Nuo 1992 m. Baltarusijoje bandoma įprasminti kitą svarbią Lietuvos istorijos datą – 1514 m. rugsėjo 8 d. įvykusį Oršos mūšį. Nacionalistiškai nusiteikusių baltarusių ji traktuojama kaip „Baltarusių kariuomenės šlovės diena“. Ši didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinė pergalė prieš Rusiją ne atsitiktinai patraukė tautinės tapatybės ieškančių baltarusių dėmesį. Simbolizuodama LDK karus su Maskva, Oršos pergalė primena, kad baltarusiai nėra rusai, kad su rusais juos sieja nebent ilgamečių kovų tradicija... Žinoma, ši istorija paprastai pagražinama, savinantis pačią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, traktuojant ją kaip senąją baltarusių valstybę.
1992 m. rugsėjo 8-ąją Oršos mūšio dienos proga Minske buvo prisaikdinti 12 ką tik sukurtos Baltarusijos kariuomenės karininkų ir 3000 eilinių karių. Tuo oficialus „Baltarusių kariuomenės šlovės dienos“ šventimas ir pasibaigė. Prorusiškas Lukašenkos režimas šios šventės nepripažįsta, nors nacionalistiškai nusiteikę baltarusiai ją kasmet švenčia.
„Tai tikra baltarusių karinės šlovės diena, – pernai „Laisvės“ radijui aiškino baltarusių istorikas Anatolis Hryckevičius. – 30 tūkstančių Konstantino Ostrogiškio karių įveikė Rusijos kariuomenę, kurioje buvo 80 tūkstančių žmonių. Bet svarbiausia turbūt ne tai. Svarbiausia, kad paneigiamas mitas, jog baltarusiai – klusnūs, tylūs ir ramūs. Baltarusių riterių karinė dvasia tuo metu buvo tokia pakili, kad didžiules priešo jėgas jie įveikė per kelias valandas. Ir mes visi privalome minėti šią dieną. Ne dėl to, kad egzistuoja koks nors priešiškumas tarp baltarusių ir rusų, nes tokio priešiškumo nėra. Tiesiog negalima praeiti pro tokius reikšmingus istorinius faktus“. Baltarusių istorikas įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau ši šventė taps valstybine Baltarusijos švente.
Tuo metu, kai baltarusiai Lietuvos istorijoje ieško savo atskirumo nuo rusų simbolių ir precedentų, Lietuvoje karai su Rusija lieka užmarštyje, tarsi antrajame istorijos plane. O juk karas su Rusija, prasidėjęs beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. II pusėje, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais – 175 metus (1492–1667 m.). Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus, kuriuos skyrė ne ilgesnės kaip vienos kartos (25–27 metų) pertraukos. Štai šie karai:
Pirmasis karas 1492–1494 m.
Antrasis karas 1500–1503 m.
Trečiasis karas 1507–1508 m.
Ketvirtasis karas 1512–1522 m.
Penktasis karas 1534–1537 m.
Šeštasis (Livonijos) karas 1562–1582 m.
Septintasis karas 1609–1618 m.
Aštuntasis karas 1632–1634 m.
Devintasis karas 1654–1667 m.
Sovietmečiu buvo išleista nebloga studija „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (1964 m.), parašyta žymiausių to meto istorikų kolektyvo. Apie analogišką Lietuvos karo su Rusija studiją anuomet negalėjo būti nė kalbos – baltos dėmės buvo dangstomos pasakomis apie „amžiną lietuvių ir rusų tautų draugystę“. Vienas iš minėtos knygos autorių, istorikas Rimantas Jasas, iki pat savo mirties (2002 m.), apgailestavo, kad ir dabar vis dar neparašyta karo su Rusija istorija – tai antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų dėl išlikimo periodas, be kurio neįmanoma suprasti šios valstybės istorijos.
