Ne, tai neetiška. Amoralu. Žema. Liaukitės, ponai! Jūs perlenkiate: personažas moka tik mykti ir porą firminių šūkių, tuo tarpu originalas nekartą akivaizdžiai pademonstravo gebąs išmokti ir ilgesnius sakinius, o ir kostiumai jo kur kas geresni. Ir prausiasi dažniau. Ir balsas žemesnis. Ir žmonos nebijo (nepatvirtintų šaltinių nepatvirtintais duomenimis ją netgi muša – kaip ir kiekvienas „tikras vyras“). Tai ko skleidžiate dezinformaciją?
Klaidinate rinkėjus („paprastus žmones“). Ne tik klaidinate – įžeidinėjate (įžeisdami dievuką, įžeidžiate ir tikinčiuosius). Todėl būkite malonūs: apie R.P. tik gerai arba nieko. Tegul ilsisi ramybėje. Ir ruošiasi artėjančiai prisikėlimo šventei (šitą jis moka). Va, kai prisikels – tada nebereikės ir etikos komisijų: nepagarba asmeniui taps nepagarba valstybei ir viskas savaime susitvarkys (kaip susitvarkė Baltarusijoje – jokių etinių problemų). Gėris triumfuos, širdies mažutėliams nebeskaudės ir atsiras šventų dalykų mūsų žemėje. Tikrai atsiras. Ir nebeliks nedorėlių ikonoklastų. „Tvarka bus“.
Kaip ir Minedas, R.P. – mūsų nacionalinė vertybė. Paminklas vietinei sąmonei. Tautinės tapatybės koncentratas. Icon populi (i.e. icon plebis). Tad iš tiesų: bet kokios nepagarbos apraiškos čia dvelkia nedovanotina arogancija – juk negalima tyčiotis iš liaudies skonio! Tą skonį būtina aptverti tvorele, apgaubti polietilenu ir puoselėti kaip bulvės daigą, kad tik, saugok Dieve, nenudžiūtų (kaip mes tada be savo tapatybės?).
Jei gerai pasistengsime, daigas sulapos ir tai, kas iš pradžių tebuvo „neetiška“, netruks pasidaryti „teisiškai neįmanoma“: minediškai liaudiška mąstysena taps vienintele viešai matoma, o jos gelmėse susiformavęs „šventų objektų“ sąrašas užklos mus savo neginčijamo autoriteto šešėliu. Viskas bus labai etiška.
Panorėjus, „nepagarbos“ („neetiškumo“) ribas juk galima nesunkiai praplėsti, „nepagarba“ pavadinant kiekvieną kritišką pastabą, jau nekalbant apie antakio kilstelėjimą ar kreivą šypsenėlę (komisija labai teisingai pastebėjo – „įžeisti galima ir judesiu“). Jei tik pakankamai giliai įsigilinsime, „nepagarbos“ kategorijon pateks ir susižavėjimo ar pasitikėjimo stoka, ar nepakankamai garsūs aplodismentai. „Pažemintiesiems“, susipratusių kauniečių pavyzdžiu, visai įmanoma priskirti ne tik sukompromituotą dievuką, artimiausią jo aplinką ir tikinčiųjų būrį, bet ir visus stebinčius jo pasirodymą („pažeminti ir laidą žiūrėję žmonės“).
O gal – pratęskime šitą nuostabią mintį – ne tik žiūrėję, bet ir galėję žiūrėti? Gal taip „pažemintas“ visas potencialus didysis R.P. adresatas, visa Lietuva? O su Lietuva nejuokaukite. Lietuva jums parodys. Žinosite, kaip juoktis iš jos švento paveikslėlio. Nes Lietuva – tai Jis (beveik girdisi tame skunde). Kita vertus, publika jaučiasi žeminama kiekvieno, kuriam jos šventi paveikslėliai neatrodo šventi, taigi... Kur žiūri komisijos?
Ne, nieko čia keisto – pilietiški paksiečiai ir jų skundai seniai nieko nestebina. Tačiau stebina minėta komisija. Eilinį kartą. Beje, kad orumą būtų galima pažeminti, pirmiausia reikia jį turėti.