V.V.Landsbergis: Lietuviškai kalbantys rusai

Anądien susiginčijom su bičiuliu – ar yra Lietuvoje lietuvių? Bičiulis teigė, kad Lietuvą jau ištikęs Prūsijos likimas ir paskutinieji lietuviai žuvo pokario kovose, ištirpo emigracijoje ar mirė Sibire. O tai, kas išliko, tėra lietuviškai kalbantys rusai, neturintys nieko bendra su lietuvišku drovumu, meile savo kraštui, su darnos pojūčiu, “sarmatos” turėjimu. Jie klausosi pigios rusiškos muzikos, geria pigią rusišką degtinę ir keikiasi kaip paskutiniai mužikai.

Ėmiau ginčytis, kad pažįstu nemažai nuostabių rusų, kurie kartais yra gal net didesni patriotai, negu patys lietuviai. Bičiulis sutiko, ir pridūrė, kad kalbame ne apie rusus, o apie tuos, kurie save vadina lietuviais. Tad pasiūliau, kad gal tikslesnis, mandagesnis terminas būtų - lietuviškai kalbantys mongolai? O gal stribai? Antai, kokia populiari Lietuvos stribų literatūra – nūnai leidžiama net po kelis leidimus, išplaudama paskutinius lietuviškosios savimonės likučius.

Tada ėmėm dėlioti – o kas būtų tas tradicinis lietuvis, kokios jo charakterio savybės? Beišnykstąs lietuvis pirmiausiai galėtų būti charakterizuojamas žodžiu – pagarba. Pagarba savo kraštui, savo moteriai ar vyrui, savo vaikams, savo žemei, savo mintims. Tradicinis lietuvis žinodavęs, kad dievindamas savo moterį ir pats tampi dievu.

Jis netgi ir Lietuvą matydavęs kaip savo moterį, mylimąją – užtenka prisiminti partizanų vado Juozo Lukšos Daumanto laiškus žmonai Nijolei, kuriuose jis Nijolę vadina antrąja žmona, nes pirmoji esanti Lietuva. Ir kai tik pirmoji pašaukė grįžti namo ir kovoti, Juozas nedvejodamas paliko Nijolę Paryžiuje ir grįžo pas pirmąją, stribų prievartaujamą mylimąją - žūti už jos laivę.

Atsisveikinimo laiške Nijolei jis rašė: “Ieškau ir nesurandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur jau privalau būti. Metai su kaupu nežinios kankina mano sąžinę. Metai su kaupu, kai paskutinius savo pėdsakus palikau kruvinuos tėviškės dirvonuos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas, noriu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių. (Iš Juozo Lukšos-Daumanto laiškų knygos “Laiškai mylimosioms”.)

Mutavęs, stribiškasis (mongoliškasis) lietuvio variantas šiomis gražiosiomis savybėmis nebepasižymi – tai nelaimingas, dažnai prasigėręs, linkęs kaltinti visus ir viską, tik ne save. Chamizmas, savanaudiškumas – yra šio mutanto savybės. Tai žmogus nesuvokiantis, kad svarbiausia šiam pasauly suprasti save, išsilaisvinti iš kompleksų, baimių ir tapti geru žmogum, besirūpinančiu kitais… Savo moterį jis irgi dažnai tesuvokia kaip geismų tenkinimo mašiną, t.y. – paverčia ją prostitute, pats tuo būdu tapdamas prostitutu.

Bičiulis replikuoja, kad populiarusis mongoliškas keiksmažodis “j…matj” yra ne kas kita, o Čingishano karių-prievartautojų kario komanda, kuria pavergtų šalių vyrams būdavo įsakoma prievartauti savo motinas. Taip okupantai lengviausiai sulaužydavo doro žmogaus pasaulėžiūrą ir jis tapdavęs vergu, mankurtu. Apie tai yra aprašęs ir Č.Aitmatovas romane “Ilga kaip šimtmečiai diena”.

Vėliau, nuolat nesąmoningai tą keiksmažodį vartodamas, žmogus jau savanoriškai tęsia savo vergystę, įvykusią prieš daugybę amžių. Be to, išprievartautasis neretai ir pats tampa prievartautoju – šį psichologinį dėsnį gerai atsimena daugelius sovietinėj armijoj tarnavusių.

Dabartinė masinės emigracijos banga rodo, kad vyksta masinės skyrybos su pirmąja žmona, kad bėgama nuo jos, kaip nuo maro, nes ji yra susirgusi mongolo stribišku AIDS… Galima būtų gydyti, bet lengviau pabėgti. Ar atsiras toks prezidentas, kuris kaip Putinas Rusijoje aktyviai imtų kviesti visus namo? Jūsų vieta čia! O su vagimis, biurokratais, niekšais irgi tik su jūsų pagalba susitvarkysime. Mutavęsi į lietuvioamerikonus, jūs per vieną generaciją prarasite ryšį su gimtine ir tapsite turtingu niekuo.

Baigdami nesmagų pokalbį, ėmėm svarstyti – ar yra būdų, kaip reanimuoti lietuvišką savimonę, kaip atstatyti pagarbą savo kraštui ir rūpestį? Sunkoka, bet dar įmanoma. Juk Kristus prikėlė Lozorių – Dievui nieko nėra neįmanomo.

Būtų palaima, jei tūli Lietuvos švietimo sistemos reformatoriai, Kultūros ministerijos strategai ar besiriejantys Seimo nariai stebuklingu būdu suprastų, kad dar yra nedidelė galimybė užsitikrinti mūsų genties neišmirimą. O tai tegali garantuoti milžiniškos investicijos į lietuviškąjį švietimą ir kultūrą. Ne į mongoliškąją… Į tą kultūrą, kurioje dar yra sarmatos – tik taip liksim neištirpę.