Kol kas jis turi tik išmanųjį telefoną, kurį nupirko tėvai. Stikliukas dužęs, pasikeisti jį kol kas nėra pinigų. Kalba aukštu balsu – greičiausiai todėl, kad yra vegetaras arba žaliavalgis, jam trūksta būtinų maistingųjų medžiagų, ir yra pablyškęs ir neatrodo gerai. Tai yra gal ir neblogai, nes jo veido spalva tinka prie pilkšvų pigių baldų iš didelės švediškos parduotuvės, kuriuos reikia susirinkti pačiam.
Jo neaplenkė svajonės. Labiausiai jis norėtų dirbti kokioje puikioje bendrovėje, kur viskas žmogui ir viskas dėl žmogaus. Vertimas: bendrovėje yra minkšti sėdmaišiai poilsio kambaryje, taip pat stalo futbolas. Jei dar būtų ir nemokami sumuštiniai, tada išvis galima būtų nebeiti namo. Kol tokios bendrovės nesurado (apie tokias buvo skaitęs), galvoja gal ir savo verslą padaryti. Jei rimtai, tai nežino pats, ko jis labiausiai norėtų. Sako, kad jam svarbiausia yra „rasti save“ ir „realizuoti save“, nors jo realizavimą geriausiai įgyvendintų tuščia kartono dėžutė, kuri taip pat tuščia, kaip ir šio herojaus gyvenimas.
Neturėdamas kitų idėjų, su draugais sukūrė bendrovę, gavo pradinį finansavimą ir visiems prisistatinėjo kaip verslininkas. Kai baigėsi pinigai, o jie baigėsi greitai, nes pardavimų nebuvo ir bendrovės nebeliko, ir jos šiandien niekas nebeprisimena. Paklaustas apie šią patirtį, jis įsižeidęs sako, kad tai buvo „geriau, nei nedaryti nieko“, nors kaip tik geriau būtų, jei nieko nebūtų daręs: tada galimai išalktų ir susirastų naudingą veiklą.
Uždarytoje bendrovėje pardavinėjo švilpukus internetu, tačiau kadangi švilpukų nelabai kam reikia, tai jų niekas nepirko ir jokių pajamų nebuvo. Švilpukai buvo drožiami Kinijoje iš ekologišku būdu auginamos medienos, arba bent jau taip mūsų verslininkams sakė gamintojas.
Bendrovės įkūrėjas mano, kad jam nepasisekė, nes „trūko reklamos“ (vertimas: reklamuotis už pinigus buvo gaila, o nemokamos reklamos nebūna). Keli draugai pasidalino eko-švilpukas.lt nuoroda feisbuke, bet tai nesuveikė, nes, kaip jau buvo minėta anksčiau, švilpukai tiesiog nieko nedomina. Bandė įkišti reklaminę medžiagą apie švilpukus keliems žurnalistams kaip straipsnį, sakydami, kad „čia jums ir patiems įdomu, tikra sensacija“.
Taip pat jaunasis „amžinatilsės“ bendrovės įkūrėjas mano, kad viskas gavosi nesėkmingai dėl to, kad pirkėjai yra kvaili ir nesupranta, kaip jiems gali gyvenime padėti geras švilpukas, išdrožtas iš atsakingai užaugintos medienos. Ir šiaip didžiausia problema yra aplinka, kuri, jei tik būtų kitokia, viskas būtų geriau. Vyriausybė neremia, tėvai nepalaiko ir nesupranta (tėvai gal todėl pesimistai, kad jie geriau už kitus žino jaunojo verslininko pajamas, nes patys jį išlaiko savo pinigais jau ne pirmus metus), o rinką yra uždominavę didieji žaidėjai, kurie parduoda varškę ir dešrą, kurią kvaili pirkėjai nori pirkti.
Jaunuolis visiems pasakoja, kad, pavyzdžiui, Danijoje nėra didelių prekybos tinklų. Jis pats Danijoje buvo pusmetį mokytis pagal Erazmusą, pats nelabai prisimena ką, bet koks skirtumas.
