Asmeninės iniciatyvos svarba
Statistikos duomenimis, pagyvenusių žmonių skaičius tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vis didėja – teigiama, kad netrukus kas penktas Marijos žemės pilietis bus pensininkas. Kai kur netgi sakoma, kad kuo valstybė labiau išsivysčiusi, tuo ji labiau rūpinasi visų amžiaus kategorijų piliečiais, tuo joje pagyvenusių žmonių dalis yra didesnė, lyginant su menkiau išsivysčiusiomis šalimis.
Džiugu, kad Lietuva šiuo rodikliu lenkia Afrikos šalis, gražiai „įsipaišo“ į ES valstybių draugiją, bet...akis bado nelinksmas faktas: statistinis Lietuvos vyras gyvena 66, o moteris – 77 metus, o šis skirtumas yra vienas didžiausių ES. Peršasi išvada, kad šalyje turėtų būti nemažai pagyvenusių našlių, kurioms gyvenimas ne mielas gali būti ne tik dėl pinigų, sveikatos trūkumo, bet ir vienatvės. Pas mus nėra įprasta, kad pagyvenę vieniši žmonės keltų vestuves – kaip neseniai padarė šimtametis kaunietis – nors tai būtų puiki išeitis! Visiems aišku, kad gyventi dviese visada yra lengviau, nei vienam...
Žinoma, vedybos yra rimtas sprendimas, kartais užtenka ir draugiško bendravimo, susiėjimo, pasisėdėjimo – šitokio, atrodo, elementaraus pagyvenusių žmonių bendravimo būdo mūsų šalyje kol kas labai trūksta. Valstybės vyrai, metus pavadinę pagyvenusių žmonių metais, surengdami kelis koncertus ar akcijas, skirtus pagyvenusiems, tiesiog užsideda pliusiuką sau, be jokios apčiuopiamos naudos pensininkams.
Svarbiausiu dalyku, kalbant apie šilto tarpusavio bendravimo vystymąsi, tampa asmeninė iniciatyva. Pradėti reiktų kad ir skatinant kaimynų bendradarbiavimą, tam tikrų bendruomenių – buvusių tremtinių, karo veteranų, buvusių sportininkų ar net prijaučiančių krepšiniui senyvo amžiaus žmonių – subūrimą ir bendros veiklos koordinavimą.
Teko matyti, kaip būrys pensininkų, vedami iniciatyvaus „vado“, traukia į seminarą apie budizmą. Neseniai per televiziją rodė būrį pagyvenusių užsieniečių, kurie ne tik kartu dainuoja chore, bet ir labdaros tikslais važinėja į Lietuvą, už dyką remontuoja vaikų globos namus. O kur dar bendros pagyvenusių žmonių kelionės, ekskursijos po šalį ar net už jos ribų? Galima būtų pateikti dar ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kad asmeninė iniciatyva, interesų plėtimas, savišvietos troškimas, bendros, vieningos veiklos skatinimas gali tapti raktu į geresnį, įdomesnį pagyvenusių žmonių gyvenimą.
Pensininkų įdarbinimas
Labiausiai pensininkus – tiek vienišus, tiek gyvenančius kartu ar priklausančius kokiai draugijai - senatvėje be ligų vargina finansinis nepriteklius. Juk šiomis dienomis per televizorių rodomuose piketuose dėl brangstančių prekių daugiausiai matome pensininkų ne todėl, kad jie nedirba ir gali sau leisti vidury darbo dienos mitinguoti – greičiausiai todėl, kad jie yra labiausiai socialiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis, geriau už mus žinantis maisto prekių kainų didėjimo dinamiką ir labiausiai kenčiantis nuo to. Sužinojus, kiek pinigų eilinis statistinis pensininkas gali skirti maisto prekių reikmėms, tampa suprantama, kodėl pagyvenę žmonės dėl kelių centų skirtumo renkasi parduotuvę, esančią už kelių kvartalų, ar būriais rausiasi po pasenusių, todėl ir atpigintų prekių lentynas.
Taip, pinigai suteikia laisvės, o pagyvenusiems žmonėms jie reiškia dar ir daugiau: jie suteikia galimybę pasijausti oriai, kartais tiesiogiai įtakoja sveikatos būklę ar net gyvenimo trukmę. Kiekvienais metais girdime apie iš bado mirštančius senolius, todėl jau kelinti metai iš eilės organizuojamas skurstančiųjų rėmimas maisto produktais – vadinamasis „Maisto bankas“ – mano manymu, yra tikrai sveikintina ir veiksminga iniciatyva. Svarbu tai, kad surinktas maistas patektų ten, kur ir reikia, o tokios akcijos būtų organizuojamos visus metus, o ne tik prieš Kalėdas.
Teko girdėti, kad užsienyje pačios didžiausios maisto prekių parduotuvės organizuoja kelias dienas pasenusių, bet dar valgomų maisto produktų labdaringą atidavimą skurstantiems – manau, mūsų šalyje tai irgi būtų sveikintina bei naudinga iniciatyva. Kita vertus, kur kas geriau pensininkams leisti patiems užsidirbti pinigų, skatinti pagyvenusių žmonių įdarbinimą ar bent racionaliais įstatymais garantuoti, kad sulaukę tam tikro vyresnio amžiaus dar darbingi piliečiai nebūtų metami lauk, vos pagal pasą jiems sukakus 62 metams.
Yra daug sferų, kuriose pagyvenusiųjų darbas yra įmanomas, o jų sukaupta specializuota profesinė ar gyvenimo patirtis yra neįkainojama. Mano manymu, kai kuriais atvejais pensininkų įdarbinimas labiau siejasi su darbdavio tolerancija jiems, o ne su kvalifikacijos ar patirties klausimu.
Mūsų homofobiškoje šalyje, kurioje akinius nešiojantis žmogus laikomas kone neįgaliu, metų skaičius dažnai tampa pagrindine kliūtimi siekiant darbo, todėl tolerancijos klausimas darosi vis svarbesnis ir svarbesnis. Nors ir ne pilnu etatu, kad ir nekvalifikuotą darbą dirbantis pensininkas tampa mažiau priklausomas nuo pensijos dydžio, darbas jam garantuoja užimtumą, psichologiškai jis jaučiasi naudingas visuomenės narys – tai irgi gali būti raktas į laimingą senatvę. Kitą vertus, yra ir tokių žmonių, kurie laukte laukia pensinio amžiaus – ramaus, tingaus, „užsidirbto“ gyvenimo garanto. Jeigu jų nekamuoja finansiniai sunkumai, jei neužpuola depresijos, jeigu tokie žmonės turi kur realizuoti save, galbūt tai irgi galėtumėme pavadinti laiminga senatve?
Socialinė pagalba pagyvenusiems
Neseniai teko girdėti pasakojant, kad ne tik Lietuvoje, bet ir tokioje išsivysčiusioje šalyje, kaip Norvegija, pagyvenę žmonės irgi miršta iš bado. Tiesa, tai atsitiko pensionate, bet – likimo ironija – ne todėl, kad gyventojams trūko maisto, o todėl, kad nebuvo, kas juos pamaitina, nebuvo elementaraus žmogiško dėmesio. Manau, mūsų šalies senolių pensionuose trūksta ir maisto, ir dėmesio. Vis dėlto, atjautos, rūpinimosi pagyvenusiais, jų problemoms vis dar stokojama visuose sluoksniuose, visose sferose– turime ir kitų bėdų, kam čia rūpi tie pagyvenę? O jiems tikriausiai irgi