Sudėtinga atsakyti, kodėl Heraldikos komisijai, įkurtai prie Prezidento kanceliarijos, dviejų istorinių valstybės ženklų – Didžiojo herbo ir Vėliavos – likimo klausimu iki tol niekaip nepavykdavo sudominti Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus taip, kad dviem „užsilikusiems” ženklams būtų ieškoma teisiškai apibrėžtos reprezentacinės vietos. Jau buvo metas pamiršti jausminius „argumentus”, tėkštus 1918 ir 1990 – esą „raudonoji vėliava” gali turėti asociatyvaus ryšio su komunistiniu „raudonuoju tvanu”, nors jai buvo rasta tinkama vieta ir 1905–ųjų Didžiajame Vilniaus Seime, ir Lietuvių konferencijoje prieš 90 metų.
Kita vertus, niekad netrūks skeptiškų balselių, kad „žaidimai” su valstybine grafika nėra svarbiausias dalykas palyginti su pensijomis, šalies saugumu, struktūriniais fondais. Be abejo! Tai tiesiog yra kitos reikšmės dalykas. Vis dėlto tos grafikos kūrėjai ir gynėjai nesuklydo, 2002 m. istorinę problemą pagaliau pateikę įstatymų leidėjams.
Nuo paminėto viešo pristatymo Seime, kurį surengė Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas ir Heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša, prasidėjo Vėliavos įteisinimo kelias. E.Rimšos laišką apie dviejų vėliavų – tautinės ir valstybinės – sampratą ir apie Didįjį valstybės herbą Č.Juršėnas nukreipė parlamento frakcijoms, kurios jį ilgokai skaitė. Perprasti laiško esmę lygiai taip pat nesudėtinga, kaip ir šiek tiek išplėsti politinės kultūros sąvoką: kai tik istorinė tradicija politikui tampa suprantama, jis pagrįstai ims didžiuotis, jog, savo valstybei atstovaudamas, gali prisistatyti su žinomu Europoje nuo viduramžių heraldikos ženklu, kuris tikrai sustiprina įspūdį, atriedant kad ir naujausios klasės BMW.
Taigi heraldikos specialistai siūlė atskirti tautinės ir valstybinės vėliavų sąvokas, kad jos rastų teisinę apibrėžtį ir Lietuva galėtų priminti Europai: visa tai, kas susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, yra mūsų.
2004 m. vasario 16 d. mūsų „raudonoji vėliava” buvo iškilmingai iškelta prie buvusios spaustuvės, kurioje 1918–aisiais buvo padaugintas Nepriklausomybės aktas.
Tiesa, „pirmas kartas”, įgyvendinant įstatymą, 2005 m. kovo 11–ąją buvo kiek sutrikdęs valstybės protokolo pareigūnus, kadangi jie net bandė abejoti, ar ta raudona su Vyčiu vėliava gali derėti greta mėlynosios su žvaigždutėmis, ar ji „neužgožia” ES simbolio...? Bet įstatymas aukščiau už protokolą. O kiek vėliau vienas istorikas, paprašytas per visuomeninę televiziją komentuoti „raudonosios vėliavos” pakėlimą S.Daukanto aikštėje 2005 m. liepos 6 d., dar nelabai žinojo, kada, kaip ji sugrąžinta į viešą gyvenimą, ir net suabejojo, ar apskritai to reikia. Vadinasi, įstatymų leidėjai buvo gana drąsūs. Ir, kaip matome, apskritai nieko „baisaus” nenutiko: aukščiausio lygio svečių delegacijos Seime rodo deramą pagarbą ir supratimą Lietuvos heraldiniams ženklams.
Tikrai nesuklydau, pavartodamas daugiskaitą. Mat Seimo reprezentacinėje erdvėje rado vietą ir kitas ženklas – Didysis valstybės herbas, papildytas parašu: „Lietuvos Seimas”. Jei jau pripažįstame istorinę parlamentarizmo raidą nuo LDK laikų ir su pasididžiavimu apie ją papasakojome čia viešėjusiai Anglijos karalienei, tai Didysis herbas gali bent šitaip ateiti į politinį gyvenimą, tapdamas Seimo, kaip svarbiausios ir seniausios šalies valdžios institucijos, simboliu. Beje, ne tik Elizabeth (Elžbieta) II, bet ir kelios dešimtys valstybinių, parlamentinių, vyriausybinių delegacijų vadovų, atvykdavusių ir atvykstančių į mūsų nacionalinį parlamentą, nuo 2002 metų įsiamžino, spragsint fotografams, būtent Didžiojo herbo fone. Neištrinsi. Galiausiai Istorinės valstybės vėliavos ir Didžiojo herbo atvaizdai papuošė greta trispalvės ir Lietuvos Respublikos Seimo elektroninį tinklalapį.
