Labai norėčiau, kad mes, lietuviai, nustotume sirgti mažos valstybės sindromu. Labai norėčiau, kad mes, užuot nuolat visiems priminę, kas kiek kartų mus trypė istorijos kryžkelėse ir nuolat baimingai žvilgčiodami, ar neiššieps ilčių Rusija, Lenkija ar dar kuris įsivaizduojamas priešas, imtume kaip lygūs su lygiais bendrauti su Pasaulio didžiaisiais. Taip nuramintume savo fobijas ir taptume dar labiau gerbiami tarptautinėje arenoje.
Kartais stebint šiaip jau gana retus Lietuvos ir Rusijos diplomatinius kontaktus susidaro įspūdis, kad mes tiesiog iš inercijos nerandame bendros kalbos ir net nenorime jos rasti. Vilnius nuo seno prisibijo Maskvos, o Maskva nuo seno įsivaizduoja, kad Vilnius yra nepaklusnus iš jos vadovaujamų vaikų namų pasprukęs įvaikis.
Egzistuojant tokioms išankstinėms nuostatoms, naivu tikėtis, kad kokie nors instrumentiniai sprendimai galėtų suvesti Lietuvą ir Rusiją į glaudų kontaktą. Reikalingas pamatinis Vilniaus ir Maskvos požiūrio vienas į kitą permąstymas.
Aš tikiu, kad su Rusija sugyventi galima. Taip pat tikiu, kad ne ji viena kalta dėl to, kad kol kas sugyventi nesiseka.
Noriu pasiūlyti trumpą trijų komponentų modelį, kaip Lietuva galėtų imtis iniciatyvos ir pagerinti savo santykius su Rusija:
1. Mes turime išmokti nebijoti Rusijos ir jos nedemonizuoti. Ne perdaug gilindamiesi į objektyvią realybę, turime suprasti, įtikėti, kad mūsų didžioji kaimynė tėra elementari didelė galia. Su savo interesais, siekiais, įsitikinimais. Galbūt kartais per daug emocinga ir kartais nesuvokiama protu, tačiau, ko gero, visoms valstybėms pasitaiko emocijų audrų ir proto užtemimų. O Lietuva, kaip bebūtų, yra NATO ir Europos Sąjungos narė, kuriai už nugaros stovi tvirta bendruomenė.
2. Mes turime išmokti Rusijai pasiūlyti pragmatinę naudą iš sugyvenimo su mumis. Turime didžiąją kaimynę įtikinti, kad jai geriau Lietuvą turėti kaip lygiavertę politinę, ekonominę, diplomatinę, kultūrinę partnerę, negu uoliai mindyti savo inercinėje įtakos zonoje. Kaip savarankiška ir solidi Vakarų pasaulio atstovė, mūsų šalis gali būti tvirtas ir dėl to patikimas Rusijos advokatas Vakaruose.
3. Mes turime išmokti vėl priversti Rusiją nostalgiškai pamilti Lietuvą. Turime pasistengti užmegzti šiltus ryšius ne tik su didžiosios kaimynės visuomene, bet ir su jos valdžios elitu. Bandydami tai padaryti, puikiausiai galime atsiremti į savo primirštą TSRS „dešrų diplomatijos“ patirtį. Tačiau privalome būti pamilti ne kaip mėgstamas žaislas, o kaip lygiavertis partneris.
Mano sugyvenimo su Rusija vizija remiasi akivaizdžia tiesa:
- netgi turint omenyje skirtingą Lietuvos ir Rusijos dydį,
- netgi turint omenyje skirtingą Lietuvos ir Rusijos geopolitinę orientaciją,
- netgi turint omenyje sudėtingą Lietuvos ir Rusijos istoriją,
Lietuva ir Rusija gali būti viena kitai naudingos!
