Duobę sutelktomis pastangomis kasė visi. Vis dar negana įrodymų, kad aukščiausiu lygiu toleruojama Zuoko stiliaus “plėtros” politika pavojinga ne tik paveldui, bet ir žmonių gyvybei? Ką laidosim rytoj?
Kad ir kokią nelaimės priežastį “atras” vietoje dirbantys specialistai arba savo dienoraštyje aprašys Artūras – tikinčių tokiais priežasčių “išaiškinimais” kasdien vis mažiau.
Tie, kurių butai palaidoti valdžios sprendimu iškastoje duobėje, tikėjosi ramiai gyvensią savo susikurtame mažyčiame rojuje. (Neabejoju, kad Ž.Grigaičio būstas buvo rojus). Jie tiek užsimiršo, kad nebematė jiems kasamos duobės.
Tiesa, bandymų mandagiai aiškintis būta. Bet filosofišką gyventojų požiūrį į jiems kasamą duobę galima suprasti: juk ką nors išsiaiškinti arba apginti viešąjį interesą Vilniaus savivaldybėje, Vilniuje ir Lietuvoje – jokių šansų.
Pagal įstatymus, norint ginti viešąjį interesą, reikia būti privačiai suinteresuotam! Be to, leidžiama skųstis tik aplinkosaugos klausimais...
Oficialioje miesto valdžios sampratoje viešos erdvės – tai krūmai ir kapinės. Jie mums siūlo slėptis krūmuose iki mirties.
Policinė valstybė
Intriguoja grupuočių kova ir korupcija? Bet Zuokas beveik viską daro oficialiai ir “įstatymiškai”.
“Nesikišdamos” ir šiaip tylėdamos vyriausybės ir valdžios institucijos siunčia žalią signalą. Prezidento kontoros kompiuteris kartais “išprintina” kurį nors iš trijų “susirūpinimo pareiškimo” šablonų.
Butus prarijusios duobės kaimynystėje stovintį buvusį “Lietuvos” kino teatrą bandę ginti vilniečiai ryžosi nueiti visą golgotos kelią, kad įsitikintų, kaip veikia sistema.
Į skundus kanceliarijų žiurkės atsako per kelis mėnesius, o ne per 20 dienų, kaip privalo pagal įstatymą. Aplinkos bei Kultūros ministerijos, paveldosaugos institucijos, apskrities administracija ir kiti atsakinėja taip, tarsi Vilnius būtų ne paveldo sostinė, o rajono užkampis.
Taip sutelktomis pastangomis kuriama absoliutaus leistinumo atmosfera. Zuoko ir Co. protekcinis režimas jau senokai įgijo absoliutizmo bruožų.
Čia visai tinka apibūdinimas “policinė valstybė”, jei pritaikytume naują šio termino interpretaciją (niekas neturi jokios įtakos pasauliniam policininkui; visi tik bendradarbiauja likviduodami padarinius…)
Aišku, Zuoko režimas turi ir klasiškesnių policinio režimo bruožų: oponentų tąsymas po teismus, interneto komentuotojų persekiojimas, šimtus tūkstančių kainuojančios savigyros kampanijos…
Šuns vaidmuo
Ypatingosios padėties zonoje, “gelbėjimo” tarnybų tvarkomoje valstybėje “piliečiams” skiriamas šuniškas vaidmuo bylinėtis ir rungtis su valdžia.
Policinė valstybė problemas sprendžia paprastai – užsiundydama “gelbėtojus” (įskaitant viską pateisinančius ekspertus).
Amžinai žmonių atmintyje pasiliksiantis premjeras Brazauskas kartą yra leptelėjęs, kad Lietuva – “vyriausybinė respublika” (atseit vykdomoji valdžia yra svarbiausias organas). Bet pasiklausius kad ir Vyriausybės peticijų komisijos pirmininko P.Koverovo, supranti: laikai pasikeitė.
Anot šio teisintojo, Vyriausybė išvis nieko negali padaryti gindama viešąjį interesą...
Savivaldybės teisintojas Elzbergas moka pasakyti esmę: privatizuodama bet ką ir bet kaip, valdžia “neprivalo tartis su visuomene”; o štai kompensacijos siekianti visuomenė privalo “pasiteisinti”.
Iš piliečių reikalaujama rengti įstatymus ir teisės aktų pataisas, jie verčiami aiškintis dėl savo reikalavimų.
Čia peršasi palyginimas su seksualinio priekabiavimo bylomis. Aiškintis turi priekabiautojas, o ne nukentėjusioji (-ysis). Teisintis turėtų prievartaujanti valdžia ir jos verslo partneriai.
Tvarkosaugos režimas pasirinko pražūtingą konfrontacijos su visuomene kelią. Iš esmės, paliekama vienintelė galimybė: bylinėjimasis, skundimas, protestas. Tai liudija labai gilią sistemos krizę ir stumia visuomenę prie vienintelio įmanomo pasirinkimo: į pilietinio nepaklusimo kelią.
Vieningos spalvos
“Mikalojaus žiedo” duobės, prarijusios butus, projektą pradėjo ta pati firma M2Invest (susijusi su “Maxima”), kurios buldozeriai jau gavo žalią šviesą nugriauti buvusį “Lietuvos” kino teatrą. Jie patvarkys ir Šv. Jokūbo ligoninės ansamblį.
Kokios naujos duobės mums jau kasamos?
Visuotinė miestų makdonaldizacija (laukinė plėtra) buvo sumanyta papirkti modernizacijos ištroškusius miestiečius. Miestai pamažu nusidažo vieningomis spalvomis. “Vilniaus” kino teatro vietoje atidaryta Zuokų parduotuvė “Vieningos ... spalvos” buvo simboliškas įvykis.
Zuokas ne veltui pasirūpino baimės ir šantažo atmosfera. Galima sakyti, jis ruošėsi tokiems atvejams kaip namo Šiaulių gatvėje griūtis.
Dabar, kai pradeda griūti namai, ypač aktualu atgrasinti nuo bet kokių mėginimų šiuos “nelaimingus atsitiktinumus” susieti su sėkminga miesto niokojimo politika.
Viskas, kas vieša, yra metodiškai pūdoma. “Gražėja” tik tos vietos, kur yra prestižo krautuvių. Iš miestų centro iškeliamos medicinos pagalbos, policijos įstaigos.
Transporto kamščius dar galima išsklaidyti, bet “prestižinių” namų kamščių centre neišsklaidysi. Nesugrąžinsi ir daugiau negu 20 sunaikintų kino teatrų ir kitų viešų gėrybių.
(Sako, kad kai kas visus reikiamus leidimus ir planus gauna per savaitę.)
Bylą dėl vandens pramogų parko zuokininkai pralaimi. Ar jau dabar nebesubsidijuosime privataus verslo? Papasakok bobutei.
Pavyzdžiui, kodėl vengiama atsakyti į klausimą, ar mes, mokesčių mokėtojai, neteikiame labdaros bendrovei “Rojaus apartamentai”, nuomojančiai sklypą adresu Pylimo 17?
Kaip pasakytų Zuoko patarėja plėtros klausimais, rinkos fundamentalistė R.Vainienė – laisvės tikslas pateisina visokias priemones.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.