Pavyzdžiui, prieš metus premjeras yra taip sakęs: „Jie paskaičiavę yra, kad tiem, kurie per mėnesį uždirba 10 tūkst., reikia taikyti 40 proc. mokesčio tarifą. Bet tokių, kurie uždirba 40 tūkst. ir daugiau, Lietuvoje turbūt yra keli šimtai, jeigu ne keliasdešimt. Tai iš to didelių pajamų tikrai negausim... pasiūlyti progresinių mokesčių principai geriausiu atveju duoda tik 100 ar 200 mln. litų papildomų pajamų“. Tokie papildomi dydžiai mūsų valdžiai, matyt, visiški niekai. Beje, triskart mažesnė Estija iš progresinių mokesčių žada surinkti triskart didesnę sumą nei Lietuvos premjero įvardyta. Matyt Estija geriau skaičiuoja, jeigu jau turi eurą...
“Progresyvinių mokesčių įvedimas dar labiau paskatins kvalifikuotų, aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų išvykimą iš Lietuvos, mat šie žmonės turės mokėti didesnius mokesčius nei kiti. Tai turės didelę žalą šalies ūkiui”, - dar anksčiau aiškino vienas rimčiausių ekonominių šulų Kęstutis Glaveckas. Tačiau jis tuomet nepaaiškino, kur tie kvalifikuoti Lietuvos žmonės žada išvykti. Jei tradiciškai į Angliją, Airiją, Vokietiją ar Ispaniją, tai tuose kraštuose juk jau seniai įvesti progresiniai mokesčiai. Palikime iš šios logikos vilkduobės kapstytis pačiam K.Glaveckui.
Tačiau šį kartą ne apie tai. Tarsi kompensuodama savo progresinio neveiklumo negalią Vyriausybė ėmėsi kito kelio gelbėti valstybės finansus, kuriems šį kartą karštai pritariu. Turiu mintyje kasos aparatų įvedimą, tiesa kažkodėl tik dengtose turgavietėse ir tik prekiautojams maisto, pirmiausia mėsos produktais. Tebūnie kukliai pradžiai kad ir tiek. Beje, jei tie kasos aparatai turguose tikrai atsirastų, tai, ko gero, suaktyvintų ir Vyriausybės nenorimų progresinių mokesčių įvedimą. Mat sėkmingai dirbantys ir neblogai uždirbantys verslininkai, su kuriais man retkarčiais tenka kalbėtis, sakosi sutiktų mokėti progresinius, jiems, aišku, didesnius mokesčius, bet tik tuo atveju, jeigu juos mokėtų ir visi kiti, kol kas nuo mokesčių išsisukantys verslininkai, tarkim, turgaus prekeiviai.Jokia paslaptis, kad be kasos aparatų, be finansų apskaitos jų mokesčiai valstybės kasos nepasiekia.
Vyriausybė jau prieš dvejus metus apsvarstė šį klausimą, tačiau sprendimas buvo pristabdytas. Taigi nėra jokios garantijos, kad taip neatsitiks ir šį kartą, todėl, reikšdamas piliečių balsą, rašau šias pritarimo mintis. Kasos aparatus Vyriausybė siūlo pastatyti tik dengtose turgavietėse ir tik maisto produktams, pirmiausia mėsai, nes jos milžiniški kiekiai kasdien plūsta iš Lenkijos, kur PVM tėra tik 3 proc., kai Lietuvoje – 21 proc. Pardavinėjant lenkišką mėsą turguose be sumokamo PVM, sudaromos nevienodos konkurencinės sąlygos. Pagaliau su produktu gaunant ir čekį, atsiras ir tam tikra prekybos kontrolė, apsauga nuo nekokybiškos produkcijos, pardavimų atsakomybė.
Tačiau šiuos valdžios argumentus kaip žirnius į sieną atmuša turgaus verslininkų atstovai. Jie aiškina, kad „pririšus“ kasos aparatą prie įmonės veiklos, atsiras prievolė vesti apskaitą, o ją tvarkyti ne visi sugebės. Suprask - suklijuoti į kasos knygą čekius yra nepakeliama sunkenybė, tą galėtų atlikti tik aukštos kvalifikacijos buhalteris ir tokia veiklos forma pablogins verslo sąlygas.
Kad tai yra turgaus prekiautojų demagogija, siekiant išlaikyti priveligijuotas nekonkurencines verslo salygas, aišku kad ir iš tokio priminimo: dar neseniai taksi bendrovės irgi dievagojosi, kad taksometrų įvedimas – tai tiesus kelias į bankrotą. Dabar taksistai turbūt visi turi taksometrus, be problemų išduoda kvitą (tiesa, tik to paprašius) ir vis dar nebankrutuoja.
Tie prekiautojų atstovai mušasi į krūtinę, kad kasos aparatai netgi prieštarauja... ES politikai, nors, pvz., menkiausiame Italijos žuvų turgelyje kiekvienas prekiautojas turi paprasčiausią kasos aparatą ir už kiekvieną skirtingą žuvytę jums išmuš atskirą čekį.
Turgaus prekiautojai dievagojasi, kad per metus jų apyvarta siekia 20-30 tūkst. litų, Vyriausybė teigia, kad mažiausiai dešimt kartų daugiau. Prekiautojai tikina, kad jie veda griežtą apskaitą, tačiau keista, kad atėjus į kokį Palangos turgų mokesčių inspektoriams, pusė to turgaus akimirksniu išsilaksto, palikę visas savo prekes. Tokių scenų mačiau ir Vilniuje. Tai reiškia, kad jie greičiausiai neturi net visai pigių verslo liudijimų, apie kokią apskaitą dar galima kalbėti.
