Situacija keliuose šiandien
Skaudžių eismo nelaimių statistika yra negailestinga. Milijonui gyventojų keliuose žuvusiųjų skaičiumi Lietuva pirmauja tarp visų Europos valstybių. Žinoma Lietuvoje siekiama ieškoti susidariusios padėties kaltininkų. Dažnas girdimas priekaištas yra prasta vairuotojų rengimo kokybė. Tačiau paanalizavus dabartinę situaciją keliuose tikrai galima rasti ne vieną priežastį, kodėl nelaimių keliuose nemažėja. Vairuotojams dažnai stinga vairavimo kultūros ar dėmesingumo. Taip pat Lietuvoje tapo įprasta nesilaikyti saugaus greičio, pasiteisinant skubėjimu. O neblaivių vairuotojų sėdimas prie vairo ar saugos diržų nesisegimas atrodo jau tapo šių laiko vairavimo norma. Per pastaruosius metus daugiausia avarijų įvyko būtent dėl nesaugaus greičio, taisyklių nesilaikymo ir neblaivių vairuotojų kaltės.
Šūkis „stop karui keliuose“, manau, buvo pradėtas naudoti tam, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į tragišką padėtį Lietuvos keliuose. Tačiau žodis „karas“ gali būti interpretuojamas įvairiai. Pavyzdžiui, man karas man asocijuojasi su situacija, kuri yra sąlygota konflikto. Trumpai tariant, karas tai yra ginkluotas reiškinys, kuriame dalyvauja dvi pusės ir yra virš 1000 aukų. Tačiau anksčiau minėtame šūkyje žodis „karas“ daugiau naudojamas kaip metafora. Taigi paprastai kare dalyvauja mažiausiai dvi priešingos pusės ir jo metu yra neišvengiam aukų. Lietuvoje per avarijas kiekvienais metais žūva vis didesnis skaičius žmonių. Tačiau lieka neaišku, kas šiame kare kariauja. Neatsakingi ir atsakingi vairuotojai? Vairuotojai ir pėstieji? Visuomenė ir neblaivūs vairuotojai? Pėstieji ir tie, kurie variuoja automobilius? O galbūt valstybė ir neatsakingi vairuotojai?
Taip pat yra neaišku, kokį vaidmenį būtų galima priskirti tvarkos saugotojams – policininkams. Galbūt jų vaidmuo yra prižiūrėti, kad aukų skaičius būtų kuo mažesnis. Tačiau tai yra tik vienas iš galimų variantų. Iš tikrųjų šiuo metu būtų sunku apibrėžti policininkų vaidmenį, vien jau dėl to, kad visuomenė aiškiai nesuvokia, kokias pareigas šiandien turi atlikti policininkas. Nors manau visi sutiktų, kad policininkas turėtų užtikrinti tvarką keliuose. Tačiau visuomenė nepasitiki policininkais. Iškyla logiškas klausimas – kodėl? Pirmiausiai policininkai mums asocijuojasi su kyšių ėmimu. Kaip galima pasitikėti policininku, kuris pažeidinėja įstatymus? Manau, tai yra visai logiška visuomenė pozicija. Atrodo patys šios profesijos atstovai diskredituoja savo vardą. Taip pat užtenka prisiminti tokius skaudžius atvejus, kai patys policininkai mirtinai sužaloja nekaltus žmonės per savo neatsakingumą. Susidaro įspūdis, kad patys policininkai pamiršo, kad jie yra tvarkos sergėtojai ir turi būti pavyzdys visai visuomenei. Dažniausiai policininkai renkasi lengviausią darbo formą – tai stovėti šalikelėse ir gaudyti „greičio mėgėjus“.
Pratęsiant „karo kelyje“ temą svarbu išsiaiškinti, koks šio „karo“ tikslas. Žinoma dalis visuomenės yra suinteresuota, kad dabartinė situacija keliuose pasikeistų ir būtų priimti griežtesni įstatymai. Tačiau neaišku, ko siekia kita visuomenės dalis. Nesinorėtų galvoti, kad šiuos žmonės tenkina esama situacija keliuose, nes vieną dieną jie gali prarasti savo vaiką, brolį, mamą ar kitą artimą žmogų dėl neatsakingo vairuotojo elgesio.
