Tuometinis įstatymas turėjo išspręsti pavardžių rašybos bylą tiek Lietuvos piliečiams, tarp jų ir nelietuviams, tiek ir užsieniečiams jiems išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose. To įstatymo esmė: Lietuvos piliečio vardas ir pavardė gali būti rašoma “kitais lotyniško pagrindo rašmenimis”, taigi su nelemtosiomis w, x, q, “jeigu pavardė šiais rašmenimis įrašyta dokumento šaltinyje”. Užsienio piliečio vardas ir pavardė nurašomi paraidžiui iš dokumento šaltinio.
Deja, dauguma seimūnų tame įstatyme įžiūrėjo baisų pavojų lietuvybei ir savo gražbylystėmis nėrėsi iš kailio, norėdami parodyti savo patriotizmą. Socdemas Andrius Šedžius aiškino, kad priėmus įstatymą reikės pereiti prie kiniškų ir arabiškų rašmenų, o darbietis Kęstutis Daukšys kažkodėl priminė, kad „geriausi komunistai gavosi iš buvusių klapčiukų“ ir pamąstė, kad „gal reikėtų visai panaikinti lietuvišką raidyną – tokias raides, kaip š, ž ar ą“. Įstatymas buvo atmestas, net nesiūlant jį taisyti.
Tačiau, kad dabartinė padėtis yra, tiesiai vadinkime – kvaila, yra žinoma visiems. Iki teismų nuėjo istorijos kai airis pavarde Dwyer galėjo turėti žmoną lietuvaitę tik Dvyer, vokietis Worthmann turėjo gyventi su žmona Vorthmann, Zwaer su Zvaer, olandas Bax su lietuvaite Baks, kitas olandas Ahlqvist su žmona Ahlkuvist ir dukra Alkvist. Tokia kvailystė – neleisti žmonai priimti vyro pavardės vien todėl, kad ji lietuvė, juokino Europą, bet lietuves žmonas, aišku, virkdino.
Dabartinė teisinė situacija „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ yra irgi absurdiška, nes tokio pat pavadinimo dar 1991 metais priimtas LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, naujesnio nėra, nenumatė situacijos, kad Lietuvos piliečiai gali įgyti nelietuviškos formos pavardes sudarę santuokas su užsieniečiais.
Kaip tik tokiems ir panašiems atvejams, t.y. Lietuvos piliečiams, sudariusiems santuoką su užsieniečiais, arba Lietuvos pilietybę įgijusiems užsieniečiams, yra skirtas ką tik Seime įregistruotas naujas „Užsieniečių vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“.
Įstatymas aktualus ir užsieniečiams, Lietuvoje įsigyjantiems nekilnojamą turtą, nes atsiranda problema, kaip nuosavybės aktuose rašyti jų pavardes – sulietuvintas ar ne. Nuosavybę užregistravus sulietuvintu vardu, iškils daugybė problemų, tarp jų ir paveldėjimo.
Įstatymas netaikomas Lietuvos piliečiams, tarp jų ir nelietuviams, jeigu jų nesieja santuokos ryšys su užsieniečiu. Kaip tik tai galbūt ir padės šio įstatymo priėmimui.
Ką konkrečiai siūlo įstatymas? Pagal teikiamą projektą, nelietuviški asmenų vardai ir pavardės Lietuvos dokumentuose gali būti rašomos arba lietuviškais, arba nurašomi paraidžiui kitais lotyniškais rašmenimis. Jeigu pirminiame dokumente yra ir lotyniški, ir nelotyniški rašmenys, Lietuvos išduodamuose dokumentuose vardas ir pavardė rašomi lotyniškais rašmenimis. Asmuo turi teisę pasirinkti vardo ir pavardės formą su lietuviškomis galūnėmis ar be jų.
O dabar susituokiančių su užsieniečiais dėmesiui: jie turi teisę pasirinkti nelietuviškos formos kito sutuoktinio pavardę, kaip bendrą sutuoktinių pavardę, arba dvigubą pavardę, sudarytą iš savo lietuviškos pavardės ir kito sutuoktinio nelietuviškos formos pavardės. Taigi vyras ir žmona lietuvė pagaliau galės turėti vienodą pavardę. Lietuvos išduodamame vaiko gimimo dokumente taip pat bus galima nelietuviška forma.
Asmeniui, kurio pirminiame dokumente nelietuviška vardo ir pavardės forma yra perrašyta pagal kitos kalbos taisykles iš lietuviškos vardo ir pavardės formos, t.y. padaryta tas pat, kas ligi šiol daroma Lietuvoje su užsieniečių pavardėmis, raštiškai pageidaujant, išduodamame dokumente grąžinama lietuviška vardo ir pavardės forma.
Įstatymas būtų taikomas tik nelietuviškos formos vardų ir pavardžių rašymui asmenims, kurių vardai ir pavardės yra nelietuviški. Įstatymas netaikomas lietuviškiems vardams ir pavardėms bei nelietuviškos formos vardų ir pavardžių vartojimui spaudoje ir kitose viešojo vartojimo srityse.