Daugumą šių karų, išskyrus penktąjį ir septintąjį, pradėjo Rusija. Lietuvos žemės buvo niokojamos, teritorija mažėjo. Lemiamą smūgį sudavė devintasis karas, kurio metu į Lietuvą bei Lenkiją įsiveržė dar ir Švedija. Šis laikotarpis žinomas Tvano pavadinimu, po kurio Lietuvos dvarai ir pilys liko griuvėsiuose ir daugeliu atvejų iš jų nebeprisikėlė. Tuokart Vilniuje sugriauti Valdovų rūmai atstatomi tik šiandien... Šių karų išdava – išsekusi ir merdinti Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Visą XVIII amžių Abiejų Tautų Respublika egzistavo tik dėl to, kad kaimyninės valstybės nesutarė, kaip ją pasidalinti. 1772–1795 m. ją pagaliau draugiškai pasidalino Rusija, Prūsija ir Austrija.
Oršos mūšis mena laikus, kai po pirmųjų be galo skaudžių Rusijos smūgių, netekusi bemaž trečdalio teritorijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susitelkė ir sugebėjo atsispirti tolesnei Rusijos ekspansijai.
1512 metais Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III pradėjo ketvirtąjį karą su Lietuva. Tuo metu Jogailaičių dinastija buvo savo galybės viršūnėje. Du broliai Jogailaičiai valdė 4 Vidurio Rytų Europos valstybes: Žygimantas Senasis – Lietuvą ir Lenkiją, Vladislovas – Čekiją ir Vengriją. Tačiau karas su Maskva labai komplikavo Jogailaičių padėtį. Prūsijoje Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Hohencolernas maištavo ir atsisakė duoti vasalinę priesaiką Žygimantui Senajam. Albrechtą rėmė jo dėdė Vokietijos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas, kuris, pasinaudodamas karu, užmezgė draugiškus santykius ir su Vasilijumi III. Maksimilijonas I ketino suburti plačią koaliciją prieš Jogailaičių valstybes, į kurią turėjo įeiti ne tik Prūsija, Livonija bei Maskvos valstybė, bet ir Danija, Brandenburgas, Saksonija ir Moldavija. Jogailaičiai būtų atsidūrę priešiškų valstybių apsupties žiede.
Lietuvos padėtis ypač pasunkėjo, kai 1514 m. liepos 30 d. Rusija užėmė Smolenską. Tolimesnį kelią į Lietuvą (vadinamąjį Dniepro koridorių) saugojo dar Vytauto iš mūro ir medžio statyta Oršos pilis, kurios link Vasilijus III pasiuntė pagrindines savo pajėgas – 80 tūkstančių raitelių kariuomenę, vadovaujamą Michailo Bulgakovo-Golicos ir Ivano Čeliadnino.
Žygimantas Senasis sutelkė 32,5 tūkstančio jungtinę Lietuvos ir Lenkijos raitelių kariuomenę ir 3 tūkstančius samdytų pėstininkų. Su 4–5 tūkstančiais karių Žygimantas pasiliko Borisove, o likusi daugiau kaip 30 tūkstančių kariuomenė, vadovaujama LDK etmono Konstantino Ostrogiškio, patraukė Oršos link.
Rugpjūčio 27 d. lietuvių ir lenkų kariuomenė, keldamasi per Bereziną, pirmą kartą susidūrė su Rusijos kariuomenės pulkais, kuriuos sėkmingai sumušė. Sumušti buvo ir tie Maskvos pulkai, kurie bandė sutrukdyti Lietuvos kariuomenei persikelti per Drutės upę. Tada Rusijos kariuomenė persikėlė į Dniepro kairįjį krantą ir išsidėstė tarp Oršos ir Dubrovnos.
Čia 1514 m. rugsėjo 8 d. įvyko lemiamas mūšis. Lietuvos ir Lenkijos kariai sėkmingai persikėlė per Dnieprą ir puolė Bulgakovo-Golicos pulkus. Maskvos kariuomenės vadai nesutarė: Čeliadninas neatėjo į pagalbą Bulgakovui-Golicai. Tuo tarpu, kai lietuviai ir lenkai puolė Čeliadnino pulkus, mūšio vengė Bulgakovas-Golica. Galutinai priešo rikiuotę Konstantinas Ostrogiškis suardė, panaudodamas apgaulingo atsitraukimo manevrą – panašiai kaip ir kryžiuočiai Žalgirio mūšyje, rusai patikėjo tariamu lietuvių atsitraukimu ir puolė vytis, bet tariamai bėgantys kariai nuviliojo maskvėnus prie užmaskuotų patrankų. Rusai buvo visiškai sumušti. Anot Sigizmundo Herberšteino, žuvo 40 tūkstančių karių. Kariuomenės vadai Bulgakovas-Golica ir Čeliadninas, 8 vaivados, 17 kitų vadų ir 4 tūkstančiai karių pateko į nelaisvę, tačiau Vasilijus III atsisakė išpirkti belaisvius, pareiškęs, kad laiko juos mirusiais. Čeliadninas mirė Vilniuje 1516 m., o Bulgakovas-Golica į tėvynę grįžo tik 1552 m.
