Ji sako, kad šiandien jau neturėtume gaišti brangaus laiko diskusijoms apie tai, ar priimti karo pabėgėlius, turime nedelsdami tartis, kaip tai padaryti geriausiai: užtikrinant pagarbą žmogaus prigimtinei teisei – gyventi ir kurti didžiausią vertę bei naudą mūsų visuomenei.
- Lietuva po Nepriklausomybės yra išgyvenusi ne vieną ekonominę- finansinę krizę. Paskutinę finansų krizę kai kurie analitikai „pakrikštijo“ visuomenės vertybių krize. Ar dabartinė situacija pabėgėlių klausimais nėra dar vienos mūsų visuomenės krizės pradžia ar išraiška?
- Žmogus atsiskleidžia, kai galynėjasi su kliūtimis, kitaip tariant – kai sprendžia iškilusias problemas ar iššūkius. Manau, svarbu suvokti, kad šiandien pasaulyje turime ypatingą situaciją – nuo Antrojo pasaulinio karo tai didžiausias pabėgėlių srautas, didžiausias skaičius žmonių, kurie turėjo palikti namus ir gelbėti savo gyvybes ir šeimas. Nuo 2011 metų kovo, Arabų pavasario, Sirijoje susiklostė sudėtinga situacija ir vietoje demokratijos šalis gavo pilietinį karą. Dėl sukilėlių grupuočių ideologinių nesutarimų jau žuvo daugiau kaip 200 000 žmonių. 15 mln. sirų reikalinga skubi pagalba, turime 11 mln. pabėgėlių šalies viduje ir išorėje, tarp jų – 2 milijonai vaikų.
Sirijos kaimynės fiziškai nepajėgios priimti visų nuo mirties bėgančių žmonių, be to, daugelis bėga į šalis, kuriose tikisi saugumo ir prieglobsčio demokratinėje šalyje, kuri apsaugos juos nuo žmogaus teisių pažeidimų. Be abejo, jie plūsta į Europą, rizikuodami savo gyvybėmis. Pasaulį užtvindė sukrečiančios nuotraukos, kuriose matome skęstančias motinas, keliančias aukštyn savo kūdikius, matome Viduržemio jūros pakrantę, nusėtą vaikų kūneliais.
Situacija, kai burkų draudimo idėja tapo karščiausia tema, rodo rimtą kompetencijos stoką. Šis klausimas reikalauja ne tiesmuko draudimo, o rimto, jautraus darbo su moterų teisėmis ir atvykėlių kultūros suvokimo, bet ne populistinio noro pasirodyti gelbėtojais, nes, įbauginus žmones, labai lengva jais manipuliuoti. Žmonės neturi būti vienodi, neturi išpažinti vieno tikėjimo ar kalbėti viena kalba. Įvairovės, daugiakultūriškumo suvokimas jau ateina, visuomenė bręsta, o brendimo laikotarpiu neišvengiamos krizės, tai normalu. Sveikos diskusijos vyksta, ir, nors dalis visuomenės įbauginta, kita dalis pernelyg optimistiškai vertina padėtį, o daugeliui nerūpi nei pabėgėliai, nei globalus kontekstas, vis dėlto judame teisinga linkme. Kuo greičiau suvoksime, kad aplink mus vykstantys globalūs procesai liečia ir mus, kad jie jau „pasibeldė į mūsų duris“, tuo geriau jiems pasirengsime ir susitvarkysime.
Kaip sunku buvo įtikinti Europą, kad Ukraina – viso pasaulio reikalas, o Rusijos Federacija – grėsmė visoms demokratinėms valstybėms. Dabar turime suvokti, kad neturėjimas sienų su Sirija ir kitomis valstybėmis, iš kurių bėga žmonės, neatleidžia mūsų nuo atsakomybės solidariai dalytis atsakomybę su kitomis Europos šalimis, nuo rūpinimosi, žinojimo, domėjimosi ir atsakingo veikimo.
