Neseniai aukštas JAV kariuomenės pareigūnas Peteris Pace’as interviu dienraščiui ,,Chicago Tri-bune” pareiškė, kad jo asmenine nuomone gėjai, kaip tokie, yra amoralūs, o kariuomenės politiką formuojantys pareigūnai, leisdami homoseksualiems asmenims tarnauti armijoje, neturėtų to daryti, vardan bendros netolerancijos ištvirkavimui. Kaip palyginimą kariškis pateikė svetimavimą. Mat už tai JAV armijoje iki šiol baudžiama. Jei paaiškėja, kad vienas kareivis turėjų pernelyg artimai romantiškų santykių su kolegos žmona, jam gresia Statute sumatytos sankcijos.
Lietuvoje spaudoje homoseksualizmo armijoje tema iš viso vengiama diskutuoti – kai kas mėgina prisidengti naivia pozicija, neva gėjų mūsų šalyje iš viso nėra, ką čia kalbėti apie kariuomenę. Kiti tvirtina, jog homoseksualumas iš principo nesuderinamas su karine tarnyba.
Lietuviško interneto platybėse sklando gandai, jog vienas naujausių būdų (po bandymų papirkti šaukimo komisiją, nedeklaruoti gyvenamosios vietos ir pastarąją dažnai keisti bei mėginimų apsimesti protiškai atsilikusiu) išvengti karinės tarnybos – viešai pasakyti, jog esi gėjus. Išgirdę tai homofobiškai nusiteikę šaukimo komisijos nariai neva iš karto vaikiną paskelbia netinkamu tarnybai ir jo nė iš tolo nenori matyti Lietuvos kariuomenės gretose.
Ir skatino, ir baudė
Žinoma, žiūrint istoriškai, gėjai, atliekantys karinę tarnybą, nėra naujiena. Dar senovės Romoje iš gėjų buvo formuojami specialūs kariniai vienetai. Dažnai kariai-gėjai buvo vertinami labiau už karius-heteroseksualus. Tačiau keitėsi laikai, keitėsi papročiai. Nuo Viduramžių iki pat XX a. vidurio ar dar vėliau daugelyje pasaulio valstybių buvo ne tik neleidžiama, bet ir draudžiama tarnauti kariuomenėje.
Pavyzdžiui, 1778 m. tuometiniam generolui, kuris vėliau tapo JAV prezidentu, George’ui Washingtonui pritariant, leitenantas Gottholdas Frederikas Enslinas buvo pašalintas iš kariuomenės bei nuteistas už melavimą prisiekusiesiems. Jo padarytas nusikaltimas – sodomija, tuo metu plačiai apibrėžta kaip bet kokie analiniai ar oraliniai sekso aktai.
Per visą JAV kariuomenės istoriją į gėjus buvo nuolat žiūrima kreivai. Ilgainiui armijos vadai ištobulino metodus, įskaitant įvairius psichologinius testus bei tam tikro turinio pokalbius, kurių tikslas – išaiškinti gėjus dar prieš jiems įstojus į armiją. Tie, kuriems pavykdavo praslysti pro minėtąjį ,,rūšiavimą”, turėdavo kruopščiai slėpti savo seksualinę orientaciją. Pašalintieji pagal vadinamąjį ,,aštuntąjį skirsnį” (kodinis homoseksualizmo pavadinimas kariuomenės įstatymų žargone), net jeigu šie kariai niekuomet tarnybos metu neužsiminėjo seksu su tos pačios lyties asmenimis, netekdavo bet kokių premijų, pensijų ar kitos veteranams skirtos paramos, nesvarbu kiek metų jie ištarnavo kariuomenėje.
Palankesnis požiūris – karo metu
Tai, kiek armijos vadai būdavo griežti homoseksualizmo klausimais, priklausydavo nuo situacijos. Jei valstybė įsivėlusi į karą, į homoseksualistus kariuomenės daliniuose žiūrima labiau pro pirštus. Taikos metu paprastai imamasi rašyti griežtesnius armijos narių moralės kodeksus. Savotiškas ,,atšilimas” buvo Vietnamo karo metais, kai ėmė trūkti savanorių, o šauktiniai ėmė masiškai apsimetinėti gėjais.
Tačiau atšilimas tereiškė laikinai saugomą viešą paslaptį. Paisibaigus kariniam košmarui Vietname, draudimo gėjams tarnauti armijoje ir toliau buvo griežtai laikomasi. Maždaug nuo 9-ojo dešimtmečio kai kurie kandidatai į JAV prezidentus savo kampanijų metu pradėjo vis dažniau kalbėti, jog reikėtų nustoti atvirą žmonių diskriminaciją ir leisti savanoriams homoseksualams tarnauti kariuomenėje. Deja, nė vienam kandidatui, net ir laimėjus prezidento postą, nepavyko įgyvendinti naujos antidiskriminacinės politikos.
