Bet ir iš kelio nesugrįžę vyrai, kaip ir iš ano, palieka našlėmis žmonas, netekties sukrėstas mylimąsias, ir be paliovos daugėja vienišių moterų, ir lieka jų panašiai tiek, kaip ir pokary. Likimus valdanti ranka dažnai surėdo taip, kad karo keliuose kaltininkai, pražudę kitus, patys lieka gyvi. Gal, kad liktų sukrėsti, kentėtų nuo kaltės jausmo. Bet labai greit jie visa pamiršta – vargiai tokius suvaldo bausmių pančiai, ar baudų retežiai. Kokios minties kūju įkalt jam, jiems į galvą, kad girtas už vairo – potencialus žudikas. Gal būt, ne šiandien, ne rytoj, bet vienąkart juo taps, nes įvyks tai, ką pats piktavališkai suplanavo.
Mano kalbėjimas iš to, ką teko pačiai išgyventi. Mano kalbėjimas dėl to, kad ta statistika, per širdį perleista, gal būt privers tankiau spurdėti abejingume įklimpusias kitų širdis. Mano troškimas pasiūlyti bausmę, kuri kamuotų nubaustąjį, kaip nesibaigiantis košmaras, kuomet sapnuoji, šauki per sapną, tačiau pabusti negali. O aš bandysiu perpasakoti to košmaro dienotvarkę: nuo-iki.
... Lyg vakar visa vykę, neišbluko net per penkiasdešimt metų, kai mane, penkiametę, pirmąkart į atlaidus mieste vežėsi močiutė su dėde. Į lineiką pakinkytas mano mylimiausias Bėris. Aš išpuošta trikerčiais dobilo lapeliais marginta suknyte. Vienodai iš po ratų slysta žvyrkelis, pakol už posūkio, iš dulkių sūkurio išnyra tarškiantis sunkvežimis. Pašėlusi jėga ūmai per griovį neša mūsų vežimaitį, krentu į dulkėmis prišepusią pakelės žolę ir per gražiosios suknytės lapelius nurieda kraujo karoliukai. Pasilenkęs vairuotojas ramina, rieškučiomis iš griovio neša vandenį ir vėsina sumuštą nosį. O man labiausiai gaila išgąstingai prunkščiančio Bėrio, tarp persikreipusių ienų nenurimstančio ir vis dar baltakiuojančio į geležinio gremėzdo pusę. Iki šiol, kai išgirstu, jog po automobilio ratais žuvo, ar buvo sužalotas arklys, prisimenu vaikystės liūdnąją kelionę.
...Tas pats dėdė vėliau išsimokys vairuotoju, sugrįš į gimtinės kolūkį, gyvensime kaimynystėje, trobų langais susižiūrėdami. Ir žinosime jo ydą- išgėręs bus amžinas „drąsuolis“ už vairo. Nors kolūkio sunkvežimius vairuotojai privalėdavo palikti garaže – vienas dirbtuvių vedėjas nesuspėdavo sužiūrėti pulko ratuotųjų. Palengva parvairavęs sunkvežimį namo, mažumą atsipūtęs dėdė, tarsi apsėstas vėl ropšdavosi į kabiną ir jau negailėdamas „gazo“ išlėkdavo į kelią. Žmona, jei būdavo namuose, sutramdydavo lakstūną: slapčia į benzino baką įpildavo saują smėlio, kad motoras neužsivestų. Bet ar gi prisergėsi suaugusį žmogų nuo bėdos, kurios jis pats šaukte šaukiasi. Ir ji atėjo pačiu tragiškiausiu keliu.
Kol būsiu gyva, tolei lydės tos pačios datos kontrastingasis jausmas: tais pačiais metais gimė dukrelė ir žuvo mano tėtis. Jis dar suspėjo pamatyti pirmąją anūkėlę, ir labai džiaugėsi, kad jaunas, vos 45 metų, tapo seneliu. Gyvenome už šimto kilometrų nuo mano gimtinės, per šventėmis prailgintą savaitgalį ketinome į ją vežtis krikštyti mažylę, bet savaitei likus iki kelionės, rytmetį atnešta telegrama sujaukė ir vienadienius, ir viso gyvenimo planus. „Avarijoje žuvo tėtukas. Atvažiuokit.“- pro ašaras mirguliavo telegramos žodžiai. Telefono kaime nebuvo, tad visus šimtą kilometrų spėliojau, kaip tai atsitiko? Tėtis nevairavo, bet stikliuką mėgo, kaip ir visi. Tačiau įsukus į kiemą, pasitiko dvigubo kraupumo žinia: tėtį užmušė brolis, tas pats dėdė. Girtas veždamas namo apsivertė, tėtukas užduso nuo išsipylusio benzino garų, vairuotojas net nesusižeidė. Dėdė pasitiko verkdamas, kaip vaikas: „Ką aš padariau, ką aš padariau, aš pats save nuteisiu...“
Per akimirką pajutau, kad kol atvažiavome, nuo patirto streso dingo pienas. Klykė alkana mažylė, ašaros smaugė gerklę pačiai, nuo karsto lakstėme pažiūrėti, kur prapuola avarijos kaltininkas. Ir nenusergėjome: dėdė savo brolio į kapines jau nepalydėjo. Kaimyniniame kieme buvo ruošiamasi jo paties laidotuvėms: iš kilpos ištraukėme akimirką pavėlavę... Nuo tol mūsų trobos viena į kitą žvalgėsi netekties skausmo nutvilkytais langais... Visam laikui pakriko manoji sveikata- neatsigavusiai po gimdymo iškart palaidoti du brangius žmones buvo nepakeliama.
