A.Vinokuras: Restitucija – bet kokia kaina?

Vyriausybės darbo grupės žydų bendruomenių išlikusio nekilnojamo turto atkūrimo problemoms spręsti siūlymas gražinti ar kompensuoti nacionalizuotą žydų nekilnojamąjį turtą tik Lietuvos žydų organizacijoms susitarus yra pagrįstas bei teisingas. Šis siūlymas turėtų virsti reikalavimu.

Tik tokiu būdu valstybė ir jos vyriausybės išvengs nesibaigiančių teismų maratono pačioje Lietuvoje bei užsienyje.

Patiems žydų kilmės lietuviams tokia įvykių raida – nesusitarimas - yra neproduktyvi. Viena vertus, bus nuolat atveriamos emocinės žaizdos, kiršinami Lietuvos piliečiai. Neaiški padėtis ir toliau neramins nekilnojamojo turto savininkus, pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune. Kita vertus, politinės pasekmės politinėms partijoms taip pat nenaudingos. Ne paslaptis, kad restitucijos žydų kilmės lietuviams klausimas ir gana gausios dalies Lietuvos gyventojų, deja, neigiamas požiūris daro įtaką Lietuvos politinių partijų darbotvarkei. Politikai negali neatsižvelgti į šį faktą. Todėl arba bandoma stabdyti procesą, arba norima kuo greičiau išspręsti problemą bet kokia kaina. Restitucijos kontekste nuolat juodinamas ir Lietuvos įvaizdis pasaulyje. Apie tai garsiai nešnekama.

Kokios nesusitarimo pasekmės? Siūlau pasižiūrėti į “nelauktas“ restitucijos problemas Austrijoje. Ten buvo manyta, jog restitucijos procesas baigtas. Pasirodo, kad ne. Štai ką prieš kelias savaites rašė Izraelio dienraštis „Haaretz“: „Pasaulio žydų kongresas pareikalavo Austrijos vyriausybės peržiūrėti restitucijos (...) sutartį. Kongreso vadovai teigia, jog sutartis nėra teisinga. Mat praradusieji nuosavybę gavo tik simbolinę 13 proc. kompensaciją. Aiškus tokio neteisingumo pavyzdys yra Izraelyje ir JAV gyvenančių Šomroni šeimos padėtis. Jų seneliui 1959 m. už didžiausią prieškariniame Tyrolio regione Insbruko mieste esančia parduotuvę tebuvo išmokėta apie 50 tūkstančių JAV dolerių. Prieš porą metų ši parduotuvė buvo parduota už 30 milijonų eurų“.

Žinoma, čia kalbama apie kompensaciją už prarastą ne visuomeninę, bet asmeninę nuosavybę. Bet juos sieja vienas svarbus veiksnys: kompensacijos dydis bei jo sudarymo kriterijai.

Arkadijus Vinokuras:

Neišsprendus emocinių, politinių ir finansinių klausimų, neaiškumų, bet kokia kaina siekiama restitucija taps pačia didžiausia kaina abiems pusėms.

Kyla klausimas, kodėl ir kas sutarė dėl tokios neteisingos restitucijos eigos. Vienas iš atsakingų už restituciją sutarties sudarymą asmenų yra buvusio JAV prezidento B. Clintono valstybės iždo ministerijos sekretorius Stuartas Eisenstatas. Jis laikraščiui „Haaretz“ reikalavimą peržiūrėti sutartį pavadino nederamu ir nesąžiningu. Tačiau taip nemano ne tik Pasaulio žydų kongresas (WJC) bet ir Izraelio bei JAV žydų organizacijos. WJC Izraelio skyriaus direktorius Bobis Brownas teigia, kad minėta sutartis yra niekas kita kaip pasityčiojimas.

Jis taip pat nurodo Vokietijos pavyzdį, kur anksčiau priimtos sutartys buvo peržiūrėtos. Kodėl buvo sudaryta ši fiziniams ir juridiniams asmenims nenaudinga sutartis? Todėl, kad Austrijos vyriausybė, nors ir kompensavusi (apie 210 mln. JAV dolerių) už nacionalizuotus finansinius išteklius, verslą ir nekilnojamąjį turtą bei parėmusi žydų bendruomenes, išmokėjusi milijonus Holokausto aukoms, iš šios sumos tik du milijonus JAV dolerių skyrė kompensacijai už asmeninį turtą. Vokietijoje ši suma siekia 1,5 mlrd. JAV dolerių.

Pasižiūrėkime, kas taip beatodairiškai ir nenaudingai nei valstybei, nei žydų kilmės lietuviams „stumia“ restitucijos klausimą Lietuvoje. Visų pirma - Lietuvos žydų asociacija ir jos vadovybė. Čia kreipiuosi į savo kolegas Lietuvos žurnalistus, norėdamas juos informuoti apie populiariai vadinamą Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) faktinę padėtį Lietuvoje. Visų pirma apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams: LŽB niekada neatstovavo, neatstovauja ir neatstovaus visiems Lietuvos žydams. Nes jos nariai – apie vieną tūkstantį sudaro tik apie 10 procentų Lietuvos žydų kilmės lietuvių.

