Ir krikščionybės plėtimosi laikais lietuviai europiečiams atrodė ne kitaip, kaip užsispyrę pagonys, nukryžiavę savo pirmuosius kankinius. Žydams sunku neįsivaizduoti lietuvių antisemitais. Nuskriausti Lietuvos miestuose NATO kariai papasakojo savo vaikams apie tai, kaip juos sumušė . Ir vaikai miglotai prisimena, kad Šiauliai - tai pirmiausiai vaikinai su beisbolo lazda, šaukiantys:”E, lochs !”.
Pasimokę mūsų mokyklose bei pasivažinėję mūsų gatvėmis Amerikos lietuvių vaikai grįžo į Ameriką. Ir patvirtino, kad mokyklinio smurto ir neatsargaus vairavimo srityje mes pirmaujame . Tarsi lietuvių vizitinėje kortelėje būtų pažymėta : atsargiai! – piktas šuo!
Tiesa tai, ar ne ?
Griežtai žiūrint, ne.
Tačiau kodėl lietuvius vis priskiria prie agresyvių tautų? Tai ne istorinė tiesa, o asociacijos, iracionalus dalykas. Nes bet kuri asociacija jokiu būdu nėra protinga. Asociacija susijusi su pasąmoningu “prasminiu lauku”, t.y. su ryšiais tarp prasmių, kurias mums turi skirtingos sąvokos. Prasmių sąvokos turi daug, tačiau ne visos sąvokos yra teisingos.
Kovojant su agresyvia aplinka atrodo, kad agresijos pas tave patį nėra. Tačiau veidmainiškos kalbos “mes už taiką” negali slėpti nei ekspansijos, nei žiaurumo, nei siekio valdyti. Tuo tarpu prisipažinti “aš esu agresyvus” kaip tik reiškia sumažinti išorinės agresijos tikimybę. Nors tai ir kelia šiokį tokį depresyvumą. Ko gero, mes netgi labiau depresyvūs, nei agresyvūs. Ne kunigaikščio Vytauto laikai.
O šiaip pasaulyje nėra nei vienos tautos, kurioje nebūtų vykę kokie nors žiaurumai. Taip vadinamos “taikios tautos”- tai mitas. Gerai pasikasus kokių nors šveicarų ar švedų istorijoje, galima rasti nemažai kruvinų grumtynių. Kai kada jų atgarsiai nueina iki mūsų dienų - štai suomiai iki šiol prisimena, kaip kažkada jie buvo švedų okupuoti. Prancūzai daug kartų plovė savo miestų gatves aristokratų krauju, ispanai su britais išžudė Amerikoje tūkstančius indėnų, tačiau nei prancūzai , nei ispanai, nei britai niekam aštriadančiais Hanibalais neatrodo. Jie kelia kitokių asociacijų.
Kas jums ateina į galvą išgirdus “Prancūzija” ? – Depardje ... Eifelio bokštas... Vynas...Meilė...
O išgirdus “ Britanija”? – Džentelmenas... Arbata... Bitlai... Golfas...
O “Ispanija”? - Korida... Don Kichotas...Serenada... Gaudi...
Būdama Tarybų Sąjungoje Lietuvos respublika keldavo pakankamai geras asociacijas kitataučiams.
Tarkime tokias: skani juoda duona, geras krepšinis, geras aptarnavimas, mandagumas, darbštumas... Galbūt, ir šios asociacijos, o ne tik gudri A.Sniečkaus politika padėjo Lietuvai išlaikyti šiokį tokį nepriklausomą statusą TSRS ? Nes asociacijos tampriai susijusios su požiūriu, su emocija, su simpatija. Mus mėgo. Mums simpatizavo. Tuomet tai buvo svarbu.
Šiuo metu Lietuva ne tik įėjo į NATO ir ES. Ji įeina į Vakarų pasaulio žmonių prasminį lauką.
Nesvarbu, kad kai kurie lietuviai iš tiesų laiko savo šalį agresyvia, nesvetinga ir nuotaikos negerinančia. Lygiai taip pat Lietuva gali būti laikoma geriausia vieta gyventi - čia liko nemažai gražios gamtos, čia daug laisvos vietos verslui pradėti, čia mažėja nedarbas ir po truputį auga žmonių pajamos. Ir netgi ne visai standartinės išvaizdos dainininkai patenka į muzikinius konkursus. Kas reikšia viena: auga ne agresija, o tolerancija. Valstybė ima simpatizuoti savo pačios piliečiams.
Kokios asociacijos kyla vakariečiui išgirdus žodį “Lietuva”? Taip, palyginus su estais ir skandinavais lietuviai atrodo temperamentingesni. Kažkas ir dabar vadina lietuvius baltų ispanais. Temperamentas, emocijos, gyvybingumas- tai geros asociacijos.
Tikėkimės, kad ir kitos bus ne atstumiančios. Tikėkimės, kad mums simpatizuos. Tai nėra būtina sąlyga, kad jaustumėmės gerai. Nebūtina patikti. Tačiau tai palengvina bendravimą. Ir pelninga. O lietuvis Hanibalas Lėkteris, jei neklystu, filme turėtų atrodyti visai padoriai. Rodos, jį netgi reabilituos.
