Daro gėdą Lietuvai
Atrodytų, kas čia tokio, kad svetimšalė sportininkė negavo Lietuvos pilietybės? Iš tikrųjų net ne apie ją čia eina kalba?
Reikalas tas, kad pasigirdę politiniai signalai nepaliko jokių abejonių, kad jei šalies Prezidentas būtų suteikęs K.Douglas Lietuvos pilietybę, visi atviri Rolando Pakso lojalistai bei slapti jo simpatikai būtų nepraleidę revanšo progos ir pareikalavę apkaltos šalies Prezidentui už tariamą dvejopų pilietybės standartų taikymą. Arba mažų mažiausiai vidaus reikalų ministro Raimondo Šukio atsistatydinimo.
Galima retoriniu laikyti klausimą, kiek perversiška ir politinę tikrovę deformuojanti turi būti logika, leidžianti įžvelgti analogiją tarp Jurijaus Borisovo ir K.Douglas. Bet neverta logikos ieškoti ten, kur žūtbūt siekiama revanšo ir vykdomi svetimos valstybės užsakymai bei politiniai scenarijai.
Pirmuoju atveju kalba eina apie Rusijos karinio ir pramoninio komplekso veikėją, su vietinių kvislingų pagalba siekusį politinės korupcijos ryšiais paralyžiuoti Lietuvos Prezidento instituciją, instaliuojant į ją Rusijos marionetę, manipuliuoti visa politine sistema ir de facto įvykdyti valstybės perversmą.
Antruoju atveju kalba eina apie sportininkę, norėjusią savo ateitį susieti su mūsų šalimi ir atstovauti jos valstybės vėliavai. Nejaugi tai nuodėmė šalyje, kurios krepšinio žvaigždės, gimusios čia, nemato reikalo žaisti už savo nacionalinę rinktinę?
Tokiomis tariamomis tapatybės ir teisingumo dilemomis galima tik prajuokinti ispanus, kurie dar puikiai mena, kaip argentinietis futbolininkas Alfredo Di Stéfano tapo Madrido „Realo“ ir visos Ispanijos didvyriu (jaunystėje gavęs ne tik savo gimtosios Argentinos, bet ir Kolumbijos, o galiausiai ir Ispanijos pilietybes bei pažaidęs už visas šių šalių rinktines), o mozambikietis Eusébio da Silva Ferreira - Portugalijos futbolo legenda. Galima pateikti daugybę atvejų, kai svetimšaliams būdavo suteikiama pilietybė už nuopelnus tos šalies sportui.
Kiek turi būti deformuota valstybės gyvenimo tikrovė, kad šalies Prezidentas taptų tokio lygio mąstysenos ir revanšizmo baimės įkaitu? Žinoma, Valdas Adamkus pasielgė apdairiai, nepadarė taktinės klaidos ir tuo nesuteikė džiaugsmo paksininkams. Bet už šio pasirinkimo slypinti dilema tiesiog daro gėdą mūsų šaliai.
Žūtis praskleis šydą
Nuo šito epizodo pereikime į naftos tiekimo krizę Mažeikiuose, kuri tik politiniam naivuoliui gali pasirodyti ekonominė problema. Mus dar kartą išmėgina valstybė, iki šiol atsisakanti išduoti politinius teroristus, Medininkuose nužudžiusius Lietuvos pareigūnus.
Tai mažų mažiausiai propagandinio ir ideologinio karo tąsa, kurio akivaizdoje belieka tik gūžtelėti pečiais, kada kai kurie mūsų politikai ironizuoja apie tai rašančius komentatorius ir sarkastiškai kalba apie juos kaip vietinius mozes. Negi iš tiesų toks tėra mūsų profesionaliųjų politikų politinio adekvatumo ir vykstančių procesų analizės lygis?
Laimei, į Mažeikių krizę šį kartą sureaguota valstybiniu lygiu ir rimtai. Šitaip elgdamasi Rusija daro savotišką paslaugą Lietuvai - įvaryti į kampą mūsų politikai atsikvošės ir bus priversti negrįžtamai perorientuoti Lietuvą į Vakarus visais požiūriais.
Gerokai pavojingesnė Rusija mums būtų tada, jei ji mėgintų prisijaukinti Lietuvą ir demonstruotų jai didžiausią palankumą. Dabar gi belieka tik džiaugtis, kad viskas vyksta apnuogintu pavidalu.
Kad ir kaip būtų, Vytauto Pociūno žūtis yra šokiruojantis ir baisus įvykis, kuris neišvengiamai turės atverti mūsų politinės sistemos korupciją ir jos veiksmus, nesuderinamus su strateginiais ir gyvybiniais Lietuvos valstybės interesais.
Ant kortos - šalies garbė
Lietuvoje jau retenybe tapusiam patriotizmo, lojalumo ir profesionalumo deriniui atstovavęs saugumo pareigūnas, tyręs R.Pakso ir J.Borisovo istoriją bei energetikos sąsajas su politika, buvo neabejotinai pašalintas arba dėl to, kad per daug žinojo apie Lietuvos politinio elito korupcinius ryšius, arba dėl savo profesionalumo. Taip galėjo būti pašalinta stiprioji grandis, neleidusi įsiskverbti į sistemą.
Jei jis tapo Rusijos slaptųjų tarnybų keršto arba Baltarusijos KGB politinės diversijos auka, tam dar galima duoti adekvatų politinį atsaką arba bent jau padaryti išvadas dėl šalies saugumo ir dar oriau laikytis brutalių jėgų akivaizdoje.
Gerokai liūdniau, jei su tuo būtų tiesiogiai susijęs šalies politinis elitas arba tiesiog nomenklatūra. Leiskite paklausti, kaip žmogus, tiesiogiai gynęs valstybę nuo ją apraizgiusio Rusijos ir mūsų pačių penktosios kolonos (beje, kalbančios lietuviškai ir gal net ksenofobiškos paprastų rusų atžvilgiu, tik niekaip nepajėgiančios iškilti be svetimos valstybės paramos ir lėšų) voratinklio, galėjo būti išsiųstas į Baltarusiją?
Iki šiol Lietuvoje tenkintasi politiniu užsispyrėlių sutramdymu arba tiesiog jų pašalinimu iš sistemos. Nė vienas iš jų nebuvo nuteistas ir nesulaukė savo tikrosios vietos Lukiškėse.
Buvusį Darbo partijos lyderį saugo Rusija (lygiai kaip saugo ir karo nusikaltėlius), o su R.Paksu nesusidorojo pati Lietuvos teisinė sistema, tuo tik išduodama, kad R.Pakso politinės šaknys slypi ne tik Rusijoje, bet ir mūsų politinėje-teisinėje sistemoje. Faktas, kad rinkimų išvakarėse jį netiesiogiai populiarina net šalies valstybinė televizija, verčia griebtis už galvos.
Šį kartą viskas privalo kažkuo baigtis. Jei mes neišsiaiškinsime, kas ir kodėl nužudė V.Pociūną, vadinasi, iki šiol gyvename teisinės ir savo gyvybinius interesus bei garbę pajėgiančios ginti valstybės fikcijoje. Ant kortos pastatyta Lietuvos valstybės garbė. Tad dabar arba niekada.