Dėl šios priežasties jos pirmininkas negali būti tituluojamas Lietuvos žydų lyderiu. Jis turėtų būti tituluojamas Lietuvos žydų asociacijos pirmininku. Juo labiau, kad yra ir moralinis šio „lyderio“ aspektas: sovietų laikais šiandieninis LŽB pirmininkas sionizmą pavadino imperializmo ginklu bei skleidė neapykantą Izraeliui ir JAV. („Sionizmas - imperializmo ginklas“, leidykla „Mintis“, Vilnius, 1971 m.). Jo argumentas (laikraštyje „Kauno diena“), kad jis neva baiminosi išmetimo iš darbo, yra liūdnai juokingas. Amoralumas yra amoralumas. Žinau ne vieną Lietuvos žydų kilmės akademiką ir kultūros veikėją atsisakiusi patarnauti okupaciniam sovietų režimui...

Esant tokiai padėčiai, LŽB vadovybė turėtų elgtis ypač santūriai. Ji turėtų stengtis konsoliduoti skirtingas organizacijas, jos narius, aiškiai informuoti visuomenę apie restitucijos planus, eigą, problemas. Tuo išvengdama nesusipratimų ir pastovių konfliktų. Tačiau LŽB vadovybė sudaryta iš žmonių, vis dar išpažįstančių sovietinį mentalitetą, arogantiškai atsisakančių pripažinti, jog be LŽB yra ir jai nepriklausančių religinių ir sekuliarių organizacijų, turinčių netgi daugiau faktinių teisių nei prieš dvylika metų susikūrusi LŽB.

Tokio nesitarimo pasekmės? Lietuvos žydams tragiškos. Restitucijos projektas – visiškas fiasko. Santykiai su Lietuvos Vyriausybe – įtempti. Reikalavimai neadekvatūs, prieštaringi, nenaudingi. Jau seniai turėjo būti viešai ir aiškiai įvardyti visi restitucijos aspektai: visuomeninė nuosavybė, asmeninė nuosavybė, religinė nuosavybė, žuvusių nuosavybė ir kita. Aiškiai nurodyta, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatomas kompensacijos dydis. Dabar susidaro įspūdis, kad žydų kilmės lietuviai yra bijantys šviesos, neaiškių tikslų siekiantys tipeliai, nes kalbama tik puse lūpų apie visą ir tikrą restitucijos apimtį bei kompensacijos dydį. Susidaro įspūdis, jog restitucijos projektas tapo siaurų asmeninių LŽB vadovybės ambicijų ir galimų finansinių lūkesčių patenkinimu.

Antras žaidėjas yra Pasaulio žydų komitetas, turintis apie 150 tūkstančių narių, atstovaujantis vieną procentą pasaulio žydų. Jo prieš kelis metus inicijuotas „Lietuvos žydų paveldo fondas“ pasirinko LŽB kaip restitucijos projekto gražinimo subjektą. Puikiai žinodamas, kad LŽB neatstovauja visoms Lietuvos žydų organizacijoms. Tad kam toks abejotinas ir akivaizdžiai neproduktyvus sprendimas?

Kodėl jie, būdami demokratinės JAV atstovai, vadovaujasi antidemokratiniais restitucijos projekto sprendimo principais? Argi sunku sukviesti visas šalis prie vieno stalo? Be išankstinio LŽB vadovybės demagogiškai skleidžiamo melagingo požiūrio į jas ir diktato? Kodėl pasirenkama organizacija, neteisėtai apsišaukusi visų Lietuvos žydų teisių perėmėja? Ir kokie šio fondo tikslai, planai? Kas bus daroma su gražintais pinigais? Ar jie liks Lietuvoje? Ir jeigu neliks – kodėl? Kokios Lietuvos žydų organizacijos turės į juos teises, ir kokios ne? Ir kodėl sekuliarus fondas bus atsakingas už religinę nuosavybę? Kas yra fondo nariai? Kas kontroliuos fondo veiklą? Tik pati save pripažįstanti organizacija? Tokiu atveju LŽB asociacijai nepriklausančios organizacijos negaus nei skatiko.

Kaip matome iš minėto Austrijoje pavyzdžio, kur sprendimai buvo priimami nesusitarus, štai kas laukia Lietuvos Vyriausybei pasirinkus menamos „daugumos“ nuomonę. Čia reikia galvoti ne vien tik apie laiką, bet ir pasekmes. Svarbiausia – bendras Lietuvos žydų organizacijų susitarimas. Šio susitarimo visos pusės turi būti lygiavertės.

Neišsprendus emocinių, politinių ir finansinių klausimų, neaiškumų (siūlomi 170 milijonų litų yra tik pradžia, visa kompensacija, pasak Teisingumo ministerijos, gali siekti apie vieną milijardą litų), bet kokia kaina siekiama restitucija taps pačia didžiausia kaina abiems pusėms. Lietuvos Seimas, prieš diskutuodamas apie teikiamas restitucijos pataisas, suteikiančias „Lietuvos žydų paveldo fondo“ vaidmenyje „grupei draugų“ nekvestionuojamas galias, turėtų rimtai apie tai pagalvoti.