Knygos pristatyme dalyvavęs V. P. Andriukaitis, tuoj išvyksiąs užimt naujų – eurokomisaro – pareigų, pasakė pakylėtą kalbą, vesdamas paralelę tarp A. Bielskio ieškojimų ir Tėvo Stanislovo vaidmens, kurio pasigendama; „Tikėjimo žodžio“ G. Saulytis, vėliau išspausdinęs savo pranešimą, pakomentavo kad V. P. Andriukaitis turi neatskleistą evangelisto charizmą.
Knygos keistumą parodė N. Vasiliauskaitė apžvalgoje „Šiaurės Atėnuose“, bet keistumo vibracijas jau iš pristatymo užregistravo žurnalistė E. Samoškaitė ir tas kažkas, kas parinko rašinį iliustruojančią nuotrauką.
Tikėjimas įgalina atsispirti, pasipriešinti ideologijai; dar daugiau – jis sukuria subjektą kaip tokį (priešingai L. Althusseriui, pagal kurį tai ideologija interpeliuoja asmenį, pačiu kreipimusi sukuria jame subjektą). Kai nebereikia tikėjimo sąvokos laikyti neribotai išplėstos, ji ima sutapti su E. Levino filosofija: šis „tikėjimas“ yra asimetriška atsakomybė (F. Dostojevskio „visi yra prieš visus kalti, bet aš kalčiausias“).
Tikėjimu/atsakomybe paremta visuomenė išpildo socializmo viltį, todėl krikščionys turi palaikyti kairiąsias ekonomines reformas, o bioetikos klausimus imti laikyti nesusipratimais, kuriuos išsklaidys Biblijos tyrinėtojai. 123 puslapių knygos turinys skatina tikėtis sistemingo dėstymo, tačiau skyrius apie B. Pascalį, S. Kierkegaardą sudaro keistokos digresijos, kurių paskirtis tėra paneigti šiuos autorius patikinimais, kad jie neteisūs ar netgi kad tik juokavo (ar „provokavo“), kaip S. Kierkegaardo atveju.
Būtų (ir yra) verta pajuokti, bet „Nešventą sakramentą“ reikia skaityti kaip NK95 A. Bielskio knygą, t.y. kaip įkalčių lauką: visiška jo identifikacija su E. Levinu pagaliau paaiškina keistąjį A. Bielskio debatą (ir tęsinys) prieš N.Vasiliauskaitę, kai ji įvardino empatijos, o kartu ir pačios progresyviosios stovyklos mentaliteto „pilkus atspalvius“ – kompulsyvų reikalavimą nebe lygybės, o postmodernaus tiesos reliatyvizmo visame kame, maitvanagišką pasiją defektams, kaltės kompleksą, virstantį mazochistiniais protestų spektakliais.
„Malonė, o sykiu empatija [...], kaip etinės asimetrijos principas, [...] geriausiai nusako žmonijos žmogiškumą“, – atsakydamas į tai patikina A. Bielskis, bet tik su „Nešventu sakramentu“ po ranka galime sužinoti šio teiginio reikšmę. „Teiginys, jog tikime Dievu ne dėl to, kad Dievas objektyviai yra, bet priešingai Dievas yra tiek, kiek […] santykis su Dievu mums yra realus, kur kas geriau šiandien nusako teistinio tikėjimo prigimtį” (p. 53, kursyvas mano). „Nepaisant to, kad pats Levinas neoperuoja šiomis sąvokomis, jo etinės atsakomybės santykio analizė yra ir tikėjimo įvykio, ir jo liudijimo fenomenologija“ (p. 35). Dievas yra tikėjimas, tikėjimas yra Levino asimetriškoji atsakomybė, o pastaroji yra empatija; empatija jo Dievas. G. Saulytis sakosi supratęs/patikėjęs, kad buvimas socialistu neišbloškia už krikščionybės ribų. Levino ontoetika tačiau suartina A. Bielskį ne su „Tikėjimo žodžiu“, o veikiau su L. Donskio „Be pykčio“ laidose taip uoliai populiarinta „Bernardinų“ kompanija – A. Navicku, T. Vilucku, turbūt ir V. Toleikiu; nuo čia netoli ir „Santara-Šviesa“, kurios erdvėje A .Bielskis 2009 m. debiutavo, tenykštę auditoriją sutrikdydamas, bet šviesiąją jos dalį įkvėpdamas, pasak angliškos „Vikipedijos“ lietuvio kontributoriaus, parašiusio savotiško žanro straipsnį http://en.wikipedia.org/wiki/New_Left_95 apie NK ir papildžiusio straipsnį apie MacIntyre’ą nuoroda į A. Bielskio ankstesnę knygą, ir daugiau nieko angliškoj „Vikipedijoj“ nenuveikusio.
