Nors dauguma mūsų mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonėmis niekas nesiskaito ir niekam tu nerūpi, taip nėra. Į šį žodį telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Šį jausmą reikia patirti, jo apibūdinti neįmanoma.
Dauguma žmonių mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni. Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras sąlygas gyventi ir išlaikyti šeimą suteikiančios Lietuvos viskas turi pasikeisti būtinai į gera, gyvenimas turi pašviesėti, tačiau ar visados taip? Manau, kiekvienas atsakysite, kad ne, galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą praeina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris, beje, nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja. Kiekvienam žmogui yra labai svarbi jo tėvynė, lietuviui taip pat. Nors dabar daugelis mūsų jau pamiršo, kaip sušalę ir pavargę gynėme Lietuvą nuo „įsibrovėlių”, kurių nekentėme visa širdimi ir protu. Ir, kad ir kaip būtų, mūsų noras turėti laisvą, nepriklausomą nuo kitų Lietuvą nugalėjo. Mūsų meilė ir noras buvo stipresni už bet kokį automatą ar tanką... Tas gražus jausmas tėvynei kažkada egzistavo. Kur jis dingo dabar? Šiomis dienomis išvykti svetur, ten įsikurti pasidarė lyg būtinybė, bet esu tikra, jog nėra nei vieno, kuris, gyvendamas ten, toli nuo čia, nei karto nesusimąsto apie taip seniai matytą Lietuvos žemę. Visus, gyvenančius kitose šalyse, aplanko jausmas, vadinamas tėvynės ilgesiu. Tai labai gerai žino žmonės, išvykę prieš daug daug metų.
Emigracija – tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Turbūt apie tai jau reikia kalbėti viešai, nesigėdijant, nebandant kažko nuslėpti ar nuspalvinti rožine spalva. Taip yra, tai tiesa, kad ir kaip būtų gaila, mes turime kovoti su šiuo reiškiniu. Kodėl mūsų renkama valdžia per tiek laiko nesugebėjo užtikrinti normalaus gyvenimo ir tiems, kurie neturi nei itin gero išsilavinimo, nei gero darbo? Kodėl jauni ir pagyvenę žmonės pirmai progai pasitaikius sprunka iš Lietuvos? O apsipratę užsienyje nenori net pagalvoti apie grįžimą atgal? Kiekvieno Londone gyvenančio lietuvio svajonė – turėti ten namą. Bet kodėl šių lietuvių svajonė nėra laimingai gyventi ne kur kitur, o tėvynėje? Kodėl Lietuvoje sulig kiekviena diena pragyventi, išlaikyti šeimą, tėvus darosi vis sunkiau? Negi sustabdyti masinio „bėgimo” iš Lietuvos neįmanoma, o gal aukščiausi pareigūnai mūsų šalyje to nemato? Galbūt gyvendami visavertį gyvenimą jie pamiršta, jog tuo pat metu yra tūkstančiai, kurie taip vargsta, o paskui ryžtasi mesti viską ir bandyti laimę ten, kur galbūt yra geriau. Ne paslaptis, jog nėra pasaulyje vietos, kur nebūtų įžengęs lietuvis.
Dabar ir mano tėvai gali labai gerai pasakyti, kas gi yra tas tėvynės ilgesys. Jie puikiai tai žino ir jaučia. Negana to, kad turi kęsti gyvenimą vienui vieni be artimųjų, jie taip pat negali džiaugtis tokiomis dienomis kaip Vasario 16–oji. Pasakysiu atvirai, kas ta diena amerikiečiui ar bet kuriam svetimšaliui. Suprantama, kad niekas, jiems tai dar viena darbo diena, per daug neišsiskirianti iš kitų. Visi jie netenka galimybės gyventi taip, kaip gyvena Lietuva. Tuomet pradedi taip nekęsti valdžios, kad įmanytum padaryti viską, jog tik ši neteisybė pasibaigtų. Kartais imi ir neišlaikai visos šios sumaišties, manai galėsiąs pabaigti viską, grįžti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonėmis, bet, kai apsidairai aplink, suvoki, kad tai tik svajonė, kad po mėnesio džiaugsmo namie prasidės gyvenimas, ir supranti, kad kelio atgal nėra, turi būti ten, kur esi.