Oršos pergalė nebuvo pakankamai išnaudota. Konstantinas Ostrogiškis tik rugsėjo pabaigoje pasiekė Smolenską ir nesugebėjo jo paimti. Vis dėlto buvo atsiimtas Mstislavlis bei Kryčevas ir ketveriems metams sustabdyti Maskvos puolimai. Pasinaudojant šia pergale Jogailaičiams pavyko suardyti ir Maskvos sąjungą su imperatoriumi Maksimilijonu I.
Tūkstančiai rusų, patekę į lietuvių nelaisvę, darė įspūdį, tad imperatorius Maksimilijonas netrukus sutiko pradėti taikos derybas su Jogailaičiais. 1515 m. pradžioje broliai Vladislovas ir Žygimantas Jogailaičiai atvyko į Bratislavą. Čia įvyko preliminarinės derybos su Maksimilijonu I, o gegužės 20-ąją pasirašytos preliminarinės sutartys. Galutinėms deryboms Jogailaičiai buvo pakviesti į Vieną.
1515 liepos 16 d. valdovai susitiko ant kalvos prie Leitos upės, skyrusios Austriją ir Vengriją, o liepos 17 d. įžengė į Vieną. Čia po dviejų dienų prasidėjo derybos, o liepos 22 d. jau buvo sudarytos galutinės sutartys. Buvo sutarta, kad jei Vladislovo sūnus Liudvikas mirtų be įpėdinių, Čekijos ir Vengrijos sostai atitektų Habsburgams (vėliau, po 1526 m., taip ir atsitiko). Maksimilijonas I iškilmingai prisiekė nutraukti savo sąjungą su Albrechtu Hohencolernu bei Vasilijumi III ir tarpininkauti tarp jų ir Žygimanto senojo sudarant taiką. Sutartys buvo sutvirtintos Vladislovo vaikų Liudviko ir Onos sužadėtuvėmis su Maksimilijono I anūkais Marija ir Ferdinandu.
Vienos susitarimai išardė kuriamą koaliciją prieš Jogailaičius, bet Maksimilijono I tarpininkavimas nedavė naudos. Albrechtas 1516 m. įžūliai pareikalavo, kad Lenkija grąžintų visas 1466 m. jai atitekusias Prūsijos žemes, arba vietoj jų atiduotų Ordinui Lietuvą ir Žemaitiją. Maksimilijonas I siūlė Žygimantui taip ir pasielgti. Maksimilijono I pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas Maskvoje bandė įkalbėti Vasilijų III grąžinti Lietuvai Smolenską, bet, suprantama, ir tai nedavė jokių rezultatų. Vis dėlto, pašalinęs tiesioginę Maksimilijono I kuriamos koalicijos grėsmę, Žygimantas Senasis pats susitvarkė su savo priešais: 1522 m. buvo sudarytos paliaubos su Maskva, o 1525 m. Albrechtas Hohencolernas, jau kaip Prūsijos kunigaikštis, prisiekė Žygimantui.
Net 40 metų nuo paliaubų sudarymo Maskva nebedrįso pulti Lietuvos – ir tai buvo nemažas laimėjimas, leidęs Lietuvai atsigauti ir sustiprėti (ji net bandė, tiesa, nesėkmingai, pati pulti Rusiją). Būtent šiuo atokvėpio laikotarpiu sukurtas pirmasis Lietuvos statutas, pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai, pradėtas knygų spausdinimas, sklido renesanso ir reformacijos idėjos. Tačiau vėliau Lietuvos laukė nauji išbandymai...