Kažkur tarp pirmtakų dorojimo ir bendratikiams (?) dantų užkalbinėjimo – keli puslapiai apie tą socializmą, kurį kurti brolius krikščionis kviečia autorius, nes „revoliucija prasidėjo“ (čia pat užtikrindamas, kad „kūrybinė“ - p. 44). Kapitalizmas „nėra racionalus“, nes funkcionuoja nepaisant kiekvienos konkrečios gamybos srities „teleologijos“ (tikslingumo): „Kapitalistinės korporacijos, gaminančios maistą, rūbus ar statydamos namus, vadovaujasi ne šių praktikų vidiniu tikslingumu, kurio svarbiausias aspektas yra kiek įmanoma didesnis veiklos ir jos rezultato tobulumas. Jų tikslas yra pelno ir nieko daugiau generavimas.”
Akimoju krenta į akis, kad paklausa irgi šiuo būdu iracionali. Taigi kapitalizmą reikia pašalinti, nes jis iracionalus; jį pakeisti turi darbuotojų kooperatyvų santvarka, kurioje šios tarybos investuotų pridėtinę vertę, t.y. pelną, į gamybos proceso efektyvumo, produkto tobulumo didinimą (pagal tos srities „teleologiją“. Pelnas, be abejo, atitenka darbininkams, o „bendrojo gėrio struktūroms“; apie tai autorius numeta ištarą, kuri apskritai skamba kaip paranormalus reiškinys: šis sindikalizmas yra pranašesnė santvarka, nes konkuruojama būtų dėl „teleologijos“, o „ne dėl pelno, kuris bet kokiu atveju jiems nepriklauso, generavimo” (kursyvas mano). Ar tuo sakoma, kad darbininkų padėtis neturi pasikeisti socialistinėje utopijoje, nes kapitalistas neteisus ne tuo, kad nusavina pridėtinę vertę, o viso labo tuo, kad nusižengia gamybos „teleologijai“? Toliau: „Mažesniuose kooperatyvuose tai galėtų vykti tiesioginėse darbuotojų asamblėjose, kurios be kita ko spręstų ir kontroliuotų patį gamybos procesą. [...] Didesniuose kooperatyvuose, kuriuose tiesioginė visų darbuotojų asamblėja yra fiziškai neįmanoma, būtų taikomas gildijų arba sindikatų atstovavimo principas.“ „Kolektyvinės diskusijos forumai, žinoma, garantuotų, jog kiekvienas jos narys turėtų galimybę išsakyti poziciją, tačiau apie šių pozicijų reikšmingumą ar vertingumą būtų sprendžiama vadovaujantis pačios praktikos racionalumo standartais, o ne a la postmodernaus liberalizmo <.i>dictum „kas tu toks esi, kad man nurodinėtumei, ką galvoti?“, viena vertus, o sykiu ir bendrais socialinio teisingumo reikalavimais, aprašytais ankstesniuose mūsų skyriuose, kita vertus” (p. 74). „Kas spręs?“ – nepaisant to, kad šis klausimas anksčiau progresyviuosius triggerindavo (iššaukdavo instinktyvią reakciją) stabdyti samprotavimą, nes artėjama prie fašizmo, – šis klausimas yra nuvalkiotas, bet ne trivilialus. (Biblija nesako, kad su Mozės Tora reikia atsisveikinti, nes Įstatymo raidė yra banali; ten sakoma, kad raidė žudo). „Kas spręs?“ klausimas neprivalo ir būti retorinis: į jį atsakinėjant gaunamos skirtingos galimos visuomenės (kaip kad M. Foucault Kalėjimo, Ligoninės simbolinės tvarkos, G. Deleuze'o Disciplinos ir Kontrolės visuomenės). A. Bielskis nuo jo grubiai išsisuka kalbėdamas apie savo Tarybų valdžios variantą, bet tampa vulgariai tikslus aptardamas bažnyčias.
