Premjeras su finansų ministru liko nepatenkinti, nes tai per didelė našta biudžetui. Prezidentas pasakė keletą principinių nuostatų apie valstybės tarnybą bei biudžetą ir antradienį įstatymą pasirašė.
Ar tikrai šis algų padidinimas yra afera, skirta Seimo narių kišenių papildymui? Vargu, nors galbūt tai ir buvo kai kurių parlamentarų pritarimo projektui motyvas.
Lyginant su privačiu sektoriumi, valstybės tarnyba iš tiesų neretai tampa nelabai patraukli ir konkurencinga. Juk atlyginimams vidutiniškai augant po keliolika procentų neturėtume tikėtis, kad pinigus gaunantys iš biudžeto tenkinsis tuo, ką turėjo, kai pakeitę darbą gali gauti daugiau.
Ne itin pagrįstas ir priekaištas, kad mažai uždirbantiems atiteks mažiau, nei daugiau uždirbantiems. Nenoriu nieko sakyti apie tai, ar, tarkime, pagrįstas šiandien yra sargo, policininko ir ministerijos darbuotojo atlyginimo santykis. Greičiausiai ne ir, ko gero, tai nemažų pakeitimų reikalaujanti sritis. Ir nemanau, kad masinis atlygimų pakėlimas turi daug bendro su realijomis, kurios kiekvienu atveju skirtingos.
Tačiau grįžkime prie proporcingo atlyginimų kėlimo visiems, o ne atskiro atlyginimų kėlimo mažiau uždirbantiems. Žinoma, kad mažiau uždirbantiems ir iš atlyginimų kėlimo atiteks mažiau. Tačiau kokia alternatyva? Negi atlyginimų didinimą reikia vykdyti tik taip, kad mažiau uždirbantys vytųsi vidutiniškai ar daugiau uždirbančius?
Jeigu taip iš tiesų manoma, panašu, kad Lietuvos visuomenė serga sunkia pavydo ligos forma. Juk atlyginimų skirtingumas yra normalu. Ne kiekviena melžėja gali valdyti valstybę, o jei ir galėtų, ne kiekviena imtųsi tokio atsakingo ir nervus gadinančio darbo.
Lygiai taip pat ir ne kiekvienas šlavėjas gali ar nori valdyti įmonę ar priiminėti kitus sprendimus. Gerai, jei kiekvienas kareivis nori tapti generolu, tačiau blogai, jei visi kareiviai įsivaizduoja, kad tai pasiekiama ne tampant geresniu už kitus, o tiesiog visiems išdalinant naujus antpečius.
Pavydo, pasireiškiančio visiems tokių pačių gėrybių reikalavimu (suprask, man tiek pat kaip ir tam, kuris turi ar gauna daugiau) simptomų Lietuvoje yra ir daugiau. Tai masinis žavėjimasis progresiniais mokesčiais (kurie reikštų, kad atlyginimo į rankas skirtumas yra santykinai mažesnis nei darbo vertės rinkoje skirtumas).
Tai ir noras pririšti privalomą minimalią algą prie vidutinio atlyginimo bei ją rimtai padidinti (tai reikštų, kad darbuotojai, sukuriantys labai mažai, išsireikalautų tiek pat atlyginimo, kaip ir tie, kurie sukuria gerokai daugiau).
Prezidentas pasirašė įstatymą ir algos valstybininkams didės. Pasirašydamas pasakė, kad tai turėtų paskatinti Vyriausybę taupyti ne pirmo būtinumo biudžeto programoms, imtis pertvarkyti valstybės valdymą bei atlyginimų sistemą taip, kad atlyginimą nulemtų darbo kokybė, būtų panaikintas su priedais bei premijomis valstybės tarnautojams bei pareigūnams susijęs neskaidrumas.
Viskas skamba pagrįstai, bet bėda, kad tai vienas kitam iš dalies prieštaraujantys teiginiai. Norint, kad būtų mokama pagal rezultatus, reikia tuos rezultatus konkrečiai ir vertinti, o skaidrumo tai nepadidina.
Juk vertinant rezultatus, būtina juos vertinti ne pagal kvalifikacijos ir rangų lenteles. Pasirašytas būtent šis pateiktas įstatymas, nėra ir postūmis tvarkyti valstybės tarnautojų atlyginimų sistemą, o atvirkščiai – dabartinės sistemos tvirtinimas.
Atlyginimai valstybininkams niekuomet nebus nei iki galo skaidrūs, nei iki galo orientuoti į rezultatus, tačiau šiandien atlyginimų sistema vargu ar gera. Kaip ir biudžeto sistema. Į valstybės tarnybą ir biudžeto sistemą būtina įsileisti naujų vėjų, kurie leistų ir skatintų daugiau tikslingumo ir efektyvumo, o ne tik teisėtumo ir buhalterinių įrašų teisingumo.
Tai reikštų, kad jei ne visų, tai bent daugumos valstybės institucijų ir visų biudžetinių įstaigų vadovai turėtų daugiau laisvės, tačiau daugiau ir atsakomybės už įstaigos darbo rezultatus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.