A.Lašas. Steponavičiaus chruščiovinės vizijos

Pasinaudodamas ES Komisijos paskelbta ataskaita, švietimo ministras Gintaras Steponavičius pristatė jo ministerijos vykdomos Lietuvos aukštojo mokslo reformos pasiekimus. Pasak ministro, reformos dėka Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių iš autsaiderių pakilo į vidutiniokų pozicijas švietimo srityje. Tuo pačiu jis atmetė europarlamentaro Leonido Donskio išsakytą kritiką priskiręs ją paprasčiausiam filosofavimui

Gerb. Steponavičiaus teiginiai apie per trejus reformos metus pasiektą progresą kvepia politikavimu, kuris mažai ką bendro turi su realia situacija švietimo situacija. Tai greičiau primena Chrusčiovo laikus ir jo pažadus artimiausiu laiku pasivyti Ameriką. Panagrinėkime atidžiau ministro pateiktą informaciją.

Visų pirma, kelia nerimą švietimo ministro ataskaitos tendencingumas lyginant ją su ES Komisijos pristatytu variantu. Pavyzdžiui, lietuviškame pristatyme išimti lyginamieji duomenys apie aukštojo mokslo kaštus studentams. Pagal šį kriterijų, mūsiškis bakalauras savo brangumu nusileidžia tik Didžiajai Britanijai! Magistro lygyje taip pat esame tarp brangininkų. Šiame kontekste G. Steponavičiaus patikinimai apie Lietuvos švietimo socialinę orientaciją bei mokslo prieinamumą skamba kiek neadekvačiai. Gal ministras teiktųsi paaiškinti, kodėl nutylimi nepalankūs ministerijai ES Komisijos ataskaitos duomenys?

Ainius Lašas

Kelia nerimą švietimo ministro ataskaitos tendencingumas lyginant ją su ES Komisijos pristatytu variantu. Pavyzdžiui, lietuviškame pristatyme išimti lyginamieji duomenys apie aukštojo mokslo kaštus studentams.

Antra, stebina ŠMM vadovo siekis atrasti priežastinį ryšį, kur jo nėra. Pavyzdžiui, gerb. Steponavičius džiaugiasi, jog Lietuva dabar tapo viena iš ES lyderių pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų procentą 25-64 ir 30-34 metų amžiaus grupėse. Turint omenyje, kad reforma prasidėjo vos prieš tris metus, o vidutinis studento/ės amžius vargu ar viršija 25 metus, sunku suvokti, ką bendro reforma turi su gerokai anksčiau mokslus baigusiais piliečiais. Taigi, ministro tariamai išspręstas iššūkis didinant aukštąjį išsilavinimą turinčių piliečių procentą niekados neegzistavo.

Trečia, gerb. Steponavičiaus įsivaizduojamas šuolis iš autsaiderių į vidutiniokus remiasi labai ribotais kiekybiniais kriterijais, kurie nieko nepasako apie lietuviško mokslo kokybę. Didelis procentas aukštąjį išsilavinimą turinčių piliečių visiškai neliudija gero mokslo lygio. Netgi atvirkščiai. Galima teigti, kad didesnis studentų skaičius sumažina dėstymo kokybę ir galimybę studentams betarpiškai semtis žinių iš profesūros.

Tą patį pasakyčiau ir apie kai kurios dabartinės reformos aspektus. Studentų krepšelių įvedimas nedaug ką bendro turi su mokslo kokybe. Juk mokslo lygį lemia mokslininkai, o ne studentai. Kažkaip negirdėjau, kad per pastaruosius keletą metų būtų įvykusi radikali profesorių rotacija, jų klasifikacijos šuoliai ar esminiai mokslinės infrastruktūros atnaujinimai.

Skirtingai nei Lietuva, ministro mėgdžiojama Didžioji Britanija turi stiprią aukščiausio lygio mokslininkų bazę. Būtent todėl ji gali dabar susikoncentruoti ties studentų srautais. Šiuo atžvilgiu Lietuva stipriai atsilieka nuo Vakarų Europos. Nors pas mus ir dirba vienas kitas žymesnis mokslininkas, bendras lygis yra ganėtinai žemas. Norite įrodymų? Pasižiūrėkite kad ir į pateiktų patentų paraiškų, mokslinių straipsnių ar investicijų į tyrimus ir vystymą (angl. R&D) milijonui gyventojų duomenis. Pagal šiuos kriterijus mes velkamės ES uodegoje.

Ką visai tai liudija? O gi tai, jog Lietuvos atveju kiekybiniai rodikliai yra niekaip nesusiję su kokybiniais. Iš to seka paprasta išvada: Lietuvos mokslo problemos ir iššūkiai visada slypėjo kokybinėje plotmėje. Taigi, mano nuomone, reali aukštojo mokslo reforma dar net neprasidėjo. Kai kurie dabartinės strategijos aspektai sudaro palankias sąlygas esminių pokyčių galimybei, tačiau pačių pokyčių dar nevyksta.

Oksfordo Universiteto mokslinis bendradarbis.