A.Bielskis. „Swedbank“ prieš profsąjungas?

Pastaruoju metu dažnai girdime viešus pasisakymus apie tai, kokią neva žalą Lietuvos ekonomikai darytų progresinių mokesčių įvedimas, padidintas minimalus darbo užmokestis ar stiprios profesinės sąjungos. Akivaizdu, kad šitokie pasisakymai yra aiškiai motyvuotas ideologinis bandymas diskredituoti gerovės valstybės idėją ir praktiką, o sykiu ir visos Lietuvos bendrą interesą – klestinčią piliečių bendruomenę.

Galima diskutuoti apie vienos ar kitos mokesčių sistemos pranašumus ar nesutarti dėl socialinės politikos principų. Tačiau teigti, jog profesinės sąjungos „stabdo progresą“ ir, jei būtų pakankamai stiprios, „nublokštų Lietuvą 10-15 metų atgal“, yra nesusipratimas ir atviras cinizmas.

Mintis apie profsąjungų žalingumą ekonomikai nėra nauja ir ji tikrai nėra sugalvota Lietuvos „Swedbank“ analitikų. Idėja, kad stiprios profesinės sąjungos (kai kolektyvinės darbo sutartys apima ne 15 proc. visų dirbančiųjų, kaip tai yra Lietuvoje, bet 50 proc. ir daugiau) yra ekonominio atsilikimo priežastis - viena iš pagrindinių neoliberalizmo dogmų. Aiškumo dėlei, sekant Davidu Harvey, neoliberalizmą galima apibrėžti kaip įsitikinimą, kad kuo visuomenės gyvenime yra daugiau laisvos rinkos, tuo jai geriau: jos ekonomika tampa konkurencingesnė, efektyvesnė, sukuriama daugiau darbo vietų, pritraukiama daugiau investicijų, joje mažesnis nedarbo lygis, žodžiu, ilgainiui šitokia ekonomika tampa turtingos ir klestinčios visuomenės pagrindu.

Vystydamas šią mintį vienas žymiausių neoliberalizmo šauklių Miltonas Friedmanas kažkada teigė, kad stiprios profsąjungos – o jos ypatingai stiprios pirmiausia Skandinavijos kraštuose – yra didesnio nedarbo lygio priežastis. Mintis paprasta ir, atrodytų, logiška: kai profsąjungos kolektyviai išsidera didesnius nei „rinkoje“ egzistuojančius atlyginimus, jos tai daro kitų darbo ieškančių žmonių sąskaita. Tokiu būdu profsąjungos sukuria „dirbtinius“ barjerus žmonėms gauti darbą. O tai ypatingai žalinga ekonominių krizių metu, kai ir taip milžiniškai išauga nedarbo lygis. Kartodami šią mintį mūsų mielieji bankų atstovai dedasi, kad jiems iš tikrųjų rūpi labiausiai vargstantys – bedarbiai.

Šiandien nekelia abejonių, kad ši makroekonomikos „tiesa“ yra faktiškai neįrodoma neoliberalizmo ideologinė dogma. Prieš pateikiant kelis tai bylojančius faktus, visų pirma reikia trumpai aptarti labai svarbų socialinį šio „ekonominio“ argumento aspektą. Teiginys, kad profsąjungos „stabdo progresą“ be kita ko reiškia štai ką: žmogiškas solidarumas darbe – bendradarbių solidarumas (beje, tuo pačiu ir lietuvių solidarumas su lietuviais!), solidarumas su savo profesijos meistrais, solidarumas dėl viešo reikalo (res publica), t.y. solidarumas kartu ginant visų bendrą interesą – yra negrįžtamai paneigiamas. Bet kokia darbuotojų kooperacija yra laikoma „rinką“ iškraipančia veikla! Todėl vienintelis būdas išsiderėti geresnes sąlygas – tai niekingai nertis iš kailio, rodant, kad esi geresnis nei tavo bendradarbis, beatodairiškai konkuruoti su sau lygiu, o sykiu visomis išgalėmis stengtis įtikti savo bosui.

Akivaizdu, kad tokia „laisvosios rinkos“ ideologinė nuostata užkerta kelią bet kokiai bendražmogiškų santykių – savitarpio pagalbos, supratingumo, mokymosi iš savo kolegų ir pagarbos – plėtrai darbe. Tuomet svarbiausias dalykinio bendravimo principas tampa: žmogus žmogui – vilkas. Taip, kaip nuostabu turėtų būti gyventi ir dirbti tokioje visuomenėje ar tokioje įmonėje! Ir kaip patriotiška vienas kito atžvilgiu!

Bet ne tik tai. Šitoks požiūris redukuoja dirbančius žmones į prekes tikrąją to žodžio prasme. „Laisva darbo rinka“ gali veikti, jei dirbantieji yra traktuojami ir veikia kaip vienodos tarp savęs konkuruojančios prekės. Panašiai kaip obuoliai, kriaušės ar kiaušiniai turguje, žmogaus darbas, patys žmonės, išrikiuojami ir pardavinėjami taip, lyg jie būtų atskiros jokiais saitais tarp savęs nesusijusios vertės. Visai kaip vergų prekyvietėje! O bet kokį bandymą nutraukti šią darbininkų atomizaciją ir teoriškai būtiną susvetimėjimą žmogiškos kooperacijos dėka laisvarinkininkas pavadina karteliu. Taip, būtent karteliniu susitarimu laisvos rinkos fundamentalistai laiko solidarumą ir juo grįstą profesinę sąjungą!