Jokio kelio atgal nėra, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko. Žinoma, kad išvažiavęs gali užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet tai yra taip sunku. Taip sunku atsidurti svetimoje šalyje, kaip atsidūrė mano mama prieš aštuonerius metus, turėdama 100 dolerių rankose, o tai beveik tas pats kaip nieko. Atsiduri šalyje, kurioje neturi nei kur gyventi, nei kur eiti, nei kur dirbti... Būdamas čia, Lietuvoje, tu nors žinai, kad, iškilus problemai, galėsi prašyti pagalbos praeivio, o ką daryti, kai atsidursi svetimame mieste, kai nemoki kalbos, išskyrus „Hello” ir „I love you”, nemoki nei vieno žodžio... Ką daryti tuomet? Kaip elgtis? Ką kaltinti? Vienintelis mane nors truputį guodžiantis faktas – tokių kaip aš tūkstančiai! Galbūt gėda, bet ir aš nelabai tikiu savo ateitimi čia. Ir bijau, kad gyvenimas gali susiklostyti nepalankiai.
Gerai žinau, kad yra tūkstančiai tokių, kurie negrįš čia niekada, o jei jų daugės ir draugai taip pat sumanys išvažiuoti ir pasilikti svetur, tuomet po šimtmečio pasaulis galės įrašyti į istoriją pasakojimą apie šalį, kuri kažkada seniai nuėjo net iki Juodosios jūros, bet po tam tikro laiko išnyko. O jaunosios kartos nebevadins savęs lietuviais. Gaila... Liūdnos mintys... Bet aš negaliu kitaip galvoti. Man – 14 metų ir aš nemačiau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok, Dieve, tokio likimo niekam. Niekam, niekam...
Aš nežinau, ką daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ką nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Įstatymais reikia įtvirtinti tokį pragyvenimo minimumą, kad ir mano mama, ir mano sena močiutė galėtų pačios išsiversti. Juk ji visą gyvenimą dirbo. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunų, pasirūpinkite realiąja našlaičių globa šeimose. Ir paukštis namo sugrįžta, o žmogus – tuo labiau. Aš matau daug netvarkos, daug valdininkų savanaudiškumo. Pinigų būtų, jei jų neišgraibstytų savanaudžiai. Reikia taip taupyti, kad visi jaustųsi žmonės, o ne tik tie, kurie sėdi valdiškose tarnybose. Mokytojas per metus neuždirba net 50 proc., kiek kitas per mėnesį. Negi to neįmanoma kaip nors apriboti įstatymais? Jei žmogus baigė universitetą, jis negali sėdėti prie bažnyčios, jis turėtų iš to išgyventi.
Teisinėje valstybėje turėtų būti tokie įstatymai, kad žmogus galėtų išgyventi, tad priimkite tokius įstatymus, remkite šeimas ir tuos pinigus, kuriuos gausite iš ES (Europos Sąjungos), kaip tėvas skirstykite. O tėvas žiūri ne į tą dieną, o į ateitį – mokslui, stipendijoms ir šeimai, kad Lietuvoje nepritrūktų lietuvių. Juk vaikas – tai būsimas pilietis. Jei jis neįgis mokslo – taps valkata ar plėšikas, bus pigi darbo jėga Airijoje ar JAV. Tad reikia dėmesio šeimai, vaikui, kaip ateities Lietuvai. Nėra pinigų? Pinigų yra! Nėra žmonių, kuriems tai rūpėtų. Jei diplomą nusipirkęs gali dirbti, už ledus nusipirkti balsus ir jo niekas negali suvystyti, ko verta tokia teisė. Ar ji iš viso yra? Tad ir rūpinkitės tais dalykais, kol vėl kas nors į Vilnių iš Kauno neatvedė „ubagų”.
Naujausiame "Atgimime" skaitykite:
Geriausi konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" rašiniai
Indrė Kumpikevičiūtė - apie tik augsiančias energijos kainas Lietuvos vartotojams
Vykintas Pugačiauskas - apie Ukrainos chimeras V.Putino vizito fone
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.