R.Gečaitė: Kultūros sostinė ir atbulinis laikrodis

„Tokioje miegančiųjų karalystėje neįmanoma suprasti, kodėl reikia bėgti, jeigu laikas ir taip savaime neša į priekį. Geriausiu atveju gyventojus apėmusi somnambuliška laukimo būsena, laukimo, kad kažkas atsitiks savaime. Kažkas gero, šviesaus, malonaus. Kad viskas baigsis gerai. Ir tik kartais apima susierzinimas, kad viskas gerėja nepakankamai greitai. Bet jau tuoj, tuoj, tik užsimerkime, laukime, plaukime...“

Šie filosofo ir eseisto Liutauro Degėsio apmąstymai (Kelionė į ten ir atgal. Kronta, 2007, p.84) itin taikliai tinka bent iš dalies paaiškinti šiuo metu esamą apgailėtiną būsimo didžio projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ būklę.

Ir nors sau tyliai prisižadėjau nesikišti ir nekritikuoti gausiai neįgalaus vadovavimo apraiškų, tačiau po šeštadieninės balandžio 21–osios LTV „Kultūros laidos“ mano taikus ir nuolankus pasiryžimas subyrėjo į šipulius. Tai atsitiko išgirdus atsakymą į žurnalisto Žilvino Pekarsko klausimą – kas atsakingas dėl Vilniaus kultūrinės tylos vis greičiau artėjant 2009–iesiems, kad kalta... Vyriausybė, nes neduoda pinigų. O pareiškė tai Elona Bajorinienė, kuri yra drauge su Ministru Pirmininku Gediminu Kirkilu toje pačioje koordinacinėje komisijoje (Komisija nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ įgyvendinimui koordinuoti) nuo pat jos patvirtinimo 2006 m. rugsėjo 25 d. pradžios.

Beje, šią komisiją patvirtino pats Gediminas Kirkilas, kuriai jis pats ir vadovauja, o jo pavaduotojai yra buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ir kultūros ministras Jonas Jučas. Negana to, E.Bajorinienė nuo seno dirba Kultūros ministerijoje ir – tik nesistebėkite – dabar tituluojama viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, kurią įsteigė LR kultūros ministerija ir Vilniaus m. savivaldybė 2006 m. rugsėjo 28 d., valdybos pirmininke ir programų direktore. Būtent šiai įstaigai ir yra pavesta parengti ir įgyvendinti programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.

Valdymo lentelės vietoj kultūros idėjų

Šiandien nuo koordinacinės komisijos sudarymo ir viešosios įstaigos įsteigimo jau praėjo septyni mėnesiai. Stulbina ne tiek didžiulis skirtumas tarp Vilniaus ir Linco, kaip atrodo pasauliui skelbiamos, jau vykdomos ir numatytos abiejų 2009–ųjų Europos kultūros sostinių programos ir projektai, kiek ilgas sąrašas gerai žinomų funkcionierių, vardijamų Vilniaus komisijose, valdybose ir tarybose. Gal čia ir slypi lietuvių mieguistumas ir neįgalumas?

Pastudijavus vien šios koordinacinės komisijos sąrašą paaiškėja, kad jame yra bent devyni Vyriausybės ministrai, dar Ministro Pirmininko patarėjas kompozitorius Faustas Latėnas bei Respublikos Prezidento patarėja kultūros klausimais dailėtyrininkė Irena Vaišvilaitė. Įdomu ar ne? Turbūt panašus keistumo jausmas buvo apėmęs ir Alisą stebuklų šalyje.

Išsamius sąrašus ir įspūdingai išplėtotas „valdymo“ lenteles bei daug kitokių keistų dalykų, nuo kurių norisi žagsėti, galite rasti šiam didžiam Vilniaus 2009–ųjų projektui skirtose svetainėse. Jos įkvepia.

Pavyzdžiui, minėtą komisiją sudaro 24 nariai, tarp kurių tik 8 asmenys daugiau ar mažiau tiesiogiai susiję su kultūra bei menais. Ir, žinoma, visi jie funkcionieriai. Reikia būti bent muziejaus ar instituto direktoriumi, jeigu nesugebėjai tapti viceministru, ministru, apskrities viršininku ar bent Respublikos Prezidento patarėju. Gal dėl to esame tokie juokingi visiems be išimties europinių kraštų ambasadoriams ir kultūros centrų vadovams?