Dar kelios pastabos šio įstatymo tema. Be reikalo aiškinama, kad jis skirtas ir Lietuvos pilietybę įgyjantiems užsieniečiams, nes pagal galiojantį 1991 m. nutarimą „asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“, taigi ir su „nelietuviškomis“ raidėmis. Iš esmės įstatymas skiriamas tik sutuoktiniams, aišku, dažniausiai lietuvaitėms, tekančioms už užsieniečių.
Tačiau toliau samprotaujant kyla mintis, ar iš viso reikia tokio įstatymo, nes 1994 metais išleistoje oficialioje „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ rašoma, kad “nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) pavartojamos raidės: Q, W, X, kiek rečiau Ä, Ö, Ü, Å ir kt.“. Taigi, galėtume imti jas ir rašyti, mūsų kalbos mokovai tas raides leidžia.
Pagaliau 1997-ųjų metų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas Nr. 60 irgi leidžia “mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose” teikti kitų kalbų asmenvardžių autentiškas formas. Nėra ko aiškinti, kad pavardės rašymas pase atitinka specialiųjų tekstų sąvoką.
Deja, mūsų kalbininkai kategoriškai nesutinka laikytis jų pačių parašytos gramatikos ir nutarimo. Esą reikia „politinio sprendimo“, suprask, įstatymo, o apskritai, kažkokio mistinio „leidimo iš aukščiau“. Žinant Lietuvos specifiką, matyt, laukiama žodžio ir iš S.Daukanto aikštės. O dėl įstatymo priėmimo Seime, tai vėlgi visiems puikiai žinomos kategoriškas daugumos Seimo narių požiūris į raidės „W“ problemą.
Taigi prognozuoti, kad įstatymas bus priimtas šioje Seimo kadencijoje niekas nesiryžta. Šiaip ar taip, atsiradus įstatymo projektui, lietuvaitėms atsirado šiokia tokia viltis, jei ne šiemet, tai kitąmet ištekėjus už užsieniečio, Lietuvos valdžios įstaigoje gauti ne sukarikatūrintą, bet normalią, visame pasaulyje pripažįstamą pavardę.
Kaip tvarkomasi su raidėmis Q,W,X Europos kalbų abėcėlėse, jeigu tos raidės jose nevartojamos? Šios raidės į abėcėlę dažniausiai neįrašomos, bet pastabose pažymima, kad jos gali būti vartojamos svetimvardžiuose.
Europos kalbų abėcėlės:
Vengrų kalba. Raidės Q,W,X sutinkamos kai kuriose vengrų pavardėse ir kituose, ypač svetimos kilmės tikriniuose varduose.
Danų kalba. Raidės Q,W,X vartojamos svetimos kilmės tikriniuose varduose.
Estų kalba. Raidės C, Q, W, X, Y vartojamos svetimos kilmės tikrinių vardų užrašymui. Raidės F, Š, Ž sutinkamos tik skoliniuose.
Ispanų kalba. Raidė W sutinkama tik svetimos kilmės žodžiuose.
Italų kalba. Svetimos kilmės žodžiuose taip pat vartojamos raidės W,X.
Norvegų kalba. Raidės Q,W,X vartojamos tik svetimos kilmės vardams ir pavadinimams.
Lenkų kalba. Raidės Q, V (lenkų abėcėlėje yra W, ne V), X pasirodo tik svetimos kilmės žodžiuose.
Portugalų kalba. Raidė W sutinkama tik svetimos kilmės žodžiuose.
Rumunų kalba. Raidės Q,W,X sutinkamos tik svetimos kilmės žodžiuose.
Slovakų kalba. Raidės Q, W, X sutinkamos tik svetimos kilmės žodžiuose.
Suomių kalba. Raidės Q,W,X sutinkamos tik svetimos kilmės žodžiuose.
Čekų kalba. Raidės Q,W,X vartojamos tik skoliniuose iš svetimų kalbų.
Švedų kalba. Po dešimtmečių ginčų švedai 2006 metais oficialiai priėmė į savo abėcėlę raidę W. Nors svetimos kilmės žodžiai, kuriuose sutinkama ši raidė, seniai jau rašomi su minima raide, tačiau Švedijos kalbos akademija nutarė jai suteikti visas abėcėlinės raidės teises. Tuo būdu švedų kalbos abėcėlė praturtėjo nauja 29-ąja raide.
Lietuvių kalba. “nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) pavartojamos raidės: Q, W, X, kiek rečiau Ä, Ö, Ü, Å ir kt.” (“Dabartinės lietuvių kalbos gramatika”, red. Vytautas Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994).
Niekur Europoje tos kelios papildomos raidės svetimos kilmės žodžiuose jokių sukrėtimų nesukėlė. Lietuvių kalba vis dar jų baiminasi. Be reikalo.