Dabar jis brandina galvoje kitą idėją: „e-atkimšimas“. Kad patiems nereikėtų atkimšinėti, pavyzdžiui, alaus butelių ir gadinti stalviršio ir kitų baldų, internetu užsisakai alaus, bendrovė butelius atveža į namus ir atkemša specialiai atsivežtu atidarytuvu, saugiai ir patogiai.
Jei planas nepavyks (o jis nepavyks), jaunuolis šiaip jau nežino, kur jis norėtų darbintis iš visų veikiančių Lietuvos įmonių, nes nė viena neatitinka jo reikalavimų: jis labai norėtų, kad mokėtų mažiausiai po pusantro tūkstančio eurų per mėnesį, duotų valdišką telefoną ir tarnybinį automobilį, bet tokių nelabai yra, o jei yra, tai jos nori kažkokių įgūdžių, ir visai ne tų, kurių prisirinko jis, mėtydamas į orą piktus paukščius planšetėje.
Be to, jam reikia tokio darbo, kuriame šefas nieko nereikalautų, galima būtų ateiti į darbą kada tik užsimanai, išeiti pietums porai valandų ir suvalgyti ką nors madingo pietums ir kad galima būtų vietoje rezultato klientui atkišti pastangas, arba pastangų imitavimą. Kliento darbas yra tik mokėti pinigus ir supratingai išklausyti paaiškinimus, kodėl dirbančiam jaunuoliui nepavyko.
Geriausias pavyzdys yra pavežėjimo paslaugas tėvų pirktuose automobiliuose teikiantys vairuotojai: jiems tai atrodo panašu į darbą. Keleiviams, kai tokių atsiranda, tai panašu į vaikus, kurie žaidžia vairuotojus: nežino, kur važiuoti, maršrutų irgi neišmano, pasikliauna tik navigacija, kai ji veikia. Kai navigacija nesuveikia, tai ne jo problema: negalima iš jo daugiau reikalauti. Jis neseniai dirbo. „Ar pats niekada neklysti?“, - pasakytų jis.
Jį išmokė mokykloje, kad kiekvienas (visų pirma, jis pats) turi teisę klysti, susimauti, tingėti, nemokėti, nesugebėti, nežinoti, ir gėda yra ne jam, o tam, kas jį kritikuoja.
Problema, nuodijanti gyvenimą jaunuoliui yra ta, kad aplinkui visi kvaili, o jis vienas yra protingas. Baigęs mokslus (dažnas visgi juos baigia, nepaisant to, kad tenka kelias dienas paskaityti knygas ir užrašus, o ne demotyvacinius plakatus ir ne interneto filmukus apie tai, kaip meškiukas užlipo ant riedlentės ir nuvažiavo), jaunuolis dažniausiai tampa mokytu durniumi, ir tada piktinasi, kad visi klauso ne jo, o kitų.
Paklaustas apie tai, ką jis daro su savo gyvenimu ir kaip ketina gyventi be tėvų materialinės pagalbos, jaunuolis susierzina ir pradeda trūkčiojančiu falcetu aiškinti, kad nenori būti spraudžiamas į rėmus. Šis klausimas labiausiai jį erzina todėl, kad jis žino, kad jo strategija šiuo metu galėtų būti sudaryta nebent iš dalyvavimų radijo konkursuose, kur galima laimėti puodelį arba net pietus, taip pat feisbuko konkursuose, kur reikia skelbti asmenukę prie ko nors ir tą dalyką galima laimėti ir gauti nemokamus bilietus į visur, nes turi daug pažįstamų, kurie prie pramogų verslo.
Tėvai nepalaiko tos strategijos, nes patys prieš penkiolika metų bandė laimėti sodybą, rinkdami alaus kamštelius, ir gana greitai nusivylė. Tačiau jie vis dar savo numylėtinį palaiko pinigais, nes tiki, kad gal dar vieną kompiuterį įgijus nesubrendėliui ir apmokėjus dar šiek tiek jo egzistavimo laiko, jis pradės užsidirbinėti pinigus pats. Tai taip pat naivu, kaip minėtieji alaus kamšteliai, ir beveik taip pat blogai, kaip loterijos, kurios bus jaunuolio tėvų praturtėjimo planas jau tada, kai jų jaunuolis nebebus jaunuoliu, bet to laiko dar reikės sulaukti.