Noriu pabrėžti šios tiesos dvikryptiškumą, o būtent, kad ir Lietuva Rusijai gali būti naudinga. Tai turi tapti mūsų tvirtu koziriu, niekada neleisiančiu pataikauti ar pasiduoti kaimynei arba pateisinti jos veiksmus, neatitinkančius mūsų vertybių.
Štai ir viskas! Manau, kad esė galiu baigti šioje vietoje, netgi rašydamas apie tokį atsakingą ir sudėtingą dalyką, kaip tarptautiniai santykiai. Bet kuri vizija yra gera tuo, kad pačiose savo įsčiose slepia du dalykus:
1. Norą, kad kažkas įvyktų (pvz., kad Lietuva puikiai sutartų su Rusija);
2. Vaizdinį, kokį rezultatą tas įvykis turėtų duoti (pvz., kad Lietuva būtų orus ir pragmatiškai Rusijai vertingas bei nostalgiškai mylimas partneris).
Jeigu šių dviejų dalykų nėra, arba jie neaiškūs, nekokybiški, nepatinka, galime negaišti jėgų strategavimui, taktikai ir įgyvendinimui. Galime ieškoti kitų vizijų, nes viskas, kas seka po vizijos, tėra priemonės, kurias galima tobulinti, kaitalioti, derinti, ir jos anksčiau ar vėliau duos rezultatą. Gerą, jeigu gera buvo vizija, arba blogą, jeigu vizija buvo nevykusi.
Tad, jeigu ši, dviejuose puslapiuose sutilpusi, vizija skaitytojų neįtikino, siūlau mano darbo toliau neskaityti. Likusioje jo dalyje kalbėsiu apie tai, kaip galėtume nebijodami ir išlaikydami orumą Rusiją priversti mus pragmatiškai įvertinti ir nostalgiškai pamilti politikos, ekonomikos, diplomatijos ir kultūros srityse. Tikiu, kad tai sudarytų sąlygas lygiavertei nelygiasvorių valstybių partnerystei.
O savo rašinį trumpinu, šaržuodamas mūsų dabartinę sugyvenimo su Rusija būklę, kada visus sprendimus priimame, vadovaudamiesi nekvestionuojamu įsitikinimu, kad Rusija yra baisus, apsimestinai mielas, klastingas žvėris, anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip norintis mus suvartoti. Šioje situacijoje ieškome įvairiausių sprendimų santykiams su Maskva pagerinti, bet gal tiesiog turime blogą įsivaizdavimą (vaizdinį, viziją) apie tuos santykius ir pačią Maskvą, kuri nebėra tokia, kaip 1917 ar 1939 metais.
POLITIKA
Gaila, tačiau šiandien kalbėti apie politinį dialogą su Rusija turime pradėti ne nuo klausimo, kaip jį vykdyti, bet nuo konstatavimo, kad jo beveik nėra. Bent jau tiesioginio. Per savo dvi prezidentavimo kadencijas Vladimiras Putinas taip ir neapsilankė Lietuvoje. Rusijos ambasadorius gana vangiai dalyvauja Lietuvos viešajame politiniame gyvenime. O retokai įvykstantis artimesnis valstybių kontaktas dažniausiai būna žaibų pavidalo.
Siekdami, kad Vilniaus ir Maskvos dialogas taptų intensyvesnis ir stipresnis, turėtume įtikinti Maskvą, kad jai to reikia ne mažiau nei Vilniui.
PRAGMATIZMAS. Iš tiesų gana nelengva atrasti bendrų taškų dialogui. Skiriasi vertybės ir požiūris į valdymą. Tačiau galime pradėti nuo mažų pasiūlymų Rusijai:
- Teisėsaugos bendradarbiavimas. Net šiandien ekstradicijos veikimą tarp mūsų valstybių galėtume pavadinti pavyzdiniu.