Arčiausiai prie tikslo priartėjo Billas Clintonas. Savo rinkiminėje kampanijoje jis ne kartą žadėjo panaikinti draudimą gėjams tarnauti tėvynei. Tačiau patekęs į Baltuosius rūmus B. Clintonas susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu, net ir artimiausioje savo aplinkoje.
Baiminasi, kad pakenks moralei
Pagrindiniai argumentai, kodėl homoseksualams ne vieta armijoje, kuriuos nuolat pateikia JAV kariuomenės vadai, paprastai yra tokie: visų pirma, baiminamasi, kad homoseksualai kariuomenėje gali pakenkti komandinei dvasiai ir karių moralei.
Vyrauja įsitikinimas, kad homoseksualūs kariuomenės nariai pernelyg koncentruosis į savo romantines mintis ar seksualinius troškimus ir nepakankamai kreips dėmesį į karinę užduotį. Kalbant dar paprasčiau, generolų manymu, homoseksualas armijoje turėtų jaustis panašiai kaip heteroseksualus vyras, esantis uždaroje zonoje su keliais šimtais patrauklių moterų.
Antra, labai gaji išankstinė nuomonė, jog savanoriškumo principu pagrįstoje JAV kariuomenėje dauguma jos narių yra nusiteikę homofobiškai. Tad kariuomenės vadai tvirtina nenorį, kad teigiamas požiūris į homoseksualus atgrasintų nuo tarnybos daugelį potencialių kariškių. Neva pastarieji, žinodami, kad aukščiausioji kariuomenės valdžia daliniuose toleruoja gėjus, atsisakys tarnauti armijoje, pasibjaurėję mintimi, kad teks artimai bendrauti, treniruotis ir dirbti su kitos seksualinės orientacijos kariais. Savo ruožtu, įtampa tarp atvirai homoseksualių vyrų bei moterų ir tradicinės orientacijos kareivių taipogi gali neigiamai atsiliepti bendrai dalinių drausmei.
,,Neklausk ir nesakyk”
Vis dėlto B. Clintonui pavyko ,,prastumti” kompromisinį įstatymo variantą, kurio vienu pagrin-dinių rengėjų laikomas buvęs JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas. Šis įstatymas buvo priimtas 1993 m. ir populiariai vadinamas principu ,,neklausk ir nesakyk” (angl. don’t ask, don’t tell). Pagal jį, JAV armijos vadovybė nebeturi teisės į kariuomenės gretas priimdama naujus narius jų tiesiogiai ar netiesiogiai klausinėti apie seksualinę orientaciją. Tokiu būdu, bent jau teoriškai, homoseksualus vyras ar moteris gali nesunkiai tarnauti tėvynei. Su viena sąlyga, kad niekam jokiomis aplinkybėmis neprasitars apie savo seksualines preferencijas.
Jei kas nors įtaria, kad kariuomenės narys yra gėjus ar lesbietė, jie neturi teisės jo persekioti, žeminti ar įskųsti vyresnybei. Tačiau jei ginklo draugai gali įrodyti, kad jis/ji prasitarė apie savo seksualinę orientaciją, vadovybė gali įsakyti pradėti oficialų tyrimą. Nustačius homoseksualumo faktą, karys tuojau pat pašalinamas iš armijos. 1993-2005 metais iš tarnybos JAV kariuomenėje pasitraukė arba buvo priversti pasitraukti daugiau nei 10,000 homoseksualų. Manoma, kad šiuo metu kruopščiai slėpdami savo seksualinę orientaciją JAV kariuomenėje tarnauja apie 65,000 homoseksualių vyrų ir moterų.
Europa darosi vis tolerantiškesnė
Požiūris į homoseksualumą ir kariuomenę keičiasi ne tik JAV. (Ne veltui minėtieji generolo P. Pace’o komentarai ,,Chicago Tribune” susilaukė didelio neigiamo atgarsio ir išprovokavo audringas diskusijas per visus nacionalinius televizijų kanalus bei kitas žiniasklaidos priemones.) Portalo DELFI duomenimis, Didžiosios Britanijos karališkasis laivynas prieš porą metų su homoseksualų teises ginančia lobistine organizacija „Stonewall“ pasirašė susitarimą dėl programos, skirtos didesniam naujokų homoseksualų skaičiui pritraukti, įgyvendinimo. Britų spaudoje ši Karališkojo laivyno akcija vertinama kaip karinės vadovybės mėginimas praktiškai ir nedviprasmiškai realizuoti nediskriminacijos principą.
