Karo retorika gilina plyšį tarp dviejų Lietuvų. Sąmoningoji visuomenės dalis nuolat dirginama ir piktinasi kažkokių mistinių kelių nusikaltėlių bei praranda pasitikėjimą likusia visuomenės dalimi. Tuo tarpu realūs pažeidėjai negauna tiesioginės jiems adresuotos reklaminės žinutės ir nėra net lengvai sudirginami.
Ar jums teko reklamose matyti „Bitę“, ištisas savaites reklamuojančią mobiliojo ryšio rinkos augimo perspektyvą? Arba SEB Vilniaus banką, mėnesiais rėksmingai reklamuojantį makroekonominio augimo suteikiamas perspektyvas šalies būsto įsigijimo kreditavimo sektoriui? „Bitė“ paprastai pardavinėja telefoną ar mokėjimo planą man – už litą ar šimtą, pristato naujas paslaugas arba giriasi gerais darbais.
Kaip iš tikrųjų kariauti karą keliuose? Skatinant mirties baimę su dramatišku šokių dešimtuko vedėjo balsu pasakojant apie mirties baisybes bei dalinantis mistine patirtimi apie adrenalino poveikį prieš mirštant? O gal pamokančiu balsu (tokiu paprastai kreipiamasi į nesubrendėlius paauglius) klausti ar "pasieksi kelionės tikslą" (įdomu, kas taip kalba šnekamojoje kalboje)?
Visų pirma reikia išsiaiškinti prieš ką mes kovojame. Kas yra tipiškas padidėjusių autokatastrofų sukėlėjas? Kiek jam metų? Kur jis gyvena? Kuo jis užsiima? Kokios jo vertybės? Kas jį gali sulaikyti nuo neatsakingo elgesio: baimė, atsakomybė, išdidumas ar arogancija? Kaip į jį kreiptis reklaminėje ar komunikacinėje žinutėje? Draugiškai, paniekinamai, „kietai“? Kodėl padidėjo avarijų skaičius pastaruoju metu? Ar dėl to kaltas padidėjęs automobilių kiekis, ar prasivežę siucidiniai tautos instinktai (kaip, pasak Edwardo Lucaso, vyksta Rusijoje)?
Tada jau galima imtis ir sekančio etapo – kaip tą potencialų kelių beprotį pasiekti? Ką jis žiūri, skaito, klauso? Kokie žmonės ar simboliai jam daro įtaką? Testuoti, kokioms žinutėms jis abejingas ir kokioms ne. Galėčiau kirsti lažybų, kad apie tai jog tapo karo keliuose dalyviu minėtas pilietis susimąsto tik sukėlęs avariją – mat iki tol visa tai jam nerūpi, nes errrr... – vyksta karas keliuose.
Galų gale – karo keliuose dalyvius pažįstame kiekvienas mūsų, tegu patys ir saugiau vairuojantys. Kaip paskatinti mus drausti tokiems tipams sėsti už vairo? Kaip pasikalbėti. Kaip išties įtraukti įvairias įtakingas organizacijas – kad ir Lietuvos Katalikų Bažnyčią? Kaip pakelti kelių policijos autoritetą, kad karo keliuose dalyvis baudą girtą vairavimą vertintų kaip rimtą pažeidimą, o ne kaip nesėkmingai pasibaigusių lenktynių ir derybų dėl „paleidimo“ rezultatą?
Prieš metus Palangos vadovų konferencijoje viešėjęs vienas žymiausių lietuvių pasaulyje profesorius Antanas Mockus dalinosi savo patirtimi apie jo valdymo metu sumažėjusį nusikalstamumą Bogotoje. Jo teigimu, jei negerbiama žmogaus gyvybė, demokratinė visuomenė netenka prasmės, tad pirmasis jo uždavinys buvęs saugoti žmonių gyvybes. Tai štai, jei į savo pareigą – valstybinę komunikaciją – šalies pareigūnai toliau žiūrės žmonių gyvybių sergėjimui skirdami mažiau dėmesio ir profesionalumo nei eilinis aludaris skiria savo trečiaeilio produkto pristatymui, mums tolokai net iki Bogotos.