- Kaliningrado srities problemų sprendimas. Lietuva jau dabar yra viena didžiausių darbo vietų kūrėjų srityje. Ateityje Kaliningrado gyventojams galėtume pasiūlyti lengvatinį gydymą, studijas Lietuvos universitetuose ir daugelį kitų paslaugų. Geras šiandieninis Lietuvos noro ir sugebėjimo prisidėti prie Kaliningrado srities plėtros pavyzdys yra sėkmingas Europos Sąjungos Kaimynystės instrumento, per kurį ES teikia techninę pagalbą savo išoriniams kaimynams (tame tarpe ir Rusijai) ir siekia glaudesnio bendradarbiavimo, įgyvendinimas. Kaliningrado srities ir nacionalinės Rusijos valdžios atstovai yra labai patenkinti tuo, kaip Kaimynystės politiką administruoja jai Lietuvoje vadovaujanti institucija – Vidaus reikalų ministerija. Kalbant apie mažiausią teritorine aprėptimi Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kaimynystės programą, Europos Komisijos delegacija Rusijoje yra įvardijusi ją sėkmingiausia tokio lygio programa iš visų, kuriose dalyvauja Rusijos regionai.
- Rusijos kariuomenė jau dalyvauja bendruose mokymuose su NATO pajėgomis, tad gal ir mes galime juos pakviesti į bendrus mokymus? Rusai iš to gali turėti daug naudos. Dėl geografinio artumo, pratybos būtų pigios. Taip pat Lietuvos kariai galėtų pasidalyti patirtimi darbo naudojant naujas technologijas, pasienio apsaugos ir kitose srityse.
- Kol kas labai menkai yra išplėtotos Lietuvos ir Rusijos miestų partnerystės. O jos Rusijai pirmiausia gali būti naudingos ekonomiškai, pvz., turtingesnės Lietuvos savivaldybės jau būtų pajėgios paremti kaimynus panaudota organizacine technika.
Rusijai galima pasiūlyti ir aibę kitų politinio bendradarbiavimo formų, kurios duotų naudos abiems šalims. Svarbu tikėti, kad mes galime būti naudingi ir norėti tokiais būti. O įgiję pasitikėjimą ir įvertinti mažuose dalykuose, galėtume siūlyti glaudų bendradarbiavimą ir didesniuose.
NOSTALGIJA. Kalbėdamas apie tai, kaip Rusijos politikų širdyse sukelti meilę Lietuvai, norėčiau Lietuvos diplomatams priminti diplomatijos teorijos skyrių „Asmeninė diplomatija“ ir neseniai kiekvienam aukštesniam pareigūnui iki skausmo buvusį pažįstamą dešrų ir lašinių kelią į Maskvą. Stebint Lietuvos ir Rusijos santykius, peršasi dvi išvados: - Kalbėdami apie įtampas su Rusija, pirmiausia turime omenyje įtampas tarp oficialiojo Vilniaus ir oficialiosios Maskvos. Lietuvos ir Rusijos visuomenės sutaria kur kas geriau;
- Mūsų politikų ir diplomatų santykiai su Kremliumi yra per daug oficialūs ir per mažai asmeniški.
Taigi turime tiesiog aukštų valdžios pareigūnų, o ne dviejų visuomenių nesutarimų problemą (kas labai sumenkina problemos mastą), kurią galime išspręsti, plėtodami asmeninę diplomatiją – šiltesnius aukštų valdžios pareigūnų asmeninius ryšius. Juk Rusija, kaip beje, ir kitos didžiosios pasaulio valstybės, visada geriau sutardavo su tomis šalimis, kurių vadovai puoselėjo šiltus santykius su Kremliaus valdytojais. Žinoma, prieš pasižymėdami, aktyviai jų siekė. Prisiminkime Boriso Jelcino šokius Švedijoje ar Vladimiro Putino pasijodinėjimą Teksase.
Tad neturėtume gėdytis ir savęs menkinti, – galėtume iš istorijos vadovėlių išsitraukti į Maskvą gabentus lašinius ir dešras. Ir pasiūlyti asmeniškai Rusijos vadovams tirpdyti ledus.