Jauno vairuotojo požiūris į situaciją keliuose
Akivaizdu, kad jauniems žmonėms šiais laikais tenka patirti didelį spaudimą. Didelė atsakomybė tenka ir jauniems vairuotojams. Deja Lietuvos statistika yra negailestinga. Didelę dalį avarijų sukėlė jauni vairuotojai, tarp jų didelė dalis net 21 metų neturintys jaunuoliai. Kyla klausimas, kodėl tokia situacija susidarė. Ar kaltas atsakomybės jausmo neturėjimas? O gal jauni žmonės nėra pakankamai paruošiami vairavimo mokyklose? Galbūt kaltas jauno žmogaus noras visur skubėti, maištauti, o to pasekmėje ir laužyti taisykles.
Tačiau reikia pastebėti, kad jauni žmonės dažnai kopijuoja tai, ką daro tie žmonės, kurie jiems yra autoritetai. O autoritetu jauniems žmonėms gali būti tėvai, vyresni broliai ar draugai, o galbūt ir įžymūs žmonės, dažnai matomi visuomenėje. Taigi galima daryti hipotezę, kad jeigu jaunas žmogus nuo pat mažens matytų vairuojančių žmonių deramą elgesį, tai galbūt metams bėgant išsiugdytų atsakomybės jausmas. Tačiau reikia pripažinti, kad jaunų merginų vairavimas dažnai būna atsakingesnis. Tai susiję su tuo, kad jos dažnai stengiasi neviršyti leistino greičio. Tačiau vietoj to, kad būtų pagirtos už saugo greičio pasirinkimą, dažnai jos būna pašiepiamos, kad nemoka vairuoti ir net bijo „stipriau greičio pedalą paspausti“. Kadangi vis daugėja vairuotojų merginų, būtų tikslinga šį požiūrį pakeisti. Vaikinai turėtų suvokti, kad merginos gali būti ne ką blogesnės vairuotojos už juos. O saugaus greičio pasirinkimas visai nereiškia, kad mergina nemoka vairuoti.
Kaip tik saugaus greičio nepasirinkimas yra didelė problema šiais laikais. Dažno vairuotojo pasiteisinimas viršijus greitį yra kad jis kažkur skubėjo. Šioje srityje turbūt didžiausi rekordininkai yra Lietuvos dainininkai, kurie nevengia viešai kalbėti, kad labai dažnai viršija greitį, skubėdami iš vieno koncerto į kitą. Taip pat dauguma iš jų nesigėdija papasakoti, kad pasinaudodami savo populiarumu išvengia baudų už greičio viršijimą. Atrodo, kad visuomenė su policija priešakyje toleruoja tokį jų elgesį. Tačiau šie žmonės dažniausiai yra jaunuolių „dievaičiai“. Todėl matant tokį pavyzdį, natūraliai kyla mintis: “kodėl aš turėčiau elgtis kitaip?“
Kita problema yra alkoholio vartojimas. Dažnai jaunuoliai sėdasi prie vairo išgėrę ir nesusimąstydami apie pasekmes. Nes dažnai šiais laikais alkoholis yra neatsiejama linksmybių dalis. Todėl dažnai jaunų žmonių laisvalaikis yra neįsivaizduojamas be alkoholio, draugų kompanijos bei automobilio vairavimo didesniu nei leistinu greičiu. Žinoma lengva sakyti, kad šis stereotipas turėtų keistis. Aišku pirmiausiai reikėtų keisti požiūrį į laisvalaikio praleidimo būdą, būtų idealu jei alkoholis būtų atsietas nuo linksmybių, juk nebūtina vartoti alkoholio tam, kad būtų linksma. Be to, vartodami alkoholį, dažnai nesusimąstome apie pasekmes.
