Apie kalbos barjerą tarp lietuvių ir latvių nėra ko kalbėti – jo niekada ir nebuvo. Pasienyje žmonės tradiciškai šneka abiem baltų kalbomis, o nemokantiems antrosios praverčia trečioji kalba. Nuo rusų laikų lingva franka vaidmuo vis dar tenka rusų kalbai, tačiau mūsų dienomis trečiąja kalba ima tapti anglų. Vis dėlto geriausias bendravimas esti tada, kai žmonės šneka vienas kito kalba be trečiosios tarpininkavimo. Juo labiau, kai kalbos yra tokios artimos.
Paradoksalu, bet informacijos trūkumas vis dėlto egzistuoja, nors ir esam brolių tautos bei geografiniai kaimynai. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje eiliniai žmonės apie kaimynus slavus žino daugiau nei apie kaimynus baltus. Trūksta knygų apie antrąją šalį. Trūksta platesnių klausimų mokyklinėse programose. Esame vieninteliai kaimynai, nematantys vieni kitų televizijos – net žinių santraukų. Žodžiu, esame savanoriškoje informacinėje izoliacijoje.
Tautiniams stereotipams irgi tenka savas vaidmuo. Tie stereotipai susiformavę per šimtmečius ir nėra vienpusiški. Mes juos vis prisimenam priklausomai nuo situacijos. Kai reikia solidarumo, akcentuojami pozityvieji stereotipai – vienintelės išlikusios baltų tautos su archajiškiausiomis dabartinėmis indoeuropiečių kalbomis ir unikalia etnokultūra, Antrojo pasaulinio karo bei sovietizmo aukos ir t.t.
Šitų prisiminimų fone mūsų laikų lietuvių aktyvumas latviams kelia nuostabą ir susierzinimą: kaip čia buvusieji tarnai ir žiopleliai drįso ir sugebėjo įsigalėti Latvijos prekyboje! Todėl kaip kompensacija atsirado naujas lietuvio stereotipas: savanaudis, prekeivis, šykštuolis. Lietuvis – tai esą ne tautybė, o profesija. Šis stereotipas Latvijoje pakeitė tarpukario laikų žydo stereotipą.
Neatsilieka ir lietuviai. Latviams jie prikiša iniciatyvos stoką, pasyvumą, net tingumą, įsakymų ir komandų ar direktyvų ilgesį, pasipūtimą, taip pat tai, kad senovėje jie neturėję savos valstybės, ir todėl latviai dabar neturį pakankamos valstybiškumo patirties, latviams esąs būdingas didesnis nuolankumas, pataikavimas okupantams ir bendradarbiavimas su jais, kad ir kas tie būtų. Lietuvių tautosakoje latvis vaizduojamas kaip savanaudis ir šykštus ūkininkas, be to, dar ir burtininkas, užkalbėtojas.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tarp lietuvių ir latvių dažniausiai veikia būtent pozityvieji stereotipai. Net po pasienio konflikto NATO samito metu 2006 m. lapkričio mėn., kai įvairiais pretekstais Latvijos vyriausybė privėrė sieną su Lietuva ir mūsų žiniasklaidoje pasirodė aštrių antilaviškų komentarų, visuomenės apklausa Lietuvoje liudijo, kad dauguma žmonių nepyksta ant latvių už šią „kiaulystę“, aiškindami tai kaip Rusijos sukeltą provokaciją, kurios tikslas buvęs mūsų tautų supjudymas naivios Latvijos vyriausybės rankomis.
O Eurovizijos balsavimo rezultatų paskelbimas iš Latvijos, palydėtas žodžiu braliukas, davė daugiau, nei visų metų Latvijos diplomatų darbas, kuriant pozityvų savo šalies įvaizdį Lietuvoje. Vienas iš Lietuvos restoranų tinklų net buvo paskelbęs 20 proc. nuolaidą iki Joninių visiems svečiams latviams ir akcijos metu laikė prie įėjimų iškeltas Latvijos vėliavas.
Istorijos faktai
Vienas kitas nesantaikos obuoliukas pasitaiko ir interpretuojant mūsų bendros istorijos įvykius. Dabartiniai Latvijos istorijos žemėlapiai vaizduoja 12 a. Latviją kaip valstybę, sudarytą iš kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių ir lyvių genčių junginio. Pagal tokią logiką išeitų, kad 13-14 a. Lietuva, priešindamasi Livonijos vokiečių agresijai, „okupavo” pietines kuršių, žiemgalių ir sėlių žemes, o kovas su vokiečiais pralaimėję kuršiai ir žiemgaliai „išdavikiškai” bėgo į Lietuvą.
Skirtingai traktuojamas Livonijos padalijimas 1561 m. – ji esą prisijungusi ne prie LDK, o prie Lenkijos (iš tikrųjų Lenkija iki Liublino unijos į Rusijos-Livonijos karą nesikišo). Tuo tarpu Lietuvos istorijos žemėlapiai be skrupulų įtraukia į LDK sudėtį ir vasalinę Kuršo Kunigaikštystę (1561-1795), nors pastarosios statusas buvęs visai kitoks nei Infliantų.
Tiek Latvijos spaudoje, tiek interneto forumuose vis dar paeskaluojamas Palangos istorinės priklausomybės klausimas – pasirodo samprotavimų, kad Palangos pajūris esąs „atiduotas” ar net „dovanotas” Lietuvai 1921 m. Čia verta priminti, kad jis niekada nėra priklausęs nei Livonijai (neskaitant laikinų Žemaitijos dovanojimų), nei Kuršo Kunigaikštystei. Ir tikrai ne tarptautinėmis sutartimis 1819 m. šis ruožas patekęs į Kuršo gubernijos sudėtį.
