Tiesiogiai. Bandysiu paaiškinti, nors neabejoju, kad profesoriai turėtų žinoti. Taigi, kodėl valstybė užtikrina tas „šiokias tokias pensijas“? Tiesiog norėdama būti gera ir rūpestinga?
Privalomoji pensijų sistema, kokia ji bebūtų, iš esmės reikalinga tam, kad žmonės gyvenimo pabaigoje neatsidurtų skurde, kad būdami jauni atidėtų bent dalį savo vartojimo (kitaip tariant, neišleistų visų pinigų) būsimai senatvei. Jei jau visi būtų tokie sąmoningi ir sėkmingi, tai valstybei, ko gero, net ir nereikėtų užsiiminėti tuo nepigiai kainuojančiu lėšų perskirstymu – iš dabartinių jaunų seniems, iš tų pačių jaunų jų pačių senatvei. Visos civilizuotos valstybės turi vienokią ar kitokią privalomą senatvės pensijų sistemą – būtent dėl to vadinamo žmonių „trumparegiškumo“.
Taigi, jei mokėti „Sodrai“ visus priversime, tai kaupti žmonės bus jau pakankamai sąmoningi ir tikrai atsidės savo senatvei. O jei ne – ne bėda, „Sodra“ visais pasirūpins. Kam tada apskirtai kaupti? Išleiskime dabar, gal tos senatvės net ir nesulauksime. Bet ar tikrai Sodra visais pasirūpins taip, kaip norėtume ir tikimės? Visuomenė sparčiai sensta, vis mažiau jaunų žmonių, taigi „Sodrai“ vykdyti savo įsipareigojimus bus vis sunkiau. Gal būtų ir neblogai turėti atsidėjus bent kiek savo senatvei?
Kiekvienas įsipareigojimas jau pagal apibrėžimą reiškia, kad už jo įvykdymą kažkas atsako. Pensijų fondai turėtų garantuoti konkrečią sumą? Kaip ją paskaičiuosim, kai kaupiama 20-30 metų? Jei mums reikėtų taip garantuoti, tikriausia imtumėm mažiausią galimą sumą ir ne iš godumo, o kaip racionalūs žmonės – ką gi gali žinoti, kaip gyvenimas susiklostys per tiek laiko. Su apibrėžta išmoka iki gyvenimo pabaigos (o tai ir yra pensija, ne šiaip kokia laikina išmoka), būtume dar atsargesni – čia prisideda ne tik investavimo rizika (kaip pavyks uždirbti), bet ir išgyvenimo rizika – kaip tiksliai numatysime kiek ilgai gyvensime. Taigi ir šituo atveju imtume kuo ilgesnę gyvenimo trukmę, kuo mažesnes palūkanas, kad tikrai įvykdytume pažadą. Ar to ir tikėjotės?
Galima įpareigoti pensijų valdytojus uždirbti konkrečią grąžą, ne mažiau. Tuomet visi investuos labai atsargiai, kad tikrai susidorotų su užduotimi, ir vargu ar kaupimas pasiteisins, nes tik akcijų rinkos duoda grąžą didesnę nei darbo našumo augimas, bet jose ir svyravimai didžiausi. Neveltui kaupimas laikomas ilgalaikiu procesu – reikia laiko tiems svyravimams išsilyginti (ir po dabartinės krizės rinkos atsigaus, ar gyvenimas nuo šiol tik smuks žemyn?). Kita vertus, jei jau nesėkmes atiduodam pensijų fondams (tegu dengia iš savų lėšų), tai nesitikėkime, kad sėkmės atveju jie atiduos visą uždarbį – kitaip iš ko padengs nuostolius, jei kitąkart tokie pasitaikys.