Patyrusio vairuotojo požiūris į situaciją keliuose
Patyręs vairuotojas situaciją keliuose gali vertinti kur kas objektyviau, objektyvumą dažnai sąlygoja didesnė ne tik vairavimo, bet ir gyvenimo patirtis. Todėl yra svarbu pateikti ir patyrusio vairuotojo nuomonę. Patyrusio vairuotojo akimis, padėtis keliuose per pastaruosius metus yra itin prasta. Tokią situaciją nulemia: chaosas keliuose, vairuotojų etikos stoka, netinkamas kai kurių policininkų požiūris į esamas eismo sąlygas, jaunų vairuotojų parengimo spragos.
Dažnai netinkamas vairuotojų elgesys išprovokuoja skaudžias nelaimes keliuose. Galima pateikti tokio elgesio pavyzdžius:
x Kelio ženklų ignoravimas.
x Greičio viršijimas.
x Vairavimas išgėrus.
x „Chuliganiškas“ vairavimas.
x Elementarių taisyklių nesilaikymas. Kaip pavyzdį galima pateikti elementarią situaciją Lietuvos keliuose, kai yra ignoruojama dešinės taisyklė. Tarkim kelyje yra trys vienos eismo krypties juostos. Vairuotojas A važiuoja trečiąja juosta nors antra ir pirma juostos yra laisvos. Tuo tarpu vairuotojas B nusprendžia važiuoti antrąja juosta. Dažnai vairuotojas važiuodamas gretimoje juostoje negali būti tikras dėl tokio vairuotojo elgesio ar galimų manevrų. Galima prisiminti, kad anksčiau už dešinės taisyklės nesilaikymą buvo baudžiama.
x Eismo taisyklių nesilaikymas važiuojant per geležinkelio pervažas. Dažnai šių taisyklių nesilaikymas nulemia skaudžius padarinius.
x Vairuotojo nepagarba kitam vairuotojui. Esant sudėtingoms eismo sąlygoms dažnai yra nesilaikoma etikos – „tampa nesvarbu, kaip važiuoti, svarbu būti pirmam“. Pavyzdžiui, esant dvejų juostų eismui ir atsiradus kliūčiai vienoje juostoje, tai dažniausiai iš dviejų eismo juostų susidaro kokios keturios ir kai galiausiai visi stengiasi suvažiuoti į vieną juostą, eismas tampa chaosu ir vairuotojų „nervų išbandymu“. Kita pastebima tendencija yra ta, kad kuo automobilis yra prabangesnis, tuo tokio automobilio vairuotojas daugiau skuba ir nervina kitus.
x Pabėgimas iš autoįvykių vietų, atsakomybės vengimas.
x Taip pat didelė problema yra automobilių parkavimas nesilaikant taisyklių. Pavyzdžiui, automobilių statymas ant žalios vejos, tyčinis kitų automobilių užstatymas.
x Ir galiausiai, susidaro įspūdis, kad policijos darbas – tai tik „greičio mėgėjų“ gaudymas ir stovėjimas prie perėjų. Atrodytų, jog kitokių kelių eismo taisyklių pažeidimų nebūtų. Pavyzdžiui, įvyko avarija, stovi policijos patrulis, susidaro eismo „kamščiai“, tačiau dažniausiai policininkai į tas problemas nesikiša ir nesureguliuoja eismo. Ir tada eismas tampa iš viso chaotiškas. Atrodo, kad svarbiausia yra nubausti avariją padariusi vairuotoją, o ne palengvinti eismo sąlygas.
Taigi visos šios aptartos situacijos parodo, kad šiuo metu Lietuvoje egzistuoja rimtos netinkamo vairuotojų elgesio problemos. Visa tai ir lemia, kad avarijos yra toks dažnas reiškinys. Atrodo, kad vairuotojas dažnai nesusimąsto, kad pažeidinėdami kelių eismo taisykles daro žalą ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiam. Nes reikia pačiam imtis iniciatyvos ir nustoti pažeidinėti taisykles, o ne laukti, kol tai padarys kiti.