Tikinčiųjų bendruomenė turi socializmo potencialą, bet į Nešventą sakramentą – sandorį su ekonomine Dešine – juos stumia fundamentalizmas - „karingas bei bažnyčios institucine galia paremtas tikėjimas „vieninteliu teisingu“ pažodiniu Biblijos supratimu žmonių, kurie nėra jokie teologai, o viso labo dažniausiai rasistiškai nusiteikę žmonės. Juos greičiau atstovauja ne rimtų seminarijų ar universitetų profesoriai, bet populistiniai pamokslininkai, kurių įtaka viešumoje yra šimtus kartų didesnė nei rimtų teologų“ (p. 101). („Viso labo [...] žmonės“?) Taigi užuot skubėjęs skelbti ką tik kompulsyviai perskaitytą Bibliją, naujatikis turėtų pasirinkti autoritetą pagal tai, ar jis teologas, ar atstovauja seminarijai, ar turi akademinį laipsnį ir jei turi – ar aukštą; ir galop pagal tai, ar jis rimtas. A. Bielskio registruoja savo atsakymą, savo statymą ant „Kas spręs?“ laukelio: tai ekspertas turi padėti „sveikam protui“ susiprasti, kokie jo interesai.
Sukritikuoti J. Locke’ą ar kalvinistinę Tulpės teologiją reiškia sukritikuoti visą liberalizmą, lyg jo istorinės peripetijos būtų jo Šv. Raštas ar Kristaus prisikėlimas. L. Althusseris neįtikina nes nerodė neideologiškumo pavyzdžio (tada ir kalbos nebūtų galima apmąstyti kalba), bei dėl to, kad tada „aprašomos galios struktūros [...] tampa nepajudinamos“, t.y. neįtikina nes neguodžia. Meninės tiesos sąvoka, kurią A. Badiou naudoja tikėjimo fenomenui pasaulietine kalba perrašyti, A. Bielskiui atrodo ne tik neatlaikanti kritikos, – ji jam atrodo kvaila: „kelti tiesos klausimą Arnoldo Shoenbergo siuitai styginiam orkestrui yra nesusipratimas“ (p. 28), o vienintelis atvejis, kai menui galioja tiesos kriterijus, yra kai meno kūrinio funkcija yra informuoti, pvz. istorinis romanas. Autorius demonstruoja neturįs prieigos prie fenomeno, vadinamo – tegu apytiksliai – menine tiesa, jis tiesiog negali užmegzti su ja ryšio (angl. to relate). Panašiai skyriuje apie S. Kierkegaardą, kur autorius perdozuoja jam būdingų atsikalbinėjimų ir tekstas įgauna komizmo, jam vis nepavyksta užmegzti ryšio su S. Kierkegaardo mąstymo stiliumi. „Jis į viską žiūri pro pirštus taip nerūpestingai, tarytum būtų lengvabūdis, bet už kiekvieną gyvenimo akimirką, tą patogų laiko tarpsnį, moka didžiausią kainą; mat viską daro absurdo dėka“ – cituoja A. Bielskis „Baimę ir drebėjimą“, kur toliau S.Kierkegaardas sako: galėčiau įniršt iš pavydo ant šio Tikėjimo riterio; ir A. Bielskis pakomentuoja: „Tokiam aprašymui, tikriausiai, netrūksta ironijos, tačiau tai mažai ką keičia […]. Tai yra akivaizdi tikėjimo tikrovę iškreipianti hiperbolizacija: tikintysis, netgi kierkegaardiška tikėjimo šventojo prasme, nedaro visko absurdo ir begalybės dėka, ypač jei tai yra susiję su banaliais „baigtinybės“ džiaugsmais ir malonumais“ (p. 33).