... Gal iš tiesų prieš 30 metų vairuotojai, dėl kurių kaltės žūdavo žmonės, dar turėjo sąžinės graužaties jausmą. Dabartiniai nebepaiso ir šito. Skaudžiai sutapo, kad kai buvo laidojami trys Skuode žuvę berniukai, mūsų mieste buvo teisiami du suaugę vyrai, kurių tarpusavio piemeniškos lenktynės už 100 litų pačių susigalvotą „prizą“ – iš karto atėmė keturias gyvybes ir amžinai suluošino du trylikamečius jaunuosius dviratininkus.
Pamenu, buvo saulėta birželio 13-oji – Antaninės, garsaus poeto gimtajame kaime vyko toks pats saulėtas renginys, kai juodu debesiu užklupo žinia: kelyje ištraiškyti jaunieji dviratininkai... Dviejų paauglių gyvybė užgeso kelio dulkėse, kaip ir vieno vairuotojo bendrakeleivio, antrasis mirė vėliau, o dviejų trylikamečių sumaitoti kūneliai jau pusantrų metų išsaugojo gyvastį. Prisikėlę iš gilios komos būsenos, jie liko mažaisiais kankiniais, o saviesiems tėvams kūdikiais iš naujo. O kelių „asai“ laikėsi akiplėšiškai: nė vienam neužteko drąsos ateit, atsiprašyt, pasiūlyt pagalbą... ar bent akies krašteliu pažiūrėt į pulsuojantį gyvąjį skausmą, kuris ir svetimam traukia ašaras... Jie net teisme suko mitų juostą apie savąjį nekaltumą.
Lengva sukti, kai neregėjai berniuko, svajojusio iš dviračių miesto, siekti tolimesnės šlovės, kuris dabar it gyvas kryžius: nutraukta, tąsyk ant krūmo šakos surasta ranka, po operacijos dabar primena kryžiaus skersinį: nevaldoma, nesulenkiama, antroji tokia nuo trauminio paralyžiaus. Jiedu, tie vairuotojai, nematė, kaip pirmaisiais mėnesiais motinai teko tiesiai į skranduką sušvirkšti maistą, kiaurą parą nesudėti bluosto, kad vaikas neužspringtų refleksų nejaučiančia burnele. Jiems, kaip motinai, neteko kilnoti keliskart sunkesniu tapusio nevaldomo kūnelio ir trylikametį vyturiuoti it kūdikį. JIEDU BAILIAI, tie vairuotojai, NES TAI IŠVYDUS, GAL BŪTŲ PRABILUSI SĄŽINĖ, kuri baudžia be teismo skaudžiausiai.
Šis gyvybingas berniukas dvasia tarsi kyla iš nebūties pasaulio, akimis ir sunkiai išspaudžiama šypsenėle „pasako“, jog atpažįsta mamos, trenerio, mylimiausios tetos balsus, bet kūnelis po pusantrų metų slaugos ir gydymo bemaž toks pats. Nusikaltėliams kažkodėl galioja visokiausi terminai: suėmimo, senaties, ir kitokie, tarnaujantys jų pačių naudai. O avarijose luošais paliktų artimuosius ne guodžia, o slegia medicinos įstaigų sugalvotieji: terminuotą laiką kompensuoti vaistus, terminuotai laikyti ligoninėje, ar reabilitacijos įstaigoje, ir etc., o paskui visa kita iš kišenės, kuri, nuskurdinta dėl užklupusios nelaimės, „apvagia“ ir visus šeimos narius. Mūsų valstybė sočiau maitina kalinius, nei ligonius, nes pirmieji akiplėšiškesni, įpratę tik imti, atimti, bet ne duoti.
Antrojo sužaloto berniuko neatsigauna nei dvasia, nei kūnelis, tik širdutės laikrodis skaudžiai skaičiuoja skaudųjį laiką, bet tėveliai dar laikosi Vilties rodyklių, nors prognozės juodos, kaip ir toji juodai lemtinga nelaimės diena.
Kodėl vaikams tokio skaudesio kaina tenka išpirkti žemiškąsias suaugusiųjų klaidas? Kodėl kelių „erelių“, auginančių savuosius vaikus, nesukrečia jų padarytoji skriauda svetimų šeimoms atžaloms? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Jeigu jie klaustų savojo vidujo balso, jie šito nepakeltų. Tačiau jie egoistai, ir nori gyventi, tarsi šito nebūtų troškę vos šviesią vaikystę turėję žavūs berniukai. Ne kitų skriaudikai, mušeikos, o savąją jėgą tirpdę treniruotės, turėję svajones ir siekė jų išsipildymo... Tiedu vairuotojai, kiekvieną dieną grįždami iš darbo tuo pačiu keliu, puikiai žinojo, kad juo pravažiuoja besitreniruojantys jaunieji dviratininkai, žinojo, bet vis vien surengė pražudėliškas lenktynes... Teismas jiems atseikėjo po 7 metus. Tokia tat atpildo kaina už keturias gyvybes ir du suluošintus likimus.
... Jeigu būtų mano valia, aš jiems priteisčiau slaugyti suluošintus vaikus. Patiems pajusti tą skausmo nervą. Pajusti kaltę. Pajusti graužatį. Nes sausi statistiniai žodžiai- bejausmiai, juk sakinys sunki slaugomojo būklė neatpasakoja to kasdienio maratono, kai tenka atlikti ir ne pačias maloniausiais procedūras, amžinai budėti prie neįgalaus patalo sukaustytam baimės. Nes iki šiolei jie, kelių „asai“, tokias bausmes paskiria suluošintųjų artimiesiems. Už ką? Kodėl? Pabandykime atsakyti visi, nes nežinome, kurio – tavo ar mano – ir kada likimą gali sukrėsti geležinį monstrą vairuojantis surūdijusios sąžinės žmogus, ratuotasis žmogžudys ar tavosios, manosios laimės žalotojas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.