A.Lašas. Moki mokesčius – mokykis kur nori? Atsakymas K. Leontjevai

Prieš kelias dienas pasirodžiųsį Laisvosios Rinkos Instituto ekspertės Kaetanos Leontjevos straipsnį apie aukštąjį mokslą, negaliu palikti be atsako. Autorė pažeria gana daug kontraversiškų teiginių, bet deramai jų nepagrindžia.

Pradėsiu nuo trijų bendresnių pastabų, o po to pereisiu prie aukštojo mokslo temos.

Gerbiama ekspertė klysta teigdama, jog viešoji paslauga negali būti teikiama išskirtinai per valstybines institucijas. Ir tai – ne logikos, o perdėm siauro apibrėžimo problema. Juk viešosios paslaugos kertinis kriterijus yra jos prieinamumas. Tol, kol šis kriterijus yra patenkinamas, paslaugos tiekimo kanalai yra antraeilis klausimas. Beje, daugelyje Vakarų Europos valstybių viešąsias paslaugas – švietimą, transportą, sveikatos apsaugą - teikia išskirtinai per valstybines įmones ir nedotuoja privačių kompanijų tuose ekonomikos sektoriuose. Tad Lietuva čia niekuo neišsiskiria.

Antra, stabtelkime ties LLRI ekspertės pastebėjimu apie tariamą mokesčių neišvengiamumą ir jų paslaugų profilio nekintamumą. K. Leontjevos nuomone, viešosios paslaugos yra toks „troleibusas“, kur keleiviai per prievartą sugrūdami ir vežami ten, kur užsigeidė vyriausybė. Tokius teiginius priimčiau rimčiau, jei Lietuva būtų kokia Uzbekija su totalitariniu lyderiu priešakyje. Tačiau Andrius Kubilius – ne Islamas Karimovas, o ir Lietuvos piliečiai (kitaip nei uzbekai) turi svertus įtakoti politinius sprendimus ir savo balsais paremti vieną ar kitą ideologiją. Demokratija Lietuvoje funkcionuoja ne idealiai, bet palyginimai su sausakimšais vagonais - ne visai į temą.

Trečia, straipsnyje propaguojamas supaprastintas mokesčių mokėtojų tapatinimas su paslaugų vartotojais. Gerb. Leontjevos argumentacija maždaug tokia: jei aš, pavyzdžiui, neturiu vaikų su negalia, tai kodėl turėčiau mokėti už kitus, kurie turi ir kuriems reikalinga valstybės parama? Visuomenė, kaip vertybė, ir žmogus, kaip jos sudėtinė dalis, šioje ekonominio individualizmo sampratoje neegzistuoja. Lieka neaišku, kaip reiktų spręsti aktualias visuomeninio lygio problemas (collective action problems).

O dabar apie privačius universitetus ir jų finansavimą iš valstybės biudžeto. Esminis šio modelio trūkumas yra tas, kad jis kuria paskatas atsirasti nišiniams privatiems universitetams. Tokie universitetai išnaudoja kelias akademines sritis, kurios nereikalauja rimtesnių finansinių investicijų, bet yra labai populiarios tarp abiturientų. Tokiu būdu užimama siaura niša ir pritraukiami pinigai iš valstybės biudžeto. Paklausite, o kas čia blogo?

Ainius Lašas

Būtinas kompleksiškas ir iniciatyvus požiūris, o ne pasyvus pinigų mėtimas paskui vienų ar kitų abiturientų pageidavimus. Tai – ne priekaištas abiturientams, o raginimas vyriausybinėms institucijoms mąstyti plačiau ir strategiškiau.

Žvelgiant iš visuomeninio intereso perspektyvos, toks mokesčių mokėtojų pinigų perskirstymas žaloja plataus profilio valstybinius universitetus, kurie siūlo tiek labai populiarias bei „pelningas“, tiek ir nepopuliarias, reikalaujančias didelių investicijų, bet visuomenei reikalingas specialybes. Tokiu būdų valstybinis universitetas gali užsidirbti iš ekonomikos ar verslo vadybos bakalaurų bei padengti nuostolingas specialybes – žemės ūkį, veterinariją, įvairias specializuotas technologijas ir pan. Tai taps ypač aktualu, jei Lietuvoje bus sujungti dauguma valstybinių universitetų.

Gerb. Leontjeva tai vadina nenuosekliu protekcionizmu, tačiau užmiršta, jog ši situacija kyla iš rinkos sutrikimų (market failure). Ganėtinai kukli Lietuvos studentų rinka nesudaro net pradinių sąlygų plataus profilio privačioms aukštosioms mokykloms egzistuoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl neįmanoma įsivaizduoti mūsų šalies švietimo ateities be stiprių valstybinių universitetų.

Noriu čia pabrėžti, jog viešosios paslaugos kokybės klausimas išlieka aktualus. Jį galima spręsti sparčiau integruojant Lietuvos valstybinius universitetus į pasaulinę mokslo rinką ir aiškiau susiejant jų finansavimą su tarptautiniu konkurencingumu. Kai kurias spragas galima užpildyti ir pasikviečiant užsienio universitetus-partnerius, kaip tai padarė VDU. Čia būtinas kompleksiškas ir iniciatyvus požiūris, o ne pasyvus pinigų mėtimas paskui vienų ar kitų abiturientų pageidavimus. Tai – ne priekaištas abiturientams, o raginimas vyriausybinėms institucijoms mąstyti plačiau ir strategiškiau.