O kaip su kitokiomis – ne maisto prekėmis, kurių turguose yra, ko gero, daugiau nei maisto? Vyriausybės nuomone, kada nors ateis ir joms eilė. Deja, tokiais tempais renkant šešėlinį milijardą mes niekaip nepasivysime viešųjų finansų skolos ekspreso, nesustabdysime visos valstybės kritimo į amžinų skolų liūną.
Be turgų yra dar dešimtys verslo veiklos sričių, kur irgi apskaita nevedama. Paimkime Vilniaus mikroautobusus. Nežinau ar visuose, bet mano važiuojamame 100-ajame maršrute apie bilietukus niekas neužsimena. Arba kirpyklos, kur dirba ne pagal darbo sutartį dirbančios kirpėjos, bet verslo liudijimą turintys asmenys, išsinuomoję darbo vietą toje kirpyklose. Jų finansinė apskaita, švelniai tariant, yra miglota ir tikrai ne valstybės naudai.
Nemažesnė bedarbių apskaitos migla darbo biržose. 310 tūkst. šiuo metu šalies darbo biržose registruotų bedarbių yra draudžiami valstybės lėšomis sveikatos draudimu. Šiam reikalui valstybė išleidžia apie 227 mln. litų. Tačiau bedarbio pašalpas, t.y. jas tikrai užsidirbę mokėtomis socialinio draudimo įmokomis, gauna tik 18 proc. registruotų bedarbių, greičiausiai, jie iš tikrųjų nori dirbti ir ieško darbo. Likusieji, tai jokia paslaptis, į biržą ateina tik kartą per tris mėnesius vien dėl to, kad turėtų sveikatos draudimą. Galima daryti išvadą, kad šiam pustrečio šimto tūkstančio žmonių kontingentui valstybė tiesiog padovanoja apie 180 mln. litų.
Nelaikoma jokia paslaptimi ir tai, kad dauguma šių abejotinų bedarbių kur nors nelegaliai dirba Lietuvoje, o pastaruoju metu vis dažniau ir užsienyje. Juk šiais laikais visai nesunku kartą per tris mėnesius parskristi į Lietuvą, užeiti į darbo biržą, ten laukiant savo eilės pasišnekučiuoti apie Londono orus, po to užsukti į polikliniką ir gal net tą patį vakarą grįžti į ūkanotąjį Albioną. Apsukresnieji sugalvoja dar gudriau: susitaria su draugu ar pažįstamu, kad šis vietoje to emigranto nueitų į kurią nors Lietuvos darbo biržą. Tai įmanoma todėl, kad lankantis darbo biržose nereikia rodyti jokio asmens dokumento, taigi vietoje Jono ten drąsiai gali eiti Petras, vietoje Birutės - Laimutė.
O jei kokia nors darbo biržos darbuotoja, pamačiusi kokiais 30 metų jaunesnį bedarbį, nei nurodyta bedarbio byloje, vis dėlto paprašytų kliento asmens dokumento, šis galėtų patraukti visą darbo biržą, o gal ir visą valstybę į teismą. Mat niekur nėra parašyta, kad eilinio apsilankymo metu bedarbiui reikia turėti kokį nors asmens dokumentą. Jį reikia parodyti tik pirmą kartą registruojantis darbo biržoje.
Valstybės kvailysčių sąrašą tęsia ir faktas, kad krizės ir didžiausio nedarbo metu pinigai didinami socialinėms pašalpoms, o ne užimtumo rėmimui. Vilniuje socialinių pašalpų suma pernai padidėjo šešis kartus, o šiemet socialinėms išmokoms Lietuvoje planuojama skirti tiesiog neįsivaizduojamą sumą – beveik 800 mln. litų. Šie fantastiško dydžio pinigai skiriami iš esmės pravalgymui, valdiškam apšildymui, o ne materialinių vertybių kūrimui.
Darbo biržos neturi pakankamai pinigų viešiesiems darbams, į kuriuos įdarbintų tūkstančius žmonių, o gražesnis Lietuvos kraštovaizdis taptų panašesnis į Europos. Tačiau šiemet šiam tikslui numatyta vos 40 mln., su savivaldybių pinigais bendra suma sieks tik 66 mln. litų. Tai lašas palyginti su pašalpų sumomis. Bet Lietuvos valdžios nuomonė kitokia: žmonėms reikia iš karto duoti žuvį, o ne meškerę tai žuviai pagauti.
Kas toliau? Tikėkimės, kad turgaus mėsos pardavėjai vis dėlto įsigys tuos kasos aparatus, nors ir su vandens patrankų akompanimentu. Dar po pusės metų valdžios rankos prieis, tarkim, prie bulvių pardavėjų, dar po metų iki obuolių, kriaušių, agurkų... Po dešimties metų, žiūrėk, eilė prieis ir prie batų ar apatinio trikotažo. O dar po dvidešimties valdžia galbūt imsis ir bedarbių registravimo reformos. Tokie šešėlinio milijardo rinkimo tempai mūsų valstybės tikrai neištrauks iš krizės, bet tik dar labiau gramzdins į ją.