A. Milašius. Naujas pavojus Lietuvai – gali atsirasti vidurinioji klasė

Politikams baigiant žiemos politinį sezoną
nuskambėjo bent pora įdomių naujienų, kurios nulems mūsų gyvenimą ateinančius kelerius metus, o galbūt ir dešimtmečius. Žinios liečia viduriniąją klasę, apie kurios kūrimą kalbama daug, tačiau realiai kol kas nieko nedaroma. Atvirkščiai, paaiškėjo, kad mūsų valstybei jos atsiradimas gali tapti problema.

Viena žinia buvo plačiai aptarta – Vyriausybės pristatyti mokesčių reformos apmatai. Kita ne tokia pastebima – Europos centrinis bankas įvertino Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomiką ir paskelbė apie gresiančius pavojus.

Naujienos ne elitui

Abi naujienos palietė tą sunkiai nusakomą visuomenės sluoksnį, apie kurį daug kalbama ir kuris mūsų šalyje vis nerandamas, tačiau kuris tyliai, lyg koks partizanas, vis pasireiškia – viduriniąją klasę. Kalbant paprasčiau, Europos centrinis bankas tarp eilučių pasakė, kad jei šios klasės formavimasis spartės (atlyginimų augimas nesustos), šalis gali turėti ekonominių sunkumų. Taip jau sutapo, tačiau Vyriausybė, pristatydama mokesčių reformą, viduriniąją klasę išvis ignoravo ir paliko tik „mokestine baze“, kuriai nereikia jokių paskatų.

Viduriniają klasę kaip sluoksnį įprasta apibūdinti sakant, kad tai valstybės stuburas, stabilios visuomenės garantas. Paprastai pridedame daug kitų gražių epitetų. Tiesa, Lietuvoje vidurinioji klasė panašesnė į fantomą nei realybę, nes kas tai yra, niekas tiksliai pasakyti negali. Paskutinis finansų ministro Viliaus Šapokos mėginimas teigti, kad šiai klasei priklauso kiekvienas lietuvis, gaunantis maždaug 13 eurų per dieną (kai kuriose ES šalyse panašiai mokama už darbo valandą) arba 383 eurų per mėnesį iššaukė nemenką diskusijų bangą.

Daugumos nuomone, visgi žmogus, šiandieninėje Lietuvoje realiai gyvenantis arti skurdo ribos ar žemiau jos, vargu ar gali būti priskiriamas „valstybės stuburui“. Ne ką gelbsti ir kita ministro nubrėžta viršutinė riba. 912 eurų per mėnesį „į rankas“. „Sodros“ duomenimis, tarp visų šalies darbuotojų yra 610 tūkst. asmenų (t. y. 56 proc. visų apdraustųjų), per mėnesį uždirbančių nuo 450 eurų iki 1200 eurų neatskaičius mokesčių. Jei vertinti pagal šiuos kriterijus, esame tarsi išsivysčiusi Europos valstybė. Tačiau gražūs skaičiai nepaaiškina, kodėl šimtams tūkstančių reikia pašalpų ir lengvatų.

Problema – algų augimas

Taip vidurinė klasė apibūdinama Lietuvos valdžios atstovų. Nors pasaulyje apie šį sluoksnį kalbama įvairiai, tačiau paprastai tai žmonės, kurie be minimalių gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimo gali ir taupyti arba investuoti, gyvena ne tik iš darbo pajamų ir ramiai žiūri į ateitį. Praradę samdomą darbą jie turi iš ko sąlyginai komfortiškai pragyventi palyginti ilgą laiką.

Būtent šis sluoksnis, kuris po truputį atsiranda, šiandienėje Lietuvoje ir tampa problema. Grįžkime prie Europos centrinio banko ataskaitos. Pranešime rašoma, kad per pastaruosius trejus metus darbo sąnaudos, taip pat ir atlyginimai, Baltijos šalyse gerokai paaugo, o tai reiškia laipsnišką konkurencijos mažėjimą. Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, sako, jog būtina išvengti „vidutinių pajamų spąstų“. Jeigu Lietuvoje ir toliau viskas brangs, o gyventojų pajamų augimas nusilps, produktyvumas nedidės, tai taps didžiausia šalies problema.