- Tikriausiai nėra paprasta priimti sprendimus ir daryti veiksmus, kai susiduriame su daugybe prieštaravimų tarp mūsų pačių. Į pirmą planą iškeliami ekonominiai argumentai – ar Lietuva bus pajėgi priimti pabėgėlius, juos išlaikyti ir integruoti, kai pačių žmonės „bėga“, nes trūksta darbo, nesaugi socialinė ir ekonominė aplinka.
- Tokiame kontekste ypatingai svarbus žmogiškumas – mes negalime pamiršti, kaip lietuviams reikėjo pagalbos rankos bėgant nuo rudojo ir raudonojo teroro praeito amžiaus viduryje. Suprantama, tam būtina labai atsakingai įsivertinti resursus ir tikslingai pasiruošti. Kiek konkrečiai žmonių gali priimti Lietuva, tikrai nėra aišku – mes kol kas neturime nei aiškios imigracijos politikos, nei integracijos programos, nei dialogo su visuomene.
Be abejo, nesant aiškaus politinio apsisprendimo, sunku tikėtis ir tinkamo pasirengimo bei sprendimų. Todėl, mes, nevyriausybininkai, dirbantys žmogaus teisių srityje, siekiame, kad žmogiškumo ir empatijos dominantė nebūtų paskutinėje vietoje priimant politinius sprendimus. Pagalvokime valstybiškai, strategiškai į priekį ir apie galimas naudas mūsų visuomenei atvėrus valstybės ir namų duris pabėgėliams:
a) didėjant mūsų emigracijos mastams, jau esame de facto situacijoje, kai mums trūksta „protų ir rankų“ toliau kurti, išlaikyti mūsų valstybę. Kodėl neįtraukus į šį procesą žmonių, kurių vienintelė nuodėmė rasės grynumo propaguotojų akyse yra tamsesnė oda ir kita religija?
b) Kompetentingai ir realistiškai supažindinkime visuomenę su atvykėlių kultūrinėmis bei religinėmis ypatybėmis, kartu nubrėždami aiškią ribą tarp pasirinkimo ir žmogaus teisių pažeidimo. Tai liečia tiek galvos apdangalus, tiek ritualinius moterų kūno žalojimus.
c) Aktyviai dirbkime su regionais, kuriuose labiausiai jaučiama žmonių stoka ir proaktyviai padėkime integruotis atskiroms šeimoms į konkrečius miestelius ir kaimus – gink Dieve nesukurkite getų, kurie atsigręš prieš mus.
d) Kodėl neįtraukus pabėgėlių į kūrimą bendrų projektų, produktų, paslaugų, atveriant eksporto galimybes į arabiškai kalbančių šalių rinkas?
e) Kt.
Tai tik keletas naudų, kurios, mano galva, yra akivaizdžiai matomos, bet tam reikia plačiau mąstyti realistiškai ir nebijoti atverti savo akių, proto ir širdies. Manau, kad to siekiant NVO galėtų suvaidinti itin svarbų visuomenės advokato vaidmenį.
- Sakote, kad trūksta dialogo su visuomene... Jūsų manymu, ar NVO, kaip visuomenės advokatas, atlieka savo darbą „nuo...iki“? Ar NVO efektyviai perduoda svarbias žinutes, kurios svarbios pažeidžiamoms visuomenės grupėms, plačiajai visuomenei, kad įvyktų norimi pokyčiai, būtų priimti reikalingi sprendimai?
- Matau vis dar ryškų atskyrimą ir didelį nesusikalbėjimą, kuris, žinoma, nulemtas atskyrimo tarp „rimtų“ valstybės reikalų nuo „pavainikės sesers“ socialinės politikos. Nestebina tuomet požiūris į NVO kaip į„vaikų darželio“ lygio partnerius. Ironizuodama noriu pasakyti, kad mūsų Vyriausybė, plačiąja prasme, vis dar nesuvokia, kad socialinė politika turi būti valstybės prioritetas. Nuosekli, kompetentinga, efektyvi ir visapusiška socialinė politika, kuri apima visų visuomenės grupių poreikius, yra sveikos, stiprios, save mylinčios bei gerbiančios visuomenės ir valstybės pagrindas. Kad šis pokytis įvyktų, šiame procese privalo dalyvauti visos visuomenės grupės.