Todėl nestebina ir viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ svetainėje verkšlenantis pranešimas spaudai balandžio 19 d., kad „Seimo kultūrininkai nesusidomėjo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa“. Mat į planuotą programos pristatymą atvyko vos du Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai – Dalia Teišerskytė ir Povilas Jakučionis. Priežastys turbūt aiškios – funkcionieriai pernelyg gerai žino, ką sugeba kiti funkcionieriai. Tad argi verta gaišti laiką?

Skalbėja ir laikrodžiai

Ką gi, tegyvuoja lietuviški funkcionieriai, kuriuos tarsi vis perplaunamus skalbinius nematoma didžioji skalbėja kartkartėmis gnybtukais perkelia džiovinti vis ant kitos skalbinių virvutės. Keista tai, jog šie vis kitų ir kartu tų pačių vyriausybių, komisijų, tarybų ir direktoratų išrinktieji visiškai nepažįsta meno ir kultūros žmonių, kurių yra daugybė ir vienas už kitus kūrybingesni. Arba jų tiesiog nevertina. Įdomu, kiek funkcionierių užsiprenumeruoja nors porą lietuviškų meno kultūros žurnalų ir savaitraščių bei nuolat domisi parodomis, koncertais ir festivaliais. Spėju, kad išgirsčiau tradicinį atsakymą – nėra laiko.

Belieka prisipažinti, kad visiškai nesistebiu gresiančio Vilniaus projekto nekultūringumu ir nieko net nežadu reikalauti iš viešosios įstaigos direktorės Giedrės Kabašinskienės. Juk koks skirtumas, kokiam skyriui vadovauti Kultūros ministerijoje ar tos pačios ministerijos įsteigtoje viešojoje įstaigoje. Svarbu vadovauti, tiksliau, turėti gražiai skambančias pareigybes. Puiku su tokiais antpečiais pasivažinėti po Europą ir pranešti atitinkamų funkcionierių būreliams, kad Vilnius 2009–aisiais bus kultūros sostinė. Tokiais laimėjimais visai neseniai G.Kabašinskienė džiaugėsi balandžio 13–ąją surengtame forume. Vadovaujantiems asmenims Lietuvoje juk nebūtina turėti savo idėjų ir stengtis jas įgyvendinti. Paprastai idėjas turi siūlyti visuomenė, o jau tada komisijos ir tarybos gal ką nors iš pasiūlymų ir pasisavins.

Atrodo, kad kol kas pagrindinis didžiai kultūringos sostinės projekto atributas Vilniaus svetainėje yra „atbulinis laikrodis“. Koks stebuklas, pagal šį laikrodį bet kurią akimirką galima sekundės tikslumu sužinoti, kiek dar mums liko laiko iki grėsmingai artėjančio „kultūringojo“ Vilniaus 2009–aisiais. Tik štai net ir šio laikrodžio nesugebėta taisyklingai „suriktuoti“, nes lietuviškame tekste žodis valandos kažkodėl virto angliška raide „h“. Bet tiek to. Ypač kai verkti norisi žvelgiant į G.Kabašinskienės išgirtąjį kultūringosios lietuvių sostinės 2009–aisiais molekulinį ženklą c–u–l–t–u–r–e. Tiesiog absoliutus neįgalumas, kurio paslėpti neįmanoma jokiomis širmomis ir jokiomis pudromis.

Rasa Gečaitė:

Tegyvuoja lietuviški funkcionieriai, kuriuos tarsi vis perplaunamus skalbinius nematoma didžioji skalbėja kartkartėmis gnybtukais perkelia džiovinti vis ant kitos skalbinių virvutės. Keista tai, jog šie vis kitų ir kartu tų pačių vyriausybių, komisijų, tarybų ir direktoratų išrinktieji visiškai nepažįsta meno ir kultūros žmonių, kurių yra daugybė ir vienas už kitus kūrybingesni.