Kalbant paprasčiau – tai, jog kainos kyla, nėra pagrindinė bėda. Bėda – spartus atlyginimų augimas ir tuo pačiu menamo konkurencingumo mažėjimas. Tuo pačiu tai tarsi siūlymas pristabdyti viduriniosios klasės, kurios pagrindinis pajamų šaltinis paprastai darbo užmokestis, formavimąsi. Iš kitos pusės, kodėl kylant kainoms ir tuo pačiu gamintojų bei prekybininkų maržoms (kitos sąnaudos, netgi žaliavų ir importuojamų prekių kainos neaugo tiek, kiek mažmeninės kainos), negalima tokiu pat tempu, kaip ir infliacija didinti atlyginimų, nepaaiškinama. Nors statistika ir sako, kad mūsų darbo užmokestis auga sparčiai, tačiau tame gan didelė neseno minimalios algos didinimo įtaka. Ją atmetus, rožinius akinius tenka nusiimti.

Būsimome mokesčių reformoje labai subtiliai apeita ta pati vidurinioji klasė. Tiksliau, jos atstovams nieko nepažadėta. Jie ir toliau liks „melžiamos karvės“ su pačia didžiausia mokestine našta. Bus mažinami mokesčiai mažiausiai uždirbantiems – teisinga politika, tačiau ji nesprendžia esminių ekonominių bėdų.

Arūnas Milašius

Kitas klausimas, į kurį pas mus niekada nesivarginama atsakyti, kas svarbiau – gražūs ekonominio augimo skaičiai ir įmonių pelningumas, ar eilinių piliečių gerovė. Nėra analizės, ar auginant atlyginimus ir šiek tiek sumažėjus (galbūt) konkurencingumui ilgalaikėje perspektyvoje laimėsime (mažesnė emigracija, galbūt emigrantų grįžimas, kaip Estijoje), ar pralaimėsime, nes prarasime keletą investuotojų, kurie ieško pigios kvalifikuotos darbo jėgos.

Užuomazgos ūkiuose

Kalbant apie būsimą mokesčių reformą, joje labai subtiliai apeita ta pati vidurinioji klasė. Tiksliau, jos atstovams nieko nepažadėta. Jie ir toliau liks „melžiamos karvės“ su pačia didžiausia mokestine našta. Bus mažinami mokesčiai mažiausiai uždirbantiems – teisinga politika, tačiau ji nesprendžia esminių ekonominių bėdų. Tie keliolika ar keliasdešimt eurų, kurie liks sunkiai gyvenančių kišenėse po skambių politinių reveransų, šių žmonių gyvenimo kokybės nepakeis. Nepakels ir šalies ekonomikos. Galbūt šiek tiek lengviau atsikvėps turtingiausi, į kurių pajamas nebus kėsinamasi, tačiau tai visuomenei taip pat praktiškai nieko neduos. Tiesiog keli ar keliolika tūkstančių piliečių papildys savo sąskaitas.

Įdomu tai, kad realiai pas mus į viduriniąją klasę gali pretenduoti šeimos ūkiai, apie kuriuos nuolat ir aktyviai kalbama. Vakaruose, o dabar ir Lietuvoje, tai vienas iš klasikinių pavyzdžių, kai žmonės sau sukuria stabilią darbo vietą, įdarbina dar keletą kaimynų ir užtikrintai žiūri į ateitį. Lietuvoje ūkininkai ilgai buvo privilegijuota klasė, praktiškai nemokanti mokesčių, gaunanti milžinišką ES paramą ir, kai tik nutinka bėda ar rinkos svyravimai, paremiama iš Lietuvos biudžeto. Tai yra, visų mūsų. Netgi šioje mokesčių reformoje žemdirbiai tarsi apeinami. Nenuostabu, žinant kokia tai galinga ir palyginti vieninga jėga rinkimuose.