NVO atstovai nori ir gali būti lygiaverčiais partneriais priimant svarbius visuomenei sprendimus. Tačiau reikia pripažinti, kad nedaug NVO sugeba rezultatyviai pristatyti savo idėjas, pasiūlymus, projektus valdžios atstovams, visuomenei. Pastebiu tam tikrą „klubinę veiklą“ NVO viduje, reikėtų daugiau ir aktyviau bendradarbiauti su išore, su sprendimų priėmėjais, nuomonių lyderiais. Karo pabėgėlių klausimas yra vienas iš karščiausių ir svarbiausių mūsų visuomenėje, todėl NVO balsas čia labai svarbus. Bet, jeigu ir girdime nevyriausybininkų pasisakymus šia tema, deja, konstruktyvių pasiūlymų stokojama.
- Kalbant apie pasiūlymus valdžiai iš NVO, ar nemanote, kad reikėtų stiprinti ne tik advokacijos gebėjimus, bet reikėtų daugiau verslumo, orientacijos į rezultatus? Pavyzdžiui, sprendžiant pabėgėlių ir vaikų globos namų reformos klausimus, galbūt galima paieškoti bendrų sprendimų? Ką manote?
- Taip, manau labai teisingas pastebėjimas. Netylant diskusijoms, kur apgyvendinsime pabėgėlius, kodėl nepateikus valdžios atstovams pasiūlymo dėl infrastruktūros, kuri liks laisva / tuščia po vaikų globos namų reformos, panaudojimo pabėgėlių šeimoms? Pritaikykime win-win (laimėti-laimėti) verslo vadybos strategiją, kai visos pusės laimi. Manau, kad atėjo laikas, kai privalome suvokti, kad mūsų valstybėje pokyčiai vyksta ne nuo viršaus.
Mes kuriame savo valstybės ateitį ir turime išmokti daryti tiesioginę įtaką formuojant politiką ir priimant sprendimus, kurie liečia kiekvieną iš mūsų. Daugelis suvokiame intuityviai, kad turime eiti ir kalbėtis su sprendimų priėmėjais, kad galbūt turime kažkaip išjudinti visuomenę, paskatinti žmones domėtis savo dabartimi ir ateitimi. Tačiau praktiniame lygmenyje lieka daug klaustukų – kaip, ką, kokiu būdu paveikti? Svarbiausias klausimas – kaip geriausia panaudoti ribotus resursus siekiant reikalingų pokyčių? Čia, manau, labai svarbu pasimokyti iš verslo, perimti iš jo gerąsias praktikas siekiant norimų rezultatų.
Galbūt kai kas pasakytų, kad verslas ir NVO – du skirtingi poliai: vienas siekia pelno, o kitas – „nepelno (dar vadinamas „skurdo“) sektorius“ turi būti „gyvas“ idėjomis. Pirmieji siekia asmeninės naudos, antrieji – viešojo gėrio. Bet, pažiūrėję giliau, pamatysime, kad šiandien Lietuvos žmonės pasitiki: a) verslu labiau nei kai kuriomis valstybės institucijomis; b) NVO, kaip geriausiai atstovaujančiais žmonių interesus ginant jų teises. Ir verslas, ir nevyriausybininkai yra reikalingi visuomenei: verslas išlaiko valstybę, kaip tos bitės medų, suneša į biudžetą pajamas, kuria darbo vietas, o nevyriausybinis sektorius užtikrina tvarų valstybės ir visuomenės augimą, padeda išlaikyti balansą tarp visų interesų. Tad kodėl versle natūralu siekti geriausio rezultato, investuoti ir gauti grąžą, nebūtinai finansinę, siekti savo tikslų atkakliai ir profesionaliai, o NVO neretai jaučiasi, kad jų vaidmuo tėra „pabandyti“. Užtenka bandyti, reikia daryti – o ko nemokame, nedelsdami turime išmokti.