EKONOMIKA
Ne paslaptis, kad verslas Rusijoje vis dar labai stipriai susijęs su politika. Ne paslaptis ir tai, kad Rusijos verslas turi ir daug interesų Lietuvoje. Tai natūralu, ir nereikia to bijoti, nes ekonominis bendradarbiavimas, kaip žinia, mažina, karo tikimybę.
Kol rusai Lietuvoje laikys savo pinigus, pastatus ir įrengimus ar darbuotojus, jie nelabai norės blogų santykių su mūsų šalimi. Kalbu ne tik apie blogiausią scenarijų, – ginkluotą konfliktą, kai bet kokia žala Lietuvai turės neigiamų pasekmių ir Rusijos žmonėms. Turiu omenyje ir poveikio priemones, kurių Lietuva galės imtis prieš rezidentus iš Rusijos, jeigu santykiai su Maskva pablogėtų: prekių ir paslaugų eksporto ir importo apribojimus, o gal netgi ekspropriaciją.
Tad nereikėtų drastiškai kovoti, bandant išgyvendinti natūralius Lietuvos ir Rusijos verslo ryšius. Užtektų tiesiog aiškiai pasakyti, kad mus domina ekonominiai ryšiai, mes turime, ką pasiūlyti, tačiau verslas Lietuvoje nesiriša su politika.
PRAGMATIZMAS. Ekonomikoje pasiūlymų Rusijai galime pateikti labai daug:
- Galime būti geri ir patikimi, kokybiškai užsakymus atliekantys investuotojai.
- Galime kurti darbo vietas ir kelti Rusijos darbo kultūrą.
- Galime palengvinti Rusijos prekių kelią į Vakarus.
- Galime būti ir esame didelių kiekių Rusijos žaliavų ir produkcijos pirkėjai.
NOSTALGIJA. Kurti Rusijos meilę Lietuvai ekonomikoje ir versle neturėtų kilti sunkumų. Nuo TSRS laikų lietuviai didžiojoje kaimynėje yra žinomi, kaip darbštūs, sąžiningi, pareigingi darbdaviai ir darbuotojai. Tad viskas, ką turime daryti, nebandyti išsižadėti šių šiltų prisiminimų.
DIPLOMATIJA
Vakarų valstybės niekada nenorėjo silpnos ir izoliuotos Rusijos, todėl nė viena NATO sąjungininkė Lietuvos nesmerks už gerus santykius su Rusija ir tarpininkavimą jai bendraujant su Vakarų valstybėmis.
PRAGMATIZMAS. Lietuva gali būti Rusijos advokatė tarptautinėje arenoje, bet ne padlaižė:
- Galime tapti tarpininkais tarp Rusijos ir Vakarų bendruomenės. Remdamiesi savo istorine patirtimi ir sumanumu, kantriai aiškintume iš pirmo žvilgsnio priešiškas pozicijas abiems pusėms ir vestume konsensuso link.
- Galime Rusijai tiesti kelius į Pasaulio prekybos organizaciją, Kioto protokolą ir kitus svarbius tarptautinius sambūrius.
- Galime Rusijai padėti bendrauti su Europos Sąjunga, o šiai – su Rusija.
Matydamas, kad Vilnius nebūtinai aklai paiso Briuselio, Vašingtono ar kitų Vakarų partnerių interesų, o laviruoja, siekdamas abipusiai priimtino sprendimo, Kremlius imtų vis labiau pasitikėti Lietuva. Tikėtina, kad net galėtume tapti Vakarų įrankiu, švelniai ir supratingai spaudžiant Maskvą „nepatogiose srityse“.