Daugumoje Europos Sąjungos valstybių tokia „progėjiška“ britų karinės vadovybės politika mažai kam kelia nuostabą. Europos žmogaus teisių teismas dar 2000 metų rugsėjį draudimą homoseksualams tarnauti kariuomenėje pripažino neteisėtu. Teismas nusprendė, jog kariuomenėje tarnaujantys asmenys turi teisę į privatumą, t.y. karinė vadovybė neturi domėtis kariuomenėje tarnaujančių asmenų seksualine orientacija. Šiandien karinę tarnybą atliekantys homoseksualai bent jau teoriškai nėra persekiojami Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Danijoje. Mažiausiai 24 pasaulio šalys vienaip ar kitaip toleruoja gėjų ir lesbiečių tarnybą tėvynei, tarp jų ir visos didžiosios JAV sąjungininės kare Irake.
Generolas P. Pace’as jau kitą dieną po fiasko patyrusio interviu mėgino švelninti situaciją teigdamas, kad savo pastabose apie homoseksualų nemoralumą ,,tik išreiškė savo asmeninę nuomonę”. Jis taip pat tvirtino, jog tokius moralės principus jis paveldėjo iš savo šeimos ir nesiruošia dėl jų atsiprašinėti.
Iš tiesų moralė labai slidi tema ir apie ją visuomet sunku diskutuoti. Tačiau Santa Barbaroje įsikūrusio University of California padalinio, Homoseksualų padėties kariuomenėje tyrimų instituto, atstovų nuomone, reikia pripažinti, kad moralė nėra nekintamų vertybių rinkinys. Daug kas moralę panioja su religija, tačiau jei religijos esmė – tikėjimas, tai moralės – gerumas. O tai, kas moralu ir gera, lėtai, bet amžiams bėgant, kinta. Pavyzdžiui, ne taip seniai gėriu arijų rasei buvo laikomas žydų išnaikinimas. Arba juodaodžių kastravimas ir deginimas JAV Pietuose. Kurį laiką tuo tikėjo nemaža dalis iš pažiūros padorių žmonių. Tačiau netrukus laikai pasikeitė, ir buvo suvokta, kad toks gėris tebuvo gėrio iliuzija.
,,Gallup” atliktos apkausos duomenimis, 79 proc. Amerikiečių pritaria, kad homoseksualams būtų leista tarnauti kariuomenėje. Tarp jų yra nemažai respublikonų bei nuolat bažnyčia lankančių asmenų. Taigi greičiausiai visuotiniai debatai homoseksualizmo ir kariuomenės tema tik prasideda. Jei beveik aštuoni iš dešimties amerikiečių mano, kad buvimas gėjumi pats savaime nėra amoralus, ši diskusija turi visas galimybes išaugti į artėjančių prezidento rinkimų vertą temą. Įdomu, kada platūs debatai šia tema prasidės Lietuvoje?
Homoseksualizmas Lietuvos kariuomenėje nėra paplitęs
O tuo tarpu susisiekėme su Lietuvos kariuomenės vado atstovu spaudai, vyresniuoju leitenantu Ričardu Uzelka. Redakcijai jis atsiuntė oficialią kariuomenės vadovybės poziciją homoseksualių asmenų kariuomenės gretose klausimu.
Kaip pažymėjo leitenantas, plačiau pasidomėjus šiuo klausimu paaiškėjo, kad ,,homoseksualizmas Lietuvos kariuomenėje nėra paplitęs”. Pasak kariuomenės atstovo spaudai, ,,Tai turbūt lemia kariuomenės dydis — palyginus su JAV kariuomenės dydžiu, Lietuvos kariuomenė yra tikrai maža (14 000), ir jei ir yra tokių asmenų, jie apie tai viešai nesiskelbia“.
Vėliau R. Uzelka pridūrė: ,,Norėčiau pabrėžti, JEI YRA, nes tiksliai pasakyti, kad jų yra, negalime“.
Tokia situacija, be abejo, nestebina. Jei dauguma lietuvių mieliau turėtų kaimyną žudiką-recidyvistą, nei gėjų, tai kokia tikimybė, kad homoseksualūs vyrai, pašaukti tarnauti tėvynei, skelbsis apie savo seksualinę orientaciją? Greičiausiai tokia tikimybė lygi nuliui...