius, kaip tai veikia vienoje nedidelėje savivaldybėje, po 5-7 metų Lietuvos valdžia galėtų žengti kitą žingsnį – sumažinti „kvalifikacinį slenkstį“ bei palaipsniui įvesti minėtas laisves ir kitose savivaldybėse.
(c) Lietuva rūpinasi vietos lenkų bendruomenės kultūrine veikla, siekia ir skatina, kad iš jos rastųsi ne tik karingų politikų, bet ir nacionalinio lygmens rašytojų, dailininkų, kompozitorių. Valstybė remia vietos lenkų spaudą bei radiją.
(d) Kartu su Lenkija Lietuva steigia Lenkiškojo paveldo Lietuvoje apsaugos ir puoselėjimo fondą, į kurį iš savo pusės įneša, tarkim, 10 mln. eurų. Iš šių lėšų (arba iš palūkanų už jas) būtų finansuojami istorinio paveldo tvarkymo ir priežiūros darbai. Ypatingas dėmesys būtų skiriamas ne LDK, o vėlesnių laikų (XIX–XX a.) objektams, su kuriais Lietuva tradiciškai vengdavo tapatintis.
Vardų ir pavardžių rašymo klausimas į šį siūlomą paketą neįtrauktas, nes iki to laiko, kol bus paruošta nauja dvišalė sutartis, jis jau greičiausiai bus išspręstas. Be to, Lietuvoje baigia susiformuoti nuomonė, kad asmenvardžių rašyba – ne tiek tautinių mažumų, kiek apskritai žmogaus teisių klausimas, aktualus visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Todėl vėl „sulenkinti“ šį klausimą vargu ar yra prasmės.
Skamba utopiškai? Galbūt. Bet daug rimtų dalykų (tarp jų – ir narystės ES bei NATO) Lietuva ir Lenkija pasiekė padėjusi nuo nerealistiškai atrodžiusių ambicijų. Be to, daugelis aukščiau išvardytų dalykų jau surašyti 1994 m. sutartyje, tik tada nebuvo numatytos konkrečios priemonės ir svarbiausia – konkretūs finansiniai įsipareigojimai juos įgyvendinti.
Kadangi Lietuvos ir Lenkijos gerovė nuo 1994 m. išaugo daugiau kaip 3 kartus, gal metas žengti žingsnį ir, kaip sako amerikiečiai, „start doing real business“?
Seimo nariai, užregistravę Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, galėtų ilgai neatidėliodami aptarti naujo dvišalio susitarimo galimybę su Lenkijos Seimo nariais. Jų teigiama reakcija sėkmingam Vardų ir pavardžių įstatymo priėmimui padėtų ne mažiau, nei kantrus darbas su valdančiosios koalicijos nariais bei opozicija.