Tačiau oro uostuose galite tapti ne tik tautiečių naivumo, bet ir jų budrumo liudininkais. Ypač – Kauno Karmėlavos oro uoste. Dažniausiai daugelis pigiais skrydžiais į Angliją, Vokietiją ar Švediją skrendančių žmonių burnoja dėl nemalonaus bagažą tikrinančio personalo darbuotojų „tujinimo“ ar įsakmaus tono.
Ko gero tie, kurie yra kėlę sparnus per Kauną, prisimena jausmą, kai jautiesi lyg nusikaltęs, jog pirkai pigų bilietą, ir „maukis striukę; eik čia“ aptarnavimas yra bausmė, kurią privalai atlikti. Daugelis budresnių skrendančiųjų burnoja dėl tokio serviso, tačiau, matant mėnesiais nekintančią situaciją, atrodo, kad jų balsas į dangų neina.
Tačiau, naudodamiesi Kauno oro uosto paslaugomis, susidursite ir su dar budresniais lietuviais, kurie, praėję saugumo patikrinimą, negali atsistebėti unikalia Kauno „apsaugos“ sistema. Su vienu susidūriau ir aš, neseniai skrisdamas į Liverpulį, tad apturėjome turiningą pokalbį apie skrydžių saugumą. Tikiuosi, kad mūsų pokalbio santrumpa bus įdomi ne tik skaitytojams, bet ir Lietuvos Civilinės aviacijos administracijai.
Reikalas tas, kad Karmėlavoje keistai atvirkščiai įrengtas visas apsaugos punktas. Nors visame oro uoste iškabinėti grėsmingi perspėjimai rankiniame bagaže nesivežti aštrių daiktų bei informacija apie nuo 2006 m. lapkričio 6 d. įsigaliojusius naujus Europos Sąjungos reikalavimus, ribojančius skysčių vežimą lėktuvo salone, visa ši informacija tampa niekinė, kai keleiviai išvysta „atvirkščią Kauno apsaugos aparatą“.
Pirmiausia žmonės „tujinami“ praeina pilną saugumo patikrinimą metalo detektoriumi. Jų bagažas tuo metu peršviečiamas lazeriu. Tada apsaugos darbuotojai liepia grėsmę galinčius kelti daiktus (peilius, žirkles ar skysčius, kurie, kaip parodė neseni įvykiai Anglijoje, gali būti panaudoti kaip sprogmenys) susidėti į bagažan atiduodamus lagaminus. Visiškai neaišku kam ant į saloną keliausiančio krepšio užklijuojamas geltonas lipdukas. Po to keleiviai siunčiami registruotis į skrydį ir priduoti lagaminus į bagažo skyrių.
Budriausi iš budrių turbūt jau suprato, kad praktiškai niekas negali sutrukdyti praėjus saugumo patikrinimą, aštrius ir skystus daiktus vėl susikrauti į rankinį bagažą ir, palydėjus perpakuotą didesnį lagaminą į kelionę atskirai, ramiai laukti skrydžio. Sulaukęs lėktuvo, pseudopatikrą praėjęs keliautojas gali arba ramiai atsipūsti, išgelbėjęs savo šampūną ar mineralinio vandens buteliuką, arba įvykdyti tai, kam ir turėtų užkirsti kelią oro uosto apsaugos sistema.
Aštriais daiktais ar sprogiais skysčiais ginkluota, gerai paruošta nusikaltėlių grupė galėtų ne tik sužaloti keleivius ar įgulą, bet ir nukreipti lėktuvą į, pavyzdžiui, Ignalinos atominę elektrinę. Tai reiškia ne tik tai, kad prieš skrisdami per Kauną, keleiviai turėtų prisiminti savigynos veiksmus, sukalbėti papildomą maldelę ir neleisti sau nė minutei atsipalaiduoti, stebėdami įtartinus pakeleivius. Tai taip pat byloja apie padidintą civilinės aviacijos Lietuvoje riziką bei grėsmes nacionaliniam saugumui ir šalies įvaizdžiui.
Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus 2004 m. spalio 26 d. įsakymo dėl oro uostų reikalavimų patvirtinimo 39 straipsnis skelbia, kad tarp aviacijos saugumo kontrolės punkto ir orlaivio turi būti garantuota sterili zona. Ko gero Kauno oro uostui dėl šio reikalavimo buvo padarytos laikinos išlygos, tačiau laikinumas neretai būna pakankamai ilgas, kad naivią valdžią nubaustų budrūs nusikaltėliai.