Siekdamos tvaraus rezultato, valstybės institucijos galėtų ir turėtų įtraukti NVO į socialinės politikos restruktūravimą, kai efektyviai naudojama infrastruktūra ir resursai teikti konkrečias paslaugas konkrečioms grupėms. Pavyzdžiui, perkeliant vaikus į šeimas, globos namai gali būti naudojami ne tik kaip krizių centrai bei konsultacinių paslaugų centrai globėjams, bet ir laikino apgyvendinimo vietos pabėgėlių šeimoms, ypač nepilnoms ir labiausiai traumuotoms.
Turime 120 vaikų globos namų, kurie jau dabar galėtų apgyventi iki 500 pabėgėlių, t.y. iki 200 šeimų po po 2-3 žmones. Tik darsyk pabrėžiu – nekurkime getų, kuriuose pabėgėlių šeimos pasiliktų dešimtmečiams. Turime suteikti laikiną, bet efektyvią pagalbą pereinamajam laikotarpiui kol žmonės pramoks kalbą, gaus pagalbą bei suras darbą / būstą.
Žinodami, kad dalis atvyksiančių moterų bus neabejotinai traumuotos, galbūt patyrusios vieną labiausiai sukrečiančių žmogaus teisių pažeidimų – moterų lyties organų žalojimą – turime būti pasiruošę užtikrinti joms saugią aplinką, psichologinę bei medicininę pagalbą. Deja, kol kas šiuo klausimu negirdėti pasirengimo planų,nors jau dabar neabejotinai turime tokių atvejų, tačiau jų išaiškinimas stringa. Taigi, panaudodami esamą vaikų globo namų infrastruktūrą bei tinkamai parengtus specialistus galėtume labiausiai pažeidžiamoms pabėgėlių moterų ir vaikų grupelėms suteikti pagalbą bei palengva supažindinti su mūsų visuomene.
- Kokios artimiausios NVO iniciatyvos / įstatymų pakeitimai ir pan. laukia dienos šviesos? Kodėl jie svarbūs, reikalingi, ar užteks NVO parako įtikinti politikus, kurie priima sprendimus?
- Įvyko ir tebevyksta itin svarbi iniciatyva – deinstitucionalizacija, arba perėjimas nuo institucinės globos prie paslaugų bendruomenėje ir globos šeimoje. Daugiau nei du dešimtmečius nevyriausybininkai tikėjosi, kad valstybės tarnautojai ir politikai supras, jog sovietmečio paveldas ne tik ryja šimtus milijonų litų mokesčių mokėtojų lėšų kasmet, bet ir duoda apgailėtiną, priešingą laukiamam rezultatą. Ir visgi lūžio taškas yra pasiektas nevyriausybininkams mobilizavus jėgas, aktyviai skleidžiant informaciją apie vaikų ir šeimų poreikius su politikais, valdininkais, visuomene, žiniasklaida.
Drąsus ir platus dialogas, viešos akcijos ir gilios diskusijos davė apčiuopamą rezultatą – šis procesas pajudėjo iš mirties taško, o mes ir toliau įdėmiai stebime, ar jis duos laukiamų rezultatų, ar vyks tinkamai, sąžiningai, skaidriai. Tai vienas iš nedaugelio, bet gerų pavyzdžių, parodančių, kad valstybės tarnautojai ir nevyriausybininkai gali dirbti kartu, gali pritraukti reikalingas kompetencijas ir suvienyti jėgas. Norėčiau tikėti, kad toks požiūris taps ne neišskirtinumu, o standartu sprendžiant visuomenei svarbius, ilgalaikes pasekmes turinčius klausimus, vienas kurių – karo pabėgėliai.