Tačiau grįžkime prie „ekonominių“ argumentų. Ar iš tikrųjų stiprių profsąjungų kraštuose nedarbas yra žymiai ir sistemiškai didesnis nei lanksčių darbo santykių šalyse, t.y. šalyse, kur darbdavys gali greičiau ir lengviau išmesti darbuotoją iš darbo? „Eurostat“ pateikiama statistika byloja, kad tai (bent jau žiūrint iš paskutinių 10 metų perspektyvos) yra netiesa. Lyginant Daniją, Norvegiją ir Švediją, kuriose kolektyvinės sutartys apima virš 70 proc. su JAV, Britanija ir Airija matome, kad šių šalių nedarbo vidurkis nuo 1999 metų yra daugmaž vienodas.

Pavyzdžiui, Norvegijoje, kurioje profesinės sąjungos yra ypatingai stiprios ir solidarios, o kolektyvinės darbo sutartys apima virš 70 proc. visų dirbančiųjų, nedarbo lygis yra beveik mažiausias visoje Europoje (kartu su Olandija, kurioje profsąjungos taip pat yra tradiciškai labai stiprios, joje kolektyvinės sutartys privačiame sektoriuje apima 70 proc.), tuo tarpu JAV – vienoje liberaliausių ekonomikų, kur kolektyviniai susitarimai sudaro mažiau nei 30 proc., – nedarbo lygis, ypatingai pastaraisiais ekonominės krizės metais, pakilo iki 9 proc. (tuo tarpu Norvegijoje jis yra 3,1 proc., Danijoje 6 proc., Vokietijoje 7,5 proc., Austrijoje 4,8 proc.).

Andrius Bielskis

Skaičiai demonstruoja tai, jog nedarbo lygis socialdemokratiškuose Skandinavijos kraštuose nėra reikšmingai didesnis nei neoliberalaus kapitalizmo kraštuose.

Žinoma, šie skaičiai yra mažai ką bylojantys, nes nedarbo lygis priklauso nuo daugybės priežasčių, todėl išvesti profsąjungų derybinės galios ir nedarbo lygio teigiamą ar neigiamą koreliaciją yra sunku. Kaip bebūtų, šie skaičiai demonstruoja tai, jog nedarbo lygis socialdemokratiškuose Skandinavijos kraštuose nėra reikšmingai didesnis nei neoliberalaus kapitalizmo kraštuose. Kaip tik dėl to Lietuvos rinkos fundamentalistų viešos spekuliacijos apie nedarbą, progresinius mokesčius, krašto konkurencingumą ar ekonomikos našumą nėra joks ekonomikos mokslas, o gryniausia ideologija, kuri tarnauja neproporcingai iškreiptų galios santykių bei milžiniškos socialinės ir ekonominės nelygybės pateisinimui.

Daugybė faktų ir profesionalių ekonomikos komentatorių tekstų byloja, jog aukštas darbo našumas bei ekonomikos „konkurencingumas“, o sykiu aukštos pridedamosios vertės (added value) ekonomikos niekada nebuvo ir nebus kuriamos kraštuose, kur kapitalas darbą perka pusvelčiui. Priešingai, tokia ekonomika, kuri ne tik eksportuoja žaliavas ir pigią darbo jėgą, bet ir sukuria aukštos, paprastai tariant, kūrybinės vertės ekonomiką yra galima tik tuomet, kai didžioji dalis visuomenės (o ne tik kuopelė turtingųjų) yra puikiai išsilavinusi, saugi ir sveika, o sykiu bent minimaliai patenkinta savo gyvenimu (milžiniškais ekonominiais tempais auganti kapitalistinė Kinija tokia nėra). Tokioje visuomenėje stiprios profsąjungos yra būtinos, nes teisėtai sukeldamos žmogišką orumą atitinkančias darbo kainas, skatina darbdavius investuoti į aukštąsias technologijas, o ne konkuruoti pigaus vergiško darbo kaštais.

Šitokios visuomenės yra ir gali būti tik giliai demokratinės, kur žmonės yra orūs, kritiškai mąstantys ir patenkinti savo padėtimi. Neoliberalaus kapitalizmo šauklių propaguojama visuomenė, kurią per pastaruosius 40 metų sėkmingai įtvirtino vizijos neturintys politikieriai, pavojingai priartėjo prie kūrybingos ir demokratinės visuomenės sunaikinimo.

Milžiniški socialiniai skirtumai, viduriniosios visuomenės dalies skurdinimas, globalių rinkų nestabilumas, ekonominės krizės, labiausiai smogiančios silpniesiems (mūsų senstantiems tėvams ir neturtingiausių visuomenės narių vaikams), milžiniška emigracija, visa tai byloja, kad tik stipri gerovės valstybė (pavyzdžiui, tokia valstybė kaip Norvegija) gali atsilaikyti prieš žmogiškus santykius naikinančią globalią iracionalaus pelningumo logiką.

Retorika prieš profsąjungas ir gerovės valstybę trukdo mums suprasti, kad pirmiausia žmogišką orumą atitinkantys atlyginimai yra klestinčios ekonomikos variklis. O taip pat ji neleidžia suvokti, kad neoliberali ekonominė politika labiausiai pasitarnavo tik visuomenės nuskurdinimui ir Lietuvos ūkio suprimityvinimui. Vadovaujantis šia politika pagrindinis Lietuvos eksportas ir toliau liks emigruojanti darbo jėga.