Ir štai, be galo ir be krašto prieš mūsų akis atsiveria Pandoros skrynia iš kurios tiesiog veržiasi „Kriminalinių nusikaltimų suvestinė“. Pradėsiu: trys nužudymai, du bandymai nusižudyti, vienas nusižudymas, du atviri išprievartavimai, septynios pornografijos scenos, vienos iš herojų moterų genitalijų rodymas a la Sharon Stone firminiu numeriu.
Toliau keturios kruvinos scenos: kraujas iš nosies, paskerstos lapės kraujas ant sienos, kruvina perpjauta vena, siaubo filmo parodija - žudymas peiliu ir trykštantis kraujas. Režisierius A. Puipa, vis dar neįsitikinęs savo sugebėjimu sukurti kelių tonų svorio slogų jausmą, atmosferą, turinčia mus sugrūsti į sėdimą kino teatro kėdę, beveik viską patalpino ne mūsų svieto, į dar sovietinių laikų psichiatrinės ligoninės aplinką.
Tiesa, „dulkinamasi“ (dažnai filme vartojamas žodis) dar ir su “bomžais” apleistame dvare, bei bažnyčioje prie altoriaus su kunigu, „dulkinamasi“ su lovelasu, kiek kvaištelėjusiu vaikų mirties žinovu bei jų lavonėlių pjaustytoju, patologoanatomu, su palaiminga šypsena aiškinančiu kūdikėlių mirties priežastis.
Taigi, filmas ne apie veikėjų nuodėmingą fiziškai ir dvasiškai (melas pačiam sau) gyvenimą, bet apie paties A. Puipos režisūrines nuodėmes. Netikri herojai, netikros situacijos, permatomas ir lengvai atspėjamas tolimesnis veiksmas, iki susierzinimo šabloniškas filmo „sukirpimas“ - vaizdinis veiksmo rutuliojimas.
Be to, tiek persūdyta su „sex, drugs and rockn´roll” tematika, kad filmas tampa kažkokia parodija, kaip, pavyzdžiui, amerikiečių filmas iš serijos ”Nuogas ginklas 25”.
Aktorių Rasos Samuolytės (Vika ) ir Alekso Kasanavičiaus ( Paulius) vaidmenys neįtikina. Viena yra vaidinti teatre, kita – prieš kamerą. Čia matosi minimaliausia veido išraiška, puikiai girdisi balsas ir intonacija, todėl neįmanoma nuslėpti vaidybinių trūkumų.
Sužavėjo Nelės Savičenkos (Rita) ir Remigijaus Sabulio (Leo) sukurti vaidmenys ir jų vaidybos bei kameros meninis blykstelėjimas Čia atsivėrė A. Puipos meniškumas. Gal jam specializuotis reikėtų tik kamerinio tipo filmo kūrime?
Tačiau nuvylė Kostas Smoriginas.Atrodo, kad psichologinė herojaus tapatybė, aktoriaus identifikacija su juo, atlikta atmestinai, amatininkiškai. Bet gal ne jo tai kaltė? Mat kine gero aktoriaus pastangas režisierius gali labai greitai sumenkinti jo pasirinkta pateikimo forma.
Aiškiai matyti, kad režisierius neapsisprendė kokia forma parodyti jam pateiktą scenarijų. Siaubo filmo? Psichologinio – kamerinio filmo? Dramos? Šiame filme forma ir turinys susikibę pačioje tikriausioje tarpusavio kovoje. Deja, laimi A. Puipa.
O kaip apie filme rutuliojamus egzistencinius klausimus? Atsakymas -viskas juoda, juoda ir dar kartą juoda. Ir dar juoda. Na, dar truputi juoda. Galiausiai – visiškai juoda.
Ar toks požiūris atitinka mūsų socialinę ir psichologinę tikrovę? Sakykime, meile kunigui, gal tiksliau, aistra, nieko šiandien nenustebinsi, nebent meksikiečių muilo operos gerbėjus. Kas čia tokio su nuodėmingu kunigu?
Pas mus Lietuvoje jų sutiksi vos ne ant kiekvieno kampo. Tai vagia, tai tvoras griauna, tai suvedžioja. Va šiandien dar vienas už grotų atsidūrė. Todėl norint priversti žiūrovą emociškai reaguoti į rodomą vaizdą, reikia pateikti tokius santykius ir tokiu būdu, kad žiūrovas galėtu save identifikuoti su jam rodomu vaizdu.
Kunigo ir Vikos tarpusavio aistra, dėl mano minėtų pavyzdžių, nesujaudina. Nes tai jau neaktualu. Tas pat su kitomis filme rodomomis scenomis su mažomis išlygomis. Todėl žiūrėjimo metu atstumas tarp manęs žiūrovo ir vyksmo ekrane nepaliaujamai didėjo
. Gal problema Jurgos Ivanauskaitės gana senai praeityje sukurtoje medžiagoje? Kai kalba apie dvasininkus ištvirkėlius dar buvo tabu? Arba, gal V. Puipa vis dar yra įstrigęs sovietinėje Lietuvos kasdienybėje?
Be kruopelės saulės, be spontaniško humoro, be akimirksnio šypsenos dažnai nihilistinėje to meto menininkų aplinkoje? Bet ar šiandien mūsų lietuviška tikrovė tokia jau ir juoda?
Žinoma, menininkui pačiam spręsti, kaip jam ar jai pateikti tai, ką mato. Bet apsaugokite mane nuo sukonstruotos tikrovės, kurioje, kaip švedai labai taikliai sako: „Kaka på kaka!” . Tai reiškia ne tai, ką skaitytojas dabar mano, o „sviestas sviestuotas “ t.y. iki gyvo kaulo įgrisęs ir nieko daugiau nesakantis kartojimas, nuo kurio norisi kuo greičiau pasislėpti.
Tai, gerbiamas režisieriau, pats nuodėmingiausias kalbėjimas apie nuodėmės užkalbėjimą.