Deja, stiprūs šeimos ūkiai po truputį nyksta. Atidundėjusi globalizacija juos verčia arba stambėti ir tapti tiesiog verslu, arba maloniai priimti ES pinigus už gamybos mažinimą ir savo valdytus plotus perleisti didesniems kaimynams.

Tačiau būtent ūkininkai parodė, kokia nepatogi politikams, valdininkams ir verslui vidurinioji klasė. Jie turi turtą, pajamas ir dėl jų pasiryžę kovoti visomis įmanomomis priemonėmis. Jų nenupirksi tuščiais pažadais, nes jie greitai paskaičiuoja, kiek šie pažadai, jei bus įgyvendinti, palies juos pačius. Davus pažadą jį gali tekti vykdyti, nes traktoriai užtvindys ministerijos kiemą. Dar blogiau, kaip buvo su vadinama moduliacija – ES išmokų stambiems ūkiams mažinimu – teismuose gali įrodyti savo tiesą.

Nepatogi klasė

Formaliai panašias funkcijas kaip ūkininkų organizacijos miestuose turėtų atlikti profsąjungos, tačiau jos labiau rūpinasi finansine parama iš valstybės nei kova už dirbančiųjų interesus. Visgi, jei Lietuvoje sustiprėtų vidurinioji klasė, ji sukeltų daugybę nepatogumų verslui ir politikams. Greičiausiai, pasikeitus rinkėjų mentalitetui politikams netgi tektų laikytis dalies savo pažadų, o manipuliuoti rinkėjais, kurie sugeba skaičiuoti ir vertina ne tik tai, „ar valdžia dar ką nors duos“, kur kas sunkiai nei žmonėmis, kuriems, norint laimėti rinkimus, pakanka pažadėti didesnį minimalų atlyginimą ir kada nors pakelti pensijas.

Kita didelė bėda su viduriniąja klase laukia darbdavių. Kai žmogus uždirba 400 eurų per mėnesį ir žino, kad netekęs darbo po trijų dienų neturės savo vaikams ką duoti valgyti, su juo galima daryti bet ką. Kai žmogus uždirba nuo 1000 eurų, turi santaupų ir dar šimtinę kitą pajamų iš ilgalaikių investicijų, darbdaviui pareiškus neadekvačius reikalavimus ir norus, jis tiesiog gali atsistoti ir išeiti. Dar blogiau, kreiptis į atitinkamas tarnybas, kad įstatymo neatitinkantys pageidavimai ir norai būtų įvertinti.

Lietuvoje kol kas taip elgtis neįprasta, tačiau tokių atvejų daugėja. Nesvarbu, kad bankai algų augimą įvardina kaip pavojų, tačiau jei norime išlikti kaip valstybė, teks kuo greičiau formuoti nepatogią viduriniąją klasę. Ne politikai ar įvairūs ekspertai, o piliečiai, kurie neleidžia su jais elgtis kaip su šiukšlėmis, privers pasikeisti ir valdančiuose. Politikai lankstūs, moralines vertybes prie kintančios visuomenės jie priderins greitai.

Klysta tie, kurie sako, kad nieko negalima pakeisti, nes „toks ekonominis ciklas“. Kai tikrai reikia, atsiranda noro, pinigų ir valios. Ekologišką produkciją auginanti žemės ūkio bendrovė „Auga Dumšiškės“ praėjusią gegužę Raseiniuose išplatino skelbimus, siūlančius už runkelių ravėjimą per dieną užsidirbti iki 45 eurų. Buvo surinkta apie 90 žmonių grupė, visi aprūpinti kauptukais ir nuvežti į runkelių laukus. Darbščiausi per mėnesį uždirbo po 1200 eurų. Pinigus bendrovė sumokėjo ir jokios ekonominės katastrofos nenutiko.

Daugelis profesorių apie tokį atlyginimą, kuriam užtenka išmokti mojuoti kauptuku, gali tik pasvajoti.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.