LT tapatybė. R. Šimašius: Lietuviška sėkmės istorija ir ateitis

Kalbėdami apie Lietuvos ekonominius pasiekimus ar nepasiekimus, turime būti sau atviri ir pripažinti keletą dalykų. Kad ir tai, jog pastarųjų 16 metų Lietuvos ekonomikos istorija yra didžiulės sėkmės istorija. Dar daugiau - norėdami surasti sėkmingos ekonomikos ir ekonominės politikos receptų, jau galime dairytis ne tik į Airijos, bet ir į Lietuvos istoriją.

Paliksiu šį kartą problemas dėl emigracijos, biurokratijos ir kitas nuošalyje. Kalbėsiu apie tai, kas Lietuvą išskiria gerąja prasme. Galbūt tai suteiks ne tik įkvėpimo, bet ir idėjų, kaip tvarkytis su tais dalykais, dėl kurių vis stringame, nesame pakankamai patrauklūs užsienio investuotojams ar lietuviams darbuotojams.

Ekonominė politika

Ekonominėje politikoje yra net keletas bruožų, dėl kurių Lietuva aptariama analizėse, studijose, nagrinėjama ir dažniausiai pateikiama kaip pavyzdys, o kartais, tiesą pasakius, ir kritikuojama. Visų pirma tai masinė privatizacija. Lietuva čia pasižymėjo ne tik privatizavimo būdais, bet ir mastais. Jie buvo tokie, kurie per nepilną dešimtmetį vieną iš labiausiai suvalstybintų Europos ekonomikų pavertė privačių savininkų dominuojama ekonomika. Pagal bendrojo vidaus produkto dalį, sukuriamą privačiame sektoriuje, Lietuva jau senokai lenkia ne vieną Europos Sąjungos senbuvę.

Kitas ekonominės politikos bruožas, kuris Lietuvą daro žinomą tarp ekonomikos ekspertų, yra proporcinis pajamų mokestis ir progresyvinio pajamų apmokestinimo nebuvimas (jei nekreipsime dėmesio į neapmokestinamąjį minimumą). Panašu, kad Lietuvoje mes ne iki galo įvertiname, kiek toks mokestis tapo pavyzdžiu toms šalims, kurios jau vėliau, per pastarąjį penkmetį, įvykdė sėkmingas mokesčių reformas. Dar ir dabar skaidresnės mokesčių sistemos šalininkai žvalgosi į progresyvinių mokesčių naikinimo bangą, kuri prasidėjo kaip tik Baltijos šalyse.

Arba dar vienas niuansas. Lietuva yra vienintelė iš visų posovietinių valstybių, kurioje verslininkų apklausos rodo, kad čia nebeliko turto prievartavimo. Ir stambūs, ir smulkūs verslininkai yra iš esmės saugūs bent jau nuo privataus reketo. Tuo tarpu visose kitose valstybėse, kur net apie 10 proc. verslininkų yra reketuojami, tai tebūtų graži svajonė ir siekis. Beje, vargu ar atsitiktinumas yra tai, kad Lietuvoje buvo sukurtos santykinai palankios sąlygos privačioms saugos tarnyboms, dėl ko šia paslauga naudojamasi dažniau ir už gerokai mažesnę kainą, palyginti su kitomis valstybėmis.

Lietuvos ekonominė politika, nors ir nebuvo nei tobula, nei pakankamai radikali, kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu buvo daug geresnė ir ryžtingesnė nei daugelio šalių, kurios taip pat vykdė (arba turėjo vykdyti) ekonomines reformas. Neatsitiktinai pagal ekonominius rodiklius Lietuva ne tik pavijo, bet ir pralenkė ne vieną panašaus likimo, bet prieš 16 metų gerokai turtingesnę buvusio socialistinio lagerio valstybę.

Žmonės ekonominiame gyvenime

Be abejo, visiškai teisūs yra tie, kurie sako, kad šalies sėkmę lemia tai, kokie žmonės joje gyvena ir dirba. Ekonominė politika gali tik paskatinti kūrybingus, sąžiningus ir iniciatyvius žmones. Esame įpratę girdėti apie Lietuvos žmonių pavydą, pesimizmą, posovietinį mentalitetą ir daugybę jo neigiamų bruožų. Sąrašą papildo prastas išsilavinimas, nemokėjimas, o kartais ir nenoras dirbti. Vainikuoti šį sąrašą galime pirmavimu pagal savižudybes bei mirtis keliuose.

