Būtent todėl kilnoti sniegą priešais premjero rezidenciją turbūt yra paprasčiau nei imtis kultūros žurnalistikos:
– reportažo,
– interviu,
– korespondencijos,
– recenzijos ar kitais, aktualijas atskleidžiančiais žanrais, pateikti savaitės įvykius ir žmonių veiklą.
Suprantu publicistiką kaip vieną iš kūrėjo raiškos būdų. Tačiau ji, pertekusi nuomonėmis kultūros žiniasklaidos puslapiuose, kuri prašo būti finansuojama, turi mums atsakyti į klausimą: kodėl tie puslapiai menkai skaitomi (žiūrimi, klausomi).
O nejau teatrai tušti ir „niekas“ knygų neskaito?
Mat profesionaliai rengiama pramoga yra brangi. Kultūros žiniasklaida vartotojui taip pat traktuotina kaip pramoga (jeigu jis nėra analitikas ir pats nėra jos kūrėjas). Vadinas, informacinis produktas apie kultūrą taip pat neturėtų būti pigiai daromas. Ir jis turi būti papildomas finansuojamas iš viešųjų finansų.
Bet!
Pastabos apie nesuprantančią kultūros leidinių vertės blogąją valdžią irgi nedaug vertos: kultūros pasaulis yra labai margas, kad jame būtų paprasta susigaudyti ir žinoti „viską“ net ir politikui. Ir ką jis pats, politikas, atrastų šiandien kultūros žiniasklaidoje?
Juk savaime Vyriausybė kultūros sritims skiria daug lėšų (žiūrėkit biudžetą), todėl šiuo aspektu ji nėra „bloga“. Visada būna ir bus ginčų, ar finansuojama tai, kas tikrai verta finansuoti.
Užtat – deja – niekas nesiginčija, kaip aprašoma ir rodoma kultūra. O čia jau ne cenzūros, bet žurnalistikos prigimties klausimas.
Trūksta drąsių recenzijų, juolab – profesionaliai parengtų recenzijų, kur pateikiama vertinimo argumentai, o ne tik įmantriai rašančiojo asmens požiūris į spektaklį, knygą, instaliaciją. Baimė „susipykti“ su teatru, su muzikos su knygos autoriumi užuodžiama tarp puslapių – tai yra natūralus lietuviškas jausmas.
„Kadaise Kudirka rašė, kad lietuvių inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo“ – pradedamas tokia žinia vienas (eilinis) tekstas, paskui – viskas apie tai, kaip „mūsų“ (moterų) nemyli.
Ir norim, kad visą srautą tokių kultūros „naujienų“ finansuotų vyriausybė per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.
Vinco Kudirkos aikštėje, norėdami atkreipti dėmesį į lėšų trūkumą kultūros žiniasklaidai, jos rengėjai ėmėsi desperatiško veiksmo ir jiems „padėti“ atskubėjo kultūros ministras. Turėtų būti atvirkščiai – juk tie leidiniai turėtų atskleisti kultūros politiką klasikinėmis žurnalistikos formomis. Įskaitant žurnalistinį tyrimą.
Žinoma, gerbiu nuomonių reiškimąsi. Juolab spalvingai iliustruotą. Tačiau kodėl reikia finansuoti „paklodes“ tekstų, kurie neteikia naujienos? Paprasčiau nueiti į parodą nei skaityti ilgas vieno kurio autoriaus impresijas, kai jis pradeda nuo saulėtekio ir ilgai trypia takelį, kol imasi reikalo esmės.
Štai kur yra komiksas. Yra autorių, kurie mano, kad gyvenimas prasidėjo jiems gavus diplomą ir neištvers be jų pamokančio požiūrio į daiktą.
Pamintijimų visad reikia. Vardan demokratijos technologijos ir lėmė socialinių tinklų plėtrą. Todėl tokia publicistika galėtų sudaryti nedidelę dalį periodinio leidinio „ploto“, o aktualių naujienų pateikimas leistų tikėtis, kad kultūros žiniasklaida bus tokia pat dinamiška kaip ir kultūros įvykių įvairovė.
„Kaip nueiti miegoti eiliniu, netgi visai padoriu piliečiu, o ryte atsibusti tegu ir netyčiniu, bet vis dėlto – žmogžudžiu?“
Atsakymų į tokį vieno teksto kultūros leidinyje pradžios klausimą būtų įvairių – tiek, kiek rastume rašytojų, nepakylančių nuo kėdės, net nepasitikslinančių, o tiesiog pergromuliuojančių „tikrovę“ iš televizijos ar kitų politiką (!) pranešančių priemonių. Neretai – ir iš... gandų kavinėje.
O kokie, kokiais finansavimo kriterijais bus grindžiami Rėmimo fondo atsakymai į paraiškas, žinosime, kai nutirps sniegas ir nebus ką kasti. Jei kultūros leidiniai bus vertinami tik pagal „misiją“, galime situaciją jau dabar apibūdinti šia jiems būdinga stilistika: „Ekranizuotame dabarties pasaulyje, kuriame MAIŠOSI sritys ir žanrai, komiksas kaip medija PERMĄSTO pačių vaizdinio ir tekstinio pranešimų santykį“.