Net „tautos valios” farso rusai tąsyk nesuvaidino, kaip Abrenės atveju 1944 m. Ir būtent valstybingumo tradicijų stoka leido latviams 1919 m. įvesti savo kariuomenę į Palangą, nematant skirtumo tarp buvusios Kuršo Kunigaikštystės (paskutinysis valstybingumo subjektas) ir Kuršo gubernijos – rusų okupantų (lietuvių požiūriu) sukurto administracinio vieneto.
Mūsų laikų diplomatiniai ginčai ir nesusipratimai
Garsiai įvardyti nesusipratimai pasirodė praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva prie Šventosios pradėjo statyti Būtingės naftos terminalą. Būtent tada pasipylė argumentai, kad ten esanti istorinė latvių žemė, kadaise dovanota Lietuvai. Po to sekė jau pagrįsti ekologiniai ir techniniai motyvai, kuriuos savo ruožtu Lietuvos pusė visiškai ignoravo, kontrargumentuodama, kad Latvija paprasčiausiai bijanti Būtingės konkurencijos su Ventspiliu.
Pati Lietuva akcentavo terminalo būtinybę, prisimindama blokadą iš Rusijos pusės 1990 m. Istorija parodė, kad teisios buvo abi šalys. Visų pirma, dvi avarijos įrodė, jog Būtingės terminalas nėra visiškai saugus. Antra vertus, nutrauktas naftos tiekimas „Družbos” vamzdynu iš Rusijos šiandien iš esmės negatyviai paveiktų mūsų šalių ekonomiką, jeigu nebūtų šio terminalo.
Lietuvos ir Latvijos santykius laikinai aptemdydavę kiaulienos, kiaušinių, sūrelių, pieno, degtukų ir kiti prekybininkų kariukai. Jų pagrindas, ko gero, buvo senųjų stereotipų recidyvai. Latvijoje mėginta vadovautis principu: verslininkai iš Skandinavijos, Vokietijos, Estijos, net Rusijos – prašom, bet iš Lietuvos – ne! Tie kariukai beveik baigėsi 2004 m., kai Lietuva ir Latvija įstojo į ES.
Nemalonius prisiminimus sukelia 2005 m. gegužės 9-oji, kai Latvijos prezidentė, numojusi ranka į deklaruotą Baltijos šalių vienybę, išvyko į Maskvą dalyvauti Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime.
Lietuvos visuomenės tie argumentai neįtikino, o Latvijos įvaizdžiui buvo suduotas smūgis – buvo sakoma, kad Latvija tuo metu elgiasi kaip NVS, o ne kaip ES šalis. Be to, visa tai priminė praėjusius „pieno kariukus“ ir jų priemones bei pretekstus, nes ir po šios akcijos sunkvežimių eilės Latvijos-Rusijos pasienyje išliko, o Latvijos keliai Latgaloje Rusijos kryptimi iš esmės nepagerėjo.
Antrasis nesusipratimas buvo Lietuvos prezidento išdėstyti „pamokymai“ Latvijai ir Estijai, kaip jos turėtų elgtis su savo nepiliečiais. Interviu radijui „Echo Moskvi“ Lietuvos prezidentas leidęs sau neatsargiai pasakyti, kad Lietuva galėtų būti pavyzdys šiaurės kaimynėms pilietybės klausimu, nutylėjęs, kad buvusiųjų sovietinių migrantų disproporcija Latvijoje ir Lietuvoje yra milžiniška. Net mūsų dienomis, t. y. po 17 nepriklausomybės metų rusai Latvijoje sudaro 28 proc. gyventojų, o Lietuvoje – tik 6 proc.
Talino balandžio įvykiai ryškiai parodė, kad Latvijos ir Estijos atsargi nuostata dėl pilietybės buvusi visiškai teisinga. Beje, pilietybės įstatymo skirtumai ankstesnių Lietuvos vadovų pradėti akcentuoti jau pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais, siekiant didesnio Rusijos palankumo Lietuvai. Latvijoje į tokius pareiškimus būdavo žiūrima kaip į nesolidarų Lietuvos elgesį ir vandens pylimą ant propagandinio Rusijos malūno.
Vietoje išvadų
Kas darytina, kad nesusipratimų tarp mūsų vyriausybių ir tautų būtų mažiau?
Pirmiausia, reikia dažniau kontaktuoti. Abiejų šalių seimuose yra tarpparlamentinės grupės ryšiams su antrąja šalimi – reikia skatinti ir plėsti tų grupių veiklą bei įtaką.
Antra, reikia pasiekti, kad abiejų šalių visuomenės matytų kitos šalies televiziją, girdėtų valstybinę kalbą. Visa tai padėtų pažinti giminiškąją tautą ne tik per „Maksimas“ ar „Drogo“ parduotuves, bet ir per vidaus politiką, per literatūrą ir apskritai kultūrą. Kol kas šios sritys plačiau prieinamos tik jų atstovams.
Trečia, laikas atsisakyti senųjų stereotipų. Dabar ne 19, o 21 amžius – kita realybė, kita tautų patirtis, kiti požiūriai ir standartai. Reikia bandyti suderinti ir istorinių požiūrių skirtumus, sukeliančius nesusipratimus ir nereikalingas diskusijas.
Kad ir kaip bebūtų, ateitis yra mūsų rankose. Išnaudokim tai mūsų valstybių ir tautų labui!
Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Etniskums Eiropā: sociālpolitiskie un kultūras procesi" (Rėzeknės aukštoji mokykla, 2007 m. gegužės 24-26 d.)