Prieš kelias dienas Konstitucinis Teismas pradėjo nagrinėti grupės Seimo narių kreipimąsi, kuriuo, be kita ko, prašoma išaiškinti, ar LRT turi teisę transliuoti komercinę reklamą ir gauti kitų komercinių pajamų. Pasak parlamentarų, tai iškreipia konkurencijos laisvoje rinkoje sąlygas, trukdo įgyvendinti visuomeninio transliuotojo misiją.
Tai – dar viena proga kritikams priminti LRT komercialėjimą, o privatiems kanalams – pakovoti už teisę į didesnį reklamos rinkos pyrago gabalą. Tačiau kartu derėtų prisiminti pačią visuomeninio transliavimo misiją bei kaip ir už ką ją sekasi įgyvendinti LRT.
Visuomeninė televizija turėtų būti nepriklausoma alternatyva komerciniams kanalams, skleisti švietėjiškas, kultūrines ir pramogines programas, patenkinti įvairių, net komerciškai nepatrauklių visuomenės grupių interesus, kitaip tariant, atlikti tam tikrą misiją. Viena svarbiausių visuomeninio transliuotojo prievolių – nepasiduoti jokiam komerciniam spaudimui, mat reklamos užsakovai neretai daro įtaką programos turiniui.
Prieš trejetą dešimtmečių, kai Vakarų Europoje prasidėjo komercinių kanalų kūrimosi bumas, ne vienas visuomeninis transliuotojas susidūrė su panašiomis dilemomis, kokios kamuoja LRT. Kaip išlaikyti auditoriją, iš kokių lėšų finansuoti misijos įgyvendinimą, ar transliuoti reklamą? Po įvairių eksperimentų, karštų diskusijų ir išvados, kad kažkam būtina imtis minėtos misijos, o privatiems transliuotojams ji dažniausiai nerūpi, nusistovėjo tam tikra visuomeninio transliavimo samprata ir finansavimo sistema.
Anot žiniasklaidos tyrinėtojų, visuomeninio transliavimo finansavimas turi būti bent iš dalies visuomeninis, o bet koks iš komercinių šaltinių gaunamas pelnas turi būti naudojamas socialiai orientuotiems tikslams. Jau pats apibūdinimas nurodo, kad šie transliuotojai privalo būti skirti visuomenei, finansuojami visuomenės ir kontroliuojami visuomenės.
Kuo labiau visuomeninis transliuotojas priklausomas nuo įplaukų iš reklamos, tuo labiau jis suinteresuotas turėti didelę auditoriją. Tai lemia tam tikrą tinklelio deformaciją – daugėja populiarių ir pigių laidų, o sudėtingų, prieštaringų, eksperimentinių, mažumų interesus tenkinančių programų vengiama. Tokios situacijos rezultatas – akivaizdi kanalo komercializacija, kuo jau ne vienerius metus kaltinama LRT.
O jei visuomeninis transliuotojas priklauso nuo pajamų iš valstybės biudžeto, rizikuoja patirti valdžios partijų spaudimą. Televizijos gali būti subtiliai ar atvirai paprašytos palankiau žiūrėti į asmenis, kurie tiesiogiai lemia jų biudžetą. Taip sukuriama savotiška savicenzūros sistema.
Idealiu atveju visuomeninio transliuotojo finansavimo sistema turi būti stabili ir saugi, saugoti nuo politinio ir ekonominio spaudimo, taip pat – dinamiška, kad būtų galima diegti naujoves. Deja, LRT tenka laviruoti ne tarp visuomenės grupių, o tarp reklamdavių ir politikų pageidavimų. Mat maždaug trečdalį jos pajamų sudaro įplaukos iš reklamos, likę pinigai skiriami iš biudžeto.
Kad politikai mėgsta krimstelti LRT vadovybei, buvo galima įsitikinti ne kartą. Tiek praėjusios, tiek dabartinės kadencijos Seimo nariai nuolat kritikuoja šio transliuotojo administraciją, komercialėjimą, perrašinėja LRT tarybos sudarymo principus, o kai kurie net užsibrėžė tikslą nuversti patį generalinį direktorių.
Reklama madas LRT diktuoja beveik taip pat intensyviai kaip komerciniuose kanaluose. Per populiarių laidų transliacijas jos rodoma tiek, kad pakanka subėgioti į virtuvę ne tik arbatos užsiplikyti, bet ir sumuštinį susitepti. Todėl privačių kanalų, kuriems pinigai, tegul ir ne itin dideli, iš biudžeto nebyra, norą reklamos rinką pasilaikyti tik sau galima suprasti. Juolab kad esama nemažai šalių (Jungtinė Karalystė, Švedija, Suomija, Danija), kur visuomeniniam transliuotojui reklamą transliuoti draudžiama.
Prieš keletą metų Lietuvoje gimė iniciatyva įvesti abonentinį mokestį už visuomeninę televiziją (tipišką europietišką visuomeninių transliuotojų finansavimo formą). Įstatyme buvo nurodyta, kad ilgainiui didinant šį mokestį LRT pajamos iš biudžeto ir reklamos turėtų mažėti. Tačiau mokesčio įvedimo data, Seime keletą kartų stumtelėta į priekį, prieš metus buvo atidėta neribotam laikui. Politikams pasirodė, kad kelių litų mėnesinis mokestis, kurį socialiai remtiniems žmonėms valstybė žadėjo kompensuoti, yra pernelyg ankstyvas, o esą nekokybišką programą siūlanti LRT jo dar nenusipelnė.
Žinant, jog kai kuriose Vakarų šalyse abonentinis mokestis siekia ne vieną šimtą eurų, šis argumentas atrodo nelabai įtikinamai. Tačiau net pats generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis su džiaugsmu sutiko žinią, kad mokestis laidojamas neribotam laikui. Esą LRT reikia leisti dirbti ir užsidirbti – suprask, gauti kuo daugiau komercinių pajamų.
Europos transliuotojų sąjungos Teisės departamento direktorius Werneris Rumphorstas yra pareiškęs, kad nemokamo radijo ir televizijos jau seniai nebeliko: ”Pirkdami komercinėse televizijose reklamuojamas prekes žiūrovai netiesiogiai sumoka ir už šių prekių reklamą, be to, jie neturi pasirinkimo galimybės. Jūs negalite pasirinkti, ar mokėti šį mokestį, sakydamas: ”Aš noriu nusipirkti “Coca-Cola” buteliuką pigiau, nes nežiūriu komercinės televizijos.”
Patys tiesiogiai, o ne per biudžetą mokėdami už visuomeninį radiją ir televiziją gyventojai galėtų aktyviau reikalauti kokybiškos, jų poreikius tenkinančios produkcijos. Bet gal politikams patogu laikyti LRT ant trumpos virvutės, kasmet atseikėjant po keliasdešimt milijonų litų ir priimti įstatymus, kuriuos vykdydamas transliuotojas kaltinamas rinkos taisyklių ir net Konstitucijos laužymu?