NOSTALGIJA. Dauguma mūsų diplomatų moka rusiškai. Nemažai mūsų diplomatų yra lankęsi Rusijoje, studijavę ar dirbę joje. Mes užaugome su rusų literatūra, kinu, teatru. Rusai, iš dalies, taip pat gėrėjosi mūsų menu ir literatūra, pas mus atostogaudavo. Visa tai, nubraukus inercinį nepasitikėjimą, didina mūsų tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą vienų kitais.
KULTŪRA
Visi esame girdėję apie Rusijos slaptųjų tarnybų, verslo struktūrų, aukštųjų mokyklų ir kultūros įstaigų bei organizacijų invaziją į Lietuvą. Bodimės tuo, stebimės, bijome to ir vengiame. Tačiau tuo pačiu suprantame, kad tai tėra didelis didelės valstybės domėjimasis mūsų reikalais ir noras juose dalyvauti. Galbūt dėl istorinės ir valstybės masto inercijos, galbūt dėl to, kad esame vertinami?
Tad ar nevertėtų ir mums daryti to paties? Gal ir mes galime aktyviai domėtis Rusija ir, darydami tai, tapti žinomesni rusams ir galbūt dar įdomesni, dar labiau vertinami.
PRAGMATIZMAS. Skatinkime dvipusį, lygiavertį Lietuvos ir Rusijos visuomenių bendradarbiavimą. Mokykime rusus mūsų kultūros, kaip jie moko savosios. Aiškinkime savo vertybes, kaip jie aiškina savąsias:
- Mūsų studentai gali būti įdomūs ir naudingi Rusijos universitetams.
- Mūsų dėstytojai gali būti naudingi Rusijoje studijuojantiems studentams.
- Rusijos studentai ir dėstytojai gali būti naudingi Lietuvos mokslui ir švietimui, tad derėtų sudaryti galimybes jiems atvykti į Lietuvą.
- Mūsų kultūros ir meno kolektyvai gali sukurti puikių bendrų projektų Rusijoje ir su rusais.
NOSTALGIJA. Taip, kaip maskviečiai pamilo Lietuvos kultūros atašė aktorių Juozą Budraitį, kaliningradiečiai pamilo Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje Arvydą Juozaitį, kaip gėrisi Eimuntu Nekrošiumi, jie gali pamilti ir gėrėtis ir daugeliu kitų Lietuvos kultūros ir meno šviesulių. Tai, kad rusai Rusijoje susipažins su protingais, kūrybingais ir maloniais mūsų tautiečiais, tik skatins jų pagarbą Lietuvai. Neuždarykime saviškių po politinės baimės gaubtu.
Kažką įsimylėjusi visuomenė gali priversti tai pamilti ir savo valdžią.
---------------------
Daugelis pasaulio galingųjų Lietuvą norėjo matyti, kaip pasyvią buferinę zoną, kuri tiesiog plytėtų tarp didžiųjų ir kiekvienos emocijų audros metu galėtų „pasitarnauti“ garo nuleidimui.
Blogiausia, kad ir pati Lietuva prie to priprato, išmokusi pagrindinę istorijos pamoką – stengtis, kad jos niekas neužkliūtų. Net jeigu ją žemintų, net jeigu ją baugintų, net jeigu su ja bandytų draugauti.
XXI a., būdama ES, NATO, JTO, PPO, ET, ESBO nare ir už savęs turėdama visą pulką advokatų, net tokia nykštukė, kaip Lietuva turi pamiršti fobijas ir pasyvumą ir aktyviai brautis į susitikimus su didžiosiomis valstybėmis, siūlydama joms tai, ko niekas kitas negali pasiūlydama.
Galime būti kaip Šveicarija, kuri yra visų gerbiama dėl to, kad joje visi laiko savo pinigus. Galime būti kaip Suomija, kur visi važiuoja taikytis, nes ji visus įtikino, kad neprijaučia niekam ir tuo pačiu visiems. Galime atrasti savo variantą ir būti kaip niekas kitas, įtikinę ne tik Rusiją, kad jai mūsų reikia, ir kad ji mus gerbia ir myli.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.