Visa tai tiesa, tačiau geroji pusė ne mažiau ryški. Nors ir daug (per daug) tikimasi iš valdžios, gyvendami sovietinio režimo sąlygomis Lietuvos žmonės, panašu, įprato įtariai žiūrėti į valdžios projektus ir prisiminti, kad jie patys yra savo likimo kalviai. Galbūt dėl to tiek daug žmonių Lietuvoje taip drąsiai priima nelengvus sprendimus. Kad ir emigruoti. Tačiau ne tik emigruoti. Užsienio kompanijų atstovai neretai sako, kad ne pigesnė darbo jėga, o žmonių noras gyventi geriau, prisitaikyti prie kintančio gyvenimo sąlygų yra tas pagrindinis variklis, kuris skatina kurtis čia. Šia prasme Lietuviai neretai yra iniciatyvūs, darbštūs ir kūrybingi. Kartais netgi avantiūristai, besiimantys darbų, kurių nė karto nedarė (ir, ypač žmonių iš Vakarų Europos nuostabai, padarantys juos greičiau ir geriau nei žmonės su didele kvalifikacija ir patirtimi).

Lietuva, palyginti su Vakarų Europos „standartais“, yra gana skirtingoje situacijoje. Mes dažniausiai negalime pasitikėti valdžia (kuri ne tik neturtinga, bet dažnai ir negeranoriška), šeima (kuri paprastai labai geranoriška, bet, deja, sovietinės praeities dėka irgi neturtinga) ar bendruomene (kuri dažnai apskritai nematoma ir nejaučiama). Noras gyventi geriau ir negalėjimas pasiremti tuo, ką turi turtingų Europos šalių gyventojai, mus verčia dirbti daug ir atsakingai (tą patvirtino ir nesenas tyrimas, kad Lietuvoje į darbą žiūrima rimčiausiai iš visų ES valstybių). Tai nereiškia, kad mums nerūpi laisvalaikis, šeima ar visa tai, ką galima nuveikti su jau uždirbtomis gėrybėmis. Turėtume didžiuotis, kad Lietuvoje žmonės supranta, jog gerovės šaltinis yra darbas, ir saugoti šį bruožą.

Lietuvoje dirbti pradedama anksti, žmonės nelinkę ilgai lūkuriuoti, mąstyti ir gyventi kitų sąskaita, o savo gerovę linkę pradėti kurti dabar pat. Vakarų Europoje apstu ketvirtąją dešimtį įpusėjusių „jaunuolių“, kurie vis dar „ieško savęs“, o Lietuvoje tokie žmonės jau kokį dešimtį metų uždirba daugiau už savo tėvus ir kuria gerovę sau ir savo šeimoms. Ne tik vyresniosios kartos dažnai nelabai pritaikomi įgūdžiai čia kalti, bet ir jaunesniosios kartos veržlumas, kilęs iš noro gyventi geriau bei pasikliovimas savo jėgomis kaip vienintelė galimybė tai pasiekti.

Įspūdinga ir tai, kad Lietuvoje žmonės tiesiog veržiasi mokytis. Tai, kad pas mus daugiausiai studentų tūkstančiui gyventojų nėra tik iškrypusios aukštojo mokslo sistemos bruožas ir poreikis gauti diplomą. Visgi tai – ir noras siekti išsilavinimo.

Taigi, kas yra Lietuva - tuštėjantis niūrių bambeklių savižudžių, kuriuos smaugia biurokratai, kraštas, ar turtėjanti naujų galimybių žemė, kupina geresnio gyvenimo ištroškusių ir drąsiai, kantriai jo siekiančių žmonių? Atsakyti į šį klausimą objektyviai neįmanoma, tačiau pabandyti galima. Įsivertinkim, kokie esame patys, kokie mūsų šeimos nariai, giminės, draugai, bendradarbiai, klientai, kaimynai. Tai ir yra Lietuva. Bent jau ta, kurioje mes realiai gyvename.

O jei dėl žvilgsnio į ateitį – kas mums ir visiems šio rato žmonėms padeda čia, Lietuvoje, ir kas trukdo (ne lenkia konkurencinėje kovoje darbe ar versle, bet būtent trukdo)? Atsakykime ir turėsime programą, kaip išnaudoti savo privalumus ir kaip atsikratyti savo trūkumų.

Šis komentaras tęsia apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.

Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.