Viską? Ne, ką jūs, juk visi žinome kad ne viską; filosofas teigia kad viską, bet jis tik juokauja. Toliau šiame skyriuje sužinome, kad Dievo įsakymas Abraomui aukoti sūnų buvo skirtas įveikti „buhalterišką, o sykiu biurgeriško žmogaus sudaiktinimo galimybę, lengvabūdišką „jis mano“, tėvišką sūnaus gentinę komodifikaciją“, t. y. Abraomas peiliu išmoko laikyti sūnų savarankišku, ši auka sutampa su pergyvenimais tėvo, kuriam teko išleisti paauglę dukrą į pasimatymą. Ir apskritai nebuvo jokios aukos, jokios Abraomo kančios, kuriai aprašyti S. Kierkegaardas įdarbina legendinę aistringą retoriką, nes „Abraomas nemato nei peilio švystelėjimo, nei nieko nesuprantančių ir paklaikusių Izaoko akių, visa tai jam yra praradę šiapusybės reikšmę, nes šis judesys yra nukreiptas į Dievo malonės ir mylinčio tėvo (o tai iš tikrųjų absurdiška!), besidžiaugiančio savo sūnumi, perspektyvą“ (p. 34). T.y. Abraomas visą tą laiką jautėsi psichologiškai komfortabiliai, dar daugiau – jam buvo gera, malonu (o „Dogvilio“ Greisė savo žudynėmis neperžengė http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-bielskis-apie-empatija-ir-kitas-kairiasias-vertybes-atsakymas-n-vasiliauskaitei.d?id=62164575 etikos). T.y. A. Bielskis užbraukia vargšą S .Kierkegaardą per visus įmanomus punktus, detaliai ir beprasmiškai, su kompulsyviu atkaklumu; o kad S. Kierkegaardas panašiai užbrauktų jo paties ir samprotavimus, ir liudijimą, jis nepripažįsta net galimybės (Kierkegaardas juk tik juokauja, kad viską), nors galbūt kaip tik tuo parodo nuovoką, jog taip būtų. Šiuo atveju galioja lotyniško posakio apie Jupiterį ir jautį inversija: tai, kas negalima S. Kierkegaardui, juo labiau neleistina būsimo kibutzo darbininkui.
Garsiajame Milgramo eksperimente (apie paklusimą autoritetui) mokslininkas keturis kartus paskatindavo tiriamąjį skirti aktoriui vis didesnį tariamą elektrošoką: iš pradžių tiesiog pasiūlant tęsti, paskui sakant kad „būtina“, „privaloma“, „nėra kitos išeities“. Tokia yra ir A. Bielskio „argumentacijos“ maniera – tiek knygoje, tiek viešose diskusijose. Taip funkcionuoja kiekviena „kalbanti galva“; ir vis dėlto A. Bielskis yra ypatinga „kalbanti galva“, anomalija: būti „kalbančia galva“ jo akimis yra privilegija, už kurią jam turi būti atlyginta lyderyste, ir kartu pareiga, už kurios peržengimą reikia bausti buvusius comrades. Jo fantazija pasiūlė lietuvių skaitytojams iškastruotą tiesioginės demokratijos utopiją, kurioje kapitalizmo negeroves, badančias akį ne tiek neteisybe, kiek išsišokimu, turi užglaistyti sektantų bendruomenės uolumas prižiūrėti visus narius – neleisti nuskursti, neleisti gyventi pavojingai, galop neleisti kalbėti, nes tiksliai suformuluota mintis – bet kokia! – išbloškia iš small talks transo: tiesa interpeliuoja.
Nuolatinis prasminis akcentas, krentantis ant teleologijos sąvokos, galbūt būtų marksistiškai pastatytas nuo galvos ant kojų įsivaizduojant, kaip kontroliuojamame debate darbininkams paaiškinama, kad visų gamybos sričių teleologija įtraukia metaprincipą, kad gamyba turi tausoti Motiną Gamtą – būti sustainable (lietuviškai prigijo, rodos, „tvari“), ir kad tai galioja pirmiau ne mažiems sindikatams, o nacijoms.
A. Bielskio komiška ambicija tikėjosi, kad prie „kalbančių galvų“ valdžios kaip politinės santvarkos yra negrįžtamai priprasta; bet net tai yra netiesa: kad viešoji erdvė priklauso ekspertams, veda ne į paklusimą, o į situaciją, kai žmonėms norisi nebe susigrąžinti ją, o suardyti ją tūžmasties ar nešvankybės iškrova, kas sudaro tikrąją priežastį, kodėl tiesioginės demokratijos idėjos Occupy laikotarpiu neprigijo. Kita vertus, galbūt liaudies įžvalga tiesiog perspėjo juos negriebti nemokamo sūrio.