Dabar, žiniasklaidai įskeliant diskusiją dėl platesnio Istorinės valstybės vėliavos statuso, būtina pabrėžti svarbų politinį aspektą, iš esmės susijusį ne tik su valstybingumo tradicija, bet pirmiausia su aiškiomis pretenzijomis į kultūrinį ir politinį paveldą: ne tiek svarbi jau įvykdyta „raudonosios vėliavos” įteisinimo forma, kiek jos naudojimas.
Viena yra „palikti” ties baigtos mokyklos slenksčiu kelis mūšius, tarpvalstybines Didžiosios Kunigaikštystės sutartis ir net LDK Seimus, paženklintus Vyčiu raudoname dugne. Kas kita – išlaikyti politinį pagrindimą, Valstybės vardu ieškant materialaus, paminklinio Lietuvos paveldo. Tai istorinės savimonės reikalas. Jei tik vėliava „gyvena” visuomenėje, ji tampa jos atpažinimo, tapatumo ženklu, vienu iš jos kilmę liudijančių dokumentų. Tikriausiai kuris nors teisininkas net rastų paprastesnį heraldikos taikymo argumentą: tai, kas Respublikos – yra su trispalve, tai, kas Kunigaikštystės – buvo su „raudonąja vėliava”. Bet tai nerimtas argumentas: su kuo tada sieti kiekviename amžiuje pamestus po keletą „uždraustų” dešimtmečių?!
Prieš 14 metų Baltarusijoje, vos sudygus šiokiems tokiems demokratijos daigams, tuoj suplevėsavo Vytis, ten pat pradėjo plisti ir teorijos apie išskirtines tik tos gudų šalies teises į istorinį paveldą. Atėjęs diktatorius nurodė paslėpti Vytį, pakeisdamas jį kitu savo valstybės ženklu, bet teorijos tebesklando. Žinoma, jos yra naudingos specialistų diskusijoms, bet tik tada, kai istorijos specialistai turi motyvuotą politinį „užnugarį”. Mūsų įstatymų leidėjai iš esmės tokį foną jau pagaliau sukūrė ir tikriausiai artimiausiu metu laužyti galvą dėl Konstitucijos skirsnio keitimo nebūtina: kol visuomenė nesusigyvens su „raudonąja vėliava”, kol apsipras vyresnioji karta su mintimi, kad trispalvė kaip plazdėjo Gedimino bokšte, taip ir plazdės, tol referendumo siūlymas keisti Konstituciją, neatlikus sociologinių tyrimų, kad būtų atskirtos dvi vėliavų sąvokos, yra tikrai ankstyvas.
Ir juolab pakeisti trispalvės derinio, tikiuosi, taip pat niekas niekada nesumanys, kad ir kaip tas Jono Basanavičiaus sugalvotas kūrinys būtų kritikuotinas: paradoksai tuo ir žavūs istorijoje, kad istorija iš jų sudedama. Visiškai neseniai periodikoje buvo pasigirdę kritikos ir Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei” – neva ne mūsų muzikinės tradicijos kūrinys. Tokių „išlavinto skonio” išsišokėlių būdavo visais reformų laikotarpiais; tegu jie ten ir lieka.
Taigi dabar tereikia „drąsos” ambasadoriams, ministrams ir jų premjerui, visų lygių mokyklų vadovams, kad jų vadovaujamų įstaigų reprezentacinėse erdvėse greta tautinės trispalvės taip pat atsirastų ir Istorinė valstybės vėliava: juk ja didžiuotis tikrai galima ne vien penkiomis progomis – kaip įpareigojo įstatymų leidėjas. Tautos vardu įstatymas pagaliau leidžia didžiuotis savo heraldika, ir to pakanka.
Autorius yra Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius
Penktadienį pasirodžiusiame "Atgimimo" savaitraštyje skaitykite:
Laurynas Jonavičius: Realybės apraiškos stebuklų šalyje Susipykęs beveik su visu pasauliu ir ekonominėje srityje parazitavęs ant Rusijos nugaros, šiandien A.Lukašenka susiduria su rūsčia realybe ir gali tikėtis nebent Europos Sąjungos paramos
Stanislovas Kairys: Minedai atrieda atidunda Apie Lietuvos minedizaciją plius prodiuserių valdžią.
Indrė Kumpikevičiūtė: Kad dėžė pabiltų Kaimiškų vietovių gyventojams bus prieinamas nemokamas internetas. Apie projektą „Bibliotekos pažangai”.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.