O Elonos Bajorinienės išsakyta LTV „Kultūros“ laidoje šviesi perspektyva pasauliui paskelbti apie būsimą 2009–ųjų kultūringąjį Vilnių „iš lūpų į lūpas“, pasitelkiant naujuosius „ambasadorius“, kurie šių metų pabaigoje grįš trumpoms kalėdinėms atostogoms iš visų kampų į gimtinę, jau nebe groteskas, o tikra orveliška neviltis. Koks žiauriai įstabus sumanymas paprašyti iš tėvynės išsibėgiojusių naujųjų emigrantų nuo 2008–ųjų sausio 1 d. savo darbo vietose pomidorų plantacijose ir statybų aikštelėse išplatinti šventą žinią, kad Vilnius 2009–aisiais bus Europos kultūros sostinė. Matyt, Lietuva vis dar atkakliai gyvena tautosakos amžiuje ir ryžtingai stoja į šventą kovą su visu aukštų technologijų globaliu pasauliu, priešpriešindama jam savo sakralųjį išsaugotą paveldą „iš lūpų į lūpas“.

Belieka guostis, pasak viešosios įstaigos svetainės balandžio pabaigoje pranešimų spaudai, kad „svečiai iš Gruzijos pakviesti tapti Europos kultūros sostinės ambasadoriais“, o „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ parodą kuruoti kviečiamas Pikaso muziejaus direktorius! Kažkas genialiai nusprendė, kad pagrindinė 2009–ųjų paroda bus „pasaulinio masto“ ir ji bus vadinama „Jeruzalės sielos“, tad gerbiamas Pikaso muziejaus Antibuose (!) direktorius Jeanas Luois Andralis (Žanas Lui Ondralis) mielai sutiko parodą kuruoti, nes 2000–aisiais Paryžiaus miesto muziejuje jis jau surengė parodą „Ecole de Paris“ (Paryžiaus mokykla), kurioje buvo eksponuojami Rytų ir Vidurio Europos žydų menininkų darbai.

Tik įdomu, kaip pristatysime pasauliui lietuvių dailę, kurios niekas iki šiol nežino... Na, ir pagaliau net „sporto bendruomenė prisijungs prie Europos kultūros sostinės programos“. Pastaruoju atveju planuojamos įvairios žaidynės, kurioms – aišku – bus skiriama papildomų lėšų. Kartais tyliai susimąstau, ar sportas ir nėra Lietuvos „kultūra“?

Lincas be tautosakos

Net šiandien Vilniaus – ne tik būsimos kultūros sostinės, bet ir sostinės vardo – nežino dauguma europiečių, puikiai atpažįstančių Rygą ir Taliną. Kas kaltas? Ar tik ne didžioji skalbėja ir jos varganai suskalbti skalbiniai? Belieka sukurti naują lietuvių funkcionierių himną: skalbki skalbki, skalbėjėle, džiūkit džiūkit, skalbiniai. Na, o mes kantriai lauksime, kol skalbėjėlė pavargs ir galutinai suskalbti jos skalbiniai pagaliau suplyš net neblaškomi vėjo. Visi dėsniai tvirtina, kad ta diena tikrai ateis. Nereikės jokių revoliucijų.

O 2009–aisiais jau esu pasirengusi aplankyti ir pasidžiaugti kita Europos kultūros sostine Austrijoje. Mat Linco programa jau šiais metais intriguoja projektais. Skirtingai nuo Vilniaus, mažutį pramoninį Linco miestuką puikiai žino kaip būsimą kultūros sostinę dauguma ne tik europiečių. Nes tautosakos „iš lūpų į lūpas“ ir atbulinių laikrodžių linciečiai nekuria. Ir funkcionieriai į Europos kultūros sostinės – Linco projektą kišasi mažiausiai. Nes kas gi geriau projektą sukurs ir įvykdys, nei tikri menininkai ir kultūros žmonės.

Naujausiame "Atgimime" taip pat rasite:

Vykintas Pugačiauskas - apie tai, kaip dabartinis Rusijos režimas sugebėjo pažeminti Borisą Jelciną net jo mirties valandą: "Suteikęs viltį pagyventi laisvėje"

Ričardas Čekutis - apie Boriso Jelcino aplinką: "Jelcino sėkmės paslaptis – konkurencija tarp KGB’istų"

Stanislovas Kairys - apie Lietuvoje keletą metų gyvenusį, bet taip ir nepažintą režisierių Peterį Watkinsą: "Savanoriškos tremties vieta – Lietuva"

Indrė Kumpikevičiūtė - apie geriausius Lietuvoje pasilikusius ir dirbančius mokslininkus: "Stebinantys pasaulį"