Baisimasi, kad vyrų ir moterų pensijos iš privačių pensijų fondų bus nevienodos, nes jų gyvenimo trukmė nevienoda. Bet tai gyvenimo faktas – iš tiesų moterys gyvena kur kas ilgiau nei vyrai ir ne vien gyvenimo būdas tai lemia. Jei pensijos bus mokamos rinkoje, tai ši rinka turi veikti pagal tikrus faktorius, o ne politizuotus įsitikinimus. Imant vidutinę gyvenimo trukmę apskritai, pinigai perskirstomi tarp visų pensijų gavėjų, tiek vyrų, tiek moterų, ir, žinoma, vyrų nenaudai. Jei skaičiuosim moterų ir vyrų gyvenimo trukmę atskirai, tai sukauptos sumos paskirstys bent jau tarp tiktai moterų ir tiktai vyrų, ir tai tikrai bus teisingiau. Nes be perskirstymo, deja, jokios išmokos iki gyvos galvos neįmanoma užtikrinti: kažkaip norima pastebėti tik tai, kad Onutė gali gyventi trumpiau nei vidutinė gyvenimo trukmė, bet neklausti, kas bus tuomet, jei ji gyvens kur kas ilgiau nei tas vidurkis? Pensiją ji tikrai gaus, bet iš tų lėšų, kurių nepanaudojo tiek ilgai neišgyvenę.
Dar viena „apgavystė“ - lėšos paveldimos tik iki anuiteto nupirkimo. Nes tuomet rizika, kiek ilgai jis gyvens ir ar apskritai sulauks to pensinio amžiaus, dar yra kaupėjo pusėje. Tada, kai ji jau perduodama draudikui, atsiranda garantija, kad nustatyto dydžio išmoka bus mokama iki gyvos galvos, kas beatsitiktų. Juk tokios garantijos ir norėjome, o pinigų, kad ji būtų įvykdyta, atiduoti neketiname. Šią garantiją patogu nutylėti – žmonės, pasipiktinkite tais privačiais fondais ar draudimo įmonėmis ir jų „apgavystes“ dengiančiais architektais (tiksliau „architekte“).
Nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog pensijų fondai sutvarkyti idealiai ir nebėra ką tobulinti jų veikloje. Tikrai taip nėra, bet kalbėkime ir spręskime tikras problemas, o ne ieškokim „apgavysčių“ ten, kur yra normali veiklos logika. Galų gale, atrodo, bus sumažinti atskaitymai pensijų fondų valdytojams už lėšų administravimą, atskaitymų nuo įmokos apskritai bus atsisakyta. Neabejoju, kad dar yra ką veikti – priežiūros institucija ketina reikalauti, kad pensijų fondai taikytų gyvenimo ciklo modelius, kai lėšų investavimo strategija kinta kartu su kaupimo dalyvių amžiumi (nuo rizikingesnės iki visiškai saugios), ir tai, matyt, tikrai bus padaryta, jei tik patys priežiūros objektai – pensijų fondai išliks.
Ir pabaigai – visiems pavydą keliantys estai. Nepatikėsite, bet jie turi lygiai tokią pat „jokių įsipareigojimų“ neprisiimančią pensijų sistemą, į kurią dar privertė visus jaunus žmones mokėti papildomas įmokas. Įmokas į pensijų fondus pervedinėja taip pat iš savo socialinio draudimo, pensijas taip pat mokės kaip anuitetus. Krizės metu buvo laikinai sustabdę pervedimus, dabar jau atstatė ir kaip kompensaciją juos padidins – į tą pačią „netikusią“ sistemą. Ir jų pensijų sistemos ilgalaikės prognozės atrodo puikiai – pensijų dydis bus išlaikytas netgi senstant visuomenei, o valstybės išlaidos nedidės. Ir visa tai dėl šio nelemto, pilno „plataus masto apgavysčių“ kaupimo. Beje, jie negavo nei vienos Europos Komisijos rekomendacijos keisti savo pensijų sistemą, nei pernai, nei šiemet. Tuo tarpu mes įsakmiai raginami įvykdyti esminę pensijų reformą. Kažin kodėl?
