Klausimai štai kokie: kiek mažuma sukelia daugumos agresijos? Ar ji prie to prisideda? Ir šis klausimas ne tuščias, turint omenyje, kaip gėjų paradas pernai įvyko Latvijoje, o šiemet planuojamas Vilniuje. Antras klausimas: kaip galima tos agresijos išvengti?
Nesunku pastebėti, kad agresiją mažuma sukelia ne visiems. Kitos spalvos žmonės sukelia agresiją rasistams. Homoseksualai- homofobams. Žydai - antisemitams ir t.t. Todėl jei gėjų parade ir galima laukti susidūrimų, tai ne su visais “normaliais “ žmonėmis, o būtent su homofobais. O štai jei mūsų legalių ar nelegalių imigrantų tarpe padaugėtų nusikaltimų – tai su kokiais nors “skustagalviais”, “Grynosios Lietuvos atstovais” arba kaip jie ten save pavadintų.
Gėjai, greičiausiai, nieko nepašautų. Jie tik atkreiptų visos liberalios Europos dėmesį į tai, kokie barbarai, vis dėlto, yra lietuviai.
Tačiau barbarai yra visai ne lietuviai. Barbarizmas prasideda tada, kai aš savo problemą bandau išrauti su šaknimi… kitame žmoguje. Barbarizmas- tai tiesiog toks nemokėjimas ir nenorėjimas pažiūrėti į save iš šono.
Iš šono atrodo štai kas. Jei aš - ne barbariškas, o kultūringas mažumos atstovas, neimsiu kovoti už savo teises atvirai, gatvėje, su dideliu triukšmu. Bent jau šalyje, kur, kiek aš žinau, gyvena nemažai priešiškų žmonių. Aš išvis savo garbę stengsiuos jausti viduje. Net jei esu labai didelis aktyvistas, ir nežinau, kur padėti savo charizmą bei energiją, aš jausiuos atsakingas už galimas riaušes, kur nukentėtų visai neenergingi kiti mano mažumos atstovai. Precedentų nesmurtinei “kovai” yra - Mahatma Gandi, tarkime, savo “nebendradarbiavimo doktrina” išgelbėjo netgi ne mažumą, o milijardinę Indiją nuo didelio kraujo praliejimo išsilaisvinant nuo britų.
Jei esu antisemitas, skustagalvis, rasistas, “doras tautietis, nekenčiantis visų tų…” (įrašykite bet ką) - aš suprasiu, kad iš esmės man nėra skirtumo, su kuo kovoti. Greičiausiai, tiesiog jaučiu viduje neapykantą. O dar giliau - nerimą. Ir tas nerimas, kad pamažėtų, linkęs virsti neapykanta. Patogiausiai nekęsti tų, kurie savyje nešioja kai ką, ko nekenčiu savyje. Jei to nenorėsiu matyti, imsiuos “valymo”.
Todėl žydiško kraujo turintis Hitleris naikino žydus. Instinktų prievartauti ir žudyti apsėsti baltieji amerikiečiai linčiuodavo “gašlius ir žiaurius” juodaodžius. O nelabai populiarūs garsaus psichologo Allporo tyrimai parodė, kad žiūrint filmus su gėjų lytiniais aktais, erekcija dažniau registruojama tarp homofobų, nei tarp žmonių, žiūrinčius į gėjus neutraliai. Žinoma, homofobai labai nemėgsta šitos informacijos.
Nes jie iš tikrųjų nekenčia ne gėjų, o tos latentinės (slaptos) homoseksualumo dalies, kurą, deja, nešioja savyje kiekvienas vyras. Ir, jei jau mes visai nesame barbarai bei žinome paleontologiją, turime prisiminti, kad Homo sapiens istorinė tėvynė - Afrika. O Senoje Europoje, dar prieš penkiasdešimt tūkstančių metų galima buvo sutikti paskutinius neardentaliečius – visai neblogus žmones, tik su dideliais žandikauliais ir maža kakta.
Todėl jei mes kažko ir nekenčiame kaip mažumos savybės - agresijos, gašlumo, nusikalstamumo ir t.t.- galbūt, tuomet reikia ne “valyti”, o paklausti savęs : ar galiu aš tą patį pasakyti apie save? Ir išgirsti sąžiningą atsakymą: galiu. O tuomet pabandyti atleisti sau.
Į paradus, tiesa, eiti visai smalsu. Tačiau kaip į šventę, kaip į karnavalą. O jei eini - nebijoti nusišypsoti. Nebijoti apskritai nieko - tuomet ir pykti neliks ant ko.