Kitų šalių patirtis
Lietuva, norėdama pagerinti padėtį Lietuvos keliuose, turėtų pasidomėti kitų šalių patirtimi. Išanalizuoti situaciją, esančią užsienio šalių keliuose, yra svarbu, nes tokiu būdu būtų galima pasimokyti iš kitų šalių klaidų ar atvirkščiai, perrimti veiksmingas priemones. Galima pastebėti, kad pietų Europos šalys taip pat susiduria su dažnų nelaimių keliuose problema.
Pavyzdžiui, Portugalija susiduria su vairuotojų, kurie sėda prie vairo apsvaigę, problema. Per metus dėl to kyla kelios dešimtys avarijų šioje šalyje. Ir šie skaičiai kiekvienais metais didėja. Tačiau vyriausybė atrodo nėra pajėgi kovoti su šia problema, nes tam tikros interesų grupės (pvz.: alkoholio gamintojai) daro jai spaudimą. Todėl vyriausybės pastangos, pabandžius sumažinti leistino alkoholio kiekį vairuotojams, buvo bevaisės ir buvo nuspręsta sugrįžti prie ankstesnių įstatymų. Tačiau Portugalija stengiasi kovoti su šia problema nustatydama nemažas pinigines baudas už vairavimą išgėrus. Baudos šioje šalyje siekia 500-2500 eurų, tai yra akivaizdžiai didesnės baudos už tas, kurios yra numatytos už vairavimą apsvaigus Lietuvoje. Bet kaip šios šalies patirtis rodo, kad net ir tokio dydžio baudos yra mažai veiksmingos ir nepriverčia susimąstyti portugalų prieš sėdant už vairo išgėrus.
Kitoje pietų Europos šalyje – Italijoje – egzistuoja panaši problema. Dėl neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotikų vairuotojų neatsakingumo, avarijų ir sužeistų pėsčiųjų skaičius kasmet vis didėja. Problemos rimtumą rodo iškalbingi skaičiai, pavyzdžiui, šiame mieste pėstiesiems yra didžiausia rizika pereiti gatvę. Tačiau atrodo, Italijos valdžia nesuvokia, kad problema yra didžiulė ir yra būtina nustatyti griežtesnes bausmes neatsakingiems vairuotojams. Patys italai mano, kad didžiausia problema yra ta, kad Italijoje yra per didelis automobilių kiekis. Tačiau automobilių skaičiaus sumažinimas neatrodo realus dalykas XXI amžiuje. Todėl turi būti rasta kita išeitis šiai problemai išspręsti. Taip pat yra pastebima, kad Italijos visuomenė visapusiškai nebepasitiki policininkais, tačiau nepaisant to, policija reguliariai organizuoja reidus, kurių metu yra tikrinama, ar vartotojas nėra apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų. Tokie reidai yra naudinga priemonė, kuri galėtų bent jau atkreipti visuomenės dėmesį į vairavimo apsvaigus problemą.
Tuo tarpu Skandinavijos šalys garsėja savo griežtais įstatymais. Tačiau ne vien griežtuose įstatymuose yra esmė. Ypač svarbus yra visuomenės požiūris į įstatymus. Skandinavijos šalių piliečiai ypač gerbia įstatymus, nes pagarba įstatymams yra aukščiausias visuomenės pasitikėjimo valstybe laipsnis. Skandinavai įsitikinę, kad vairavimas išgėrus yra nepriimtinas dalykas ir tai jiems yra natūralus dalykas. Tai tik patvirtina posakio „taisyklės yra taisyklės ir jų reikia laikytis“ reikšmę. Be to, bausmės prasižengusiems taip pat yra pakankamai didelės. Taip pat skandinavai naudoja ir kitą laiko patikrintą priemonę – policijos reidus, ypač švenčių metu, kai vairuotojai yra tikrinami, ar nėra apsvaigę.
Vizija
Siekiant sustabdyti karą keliuose, pirmiausia reikia sukurti strategiją, kaip šią problemą reikėtų pažaboti, o ne imtis pavienių, kartais ne visai efektyvių, veiksmų. Strategiją turėtų sudaryti trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai. Žinoma pirmiausia yra būtina išsikelti trumpalaikius tikslus bei numatyti, kokius ilgalaikius veiksmus būtų galima pasiekti, įgyvendinus trumpalaikius tikslus. Todėl pirmiausia reikia pradėti nuo paprasčiausių veiksmų ir palaipsniui pereiti prie „aukštesnio lygio“ tikslų.
Strategiją sudaro šie tikslai:
x Pirmasis žingsnis turėtų būti pradėtas nuo konkrečių planų nustatymo. Svarbiausia yra pradėti kažką konkrečiai veikti, siekiant pakeisti padėtį keliuose, o ne tik naudoti skambias frazes. Atrodo, kad yra tik garsiai skelbiama „stop karui keliuose“, tačiau konkrečių ryžtingų veiksmų imamasi vangiai.
x Žinoma įvairios socialinės reklamos, skatinančios vairuotojų atsakingumą, yra pozityvi idėja, tačiau šios reklamos neturėtų apsiriboti vien televizija, nes dažnai vairuotojai, kurie pastoviai pažeidinėja kelių eismo taisykles ir kelia grėsmę kitiems eismo dalyviams, net nežiūri televizijos programų šiais laikais. Dėl šios priežasties socialinės reklamos turi būti prieinamos didesniam kiekiui žmonių. Todėl tokios reklamos galėtų būti patalpintos internete bei pakabinamos viešosiose vietose: viešajame transporte, parduotuvėse, mokyklose, universitetuose ir pan.
x Turi būti numatytos priemonės, kad įstatymai būtų taikomi visiems vienodai be jokių išimčių. Įžymiems ar turtingiems asmenims neturėtų būti suteikiama išskirtinių privilegijų. Valdžios struktūros turi užtikrinti, kad prieš įstatymą visi valstybės piliečiai būtų lygūs. Be to, žymūs visuomenės žmonės ar valdžios atstovai turėtų rodyti tinkamą pavyzdį visuomenei, kaip reikėtų elgtis teisingai, nepažeidinėjant įstatymų bei nereikalaujant sau išskirtinių privilegijų.
x Taip pat turėtų būti peržiūrėti dabartiniai įstatymai, numatantys bausmes tiems vairuotojams, kurie nesilaiko įstatymų. Reikėtų griežtinti bausmes ne tik išgėrusiems vairuotojams, bet ir tiem, kurie nevengia piktnaudžiauti esama teisine sistema, pažeidinėdami kelių eismo taisykles ne po vieną ar du kartus. Reikėtų pasinaudoti ir kitų šalių patirtimi dėl baudų dydžio. Pavyzdžiui baudų dydis turėtų priklausyti nuo užimamų pareigų, gaunamų pajamų ir padėties visuomenėje. Net ir turtingi žmonės turi suprasti, kad ir jie turi prisiimti atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimus.
x Policija turi būti suinteresuota rengti reidus kuo dažniau, ypač per šventes ar tamsiu paros metu. Šių reidų metu turėtų būti tikrinami vairuotojai, ar jie nėra apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų.
x Valstybė turi būti suinteresuota, kad nauji vairuotojai būtų kruopščiau ruošiami. Taigi reikia tobulinti naujų vairuotojų eismo taisyklių žinias, praktinį mokymą bei ilginti kursų trukmę. Nemanau, kad užtenka vieno mėnesio kursų ir kelių vairavimo pamokų, kad vairuotojas būtų pasiruošęs visapusiškai. Be to, jaunų vairuotojų įgūdžiai turi būti tikrinami (galbūt kartą per metus) bent kelerius metus. Taip pat turėtų būti skirtas didesnis dėmesys teorinėms žinioms, tokioms kaip kelio ženklai, vairuotojų ruošimo procese. Praktiniam vairavimo mokymui taip pat reikia skirti didesnį dėmesį.
x Nusižengusiems vairuotojams turi būti rengiami seminarai, kurie padėtų jiems suvokti, kokią žalą jie daro ne tik sau, bet ir savo šeimai bei aplinkiniams žmonėms. Taip pat jei yra būtina, valstybė turi garantuoti psichologų pagalbą vairuotojams, patyrusiems eismo įvykį.
x Taip pat reikėtų apsvarstyti įstatymų pataisas, t.y. galbūt reikėtų priimti įstatymus, kurie ribotų alkoholio pardavimą. Pavyzdžiui, alkoholis galėtų būti pardavinėjimas tik 21 metų sulaukusiems asmenims.
x Be abejo, reikėtų įrengti kuo daugiau automatinių greičio matavimo įrenginių ir sumažinti policininkų skaičių, „gaudančių greičio mėgėjus“. Tokiu būdu būtų išvengta dar vienos egzistuojančios problemos – kyšininkavimo.
x Donorystės idėja taip pat yra pagirtina. Jeigu „kelių ereliai“ nevertina savo gyvybės, tai donorytės įstatymas padėtų tiems žmonėms, kurie myli gyvenimą ir vertina kiekvieną jiems duoto gyvenimo sekundę.
x Jeigu būtų padidintos draudimo įmokus už automobilius, pradėti rinkti mokesčiai už senus automobilius, taip pat būtų nustatyti kelių mokesčiai, galbūt vairuotojai labiau tausotų savo automobilius. Be to, transporto priemonės turėtų būti tikrinamos dažniau, galbūt netgi toks tikrinimas galėtų būti vykdomas keliuose, nes tenka pripažinti, kad šiuo metu keliuose važinėja nemažai itin prastos kokybės automobilių, kurie gali kelti grėsmę kitiems eismo dalyviams.
x Be to, turi būti įsteigta institucija, kuri būtų konkrečiai atsakinga už sukurtos strategijos įgyvendinimą. Galbūt šias pareigas reikėtų priskirti kelių direkcijai prie susisiekimo ministerijos.
x Turėtų būti tobulinamas viešojo transporto sektorius. Valdžia turi siekti, kad viešasis transportas taptų patrauklesnis visuomenei. Reikėtų suteikti tam tikras privilegijas viešajam transportui, pavyzdžiui, į tam tikras gatves miestų centre galėtų būti leidžiama įvažiuoti tik viešajam transportui. Tokiu būdu piko metu viešasis transportas galėtų įgyti pranašumą prieš automobilius.
x Situacija Lietuvos keliuose iš esmės pasikeistų jei visuomenė suvoktų, kad reikia gerbti šalies įstatymus ir kelių eismo taisykles. Šis suvokimas susideda iš kelių dalių: 1) pirmiausiai visuomenė turi suvokti, kad negalima sėsti prie vairo išgėrus; 2) antra, būtina suvokti, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir aplinkinius; 3) ir galiausiai reikia suvokti, kad saugos priemonės (pvz.: saugos diržai) yra reikalingos tam, kad būtų išvengta skaudžių pasekmių.
Taigi akcijos „STOP karui keliuose“ tikslai turėtų apimti šioje strategijoje paminėtas priemones. Tik pradėję nuo paprastų dalykų, galėsime pasiekti aukščiausią tikslą – sustabdyti „karą keliuose“. Manau, su visuomenės požiūrio į dabartinę situaciją keliuose pasikeitimu, galima tikėtis sumažinti skaudžių nelaimių keliuose skaičių. Tikiuosi, kad po kelių metų nebereikės skaityti skaudžios statistikos ir Lietuvos vardas pasaulyje bus garsus dėl džiugių šios šalies pasiekimų ir galėsime didžiuotis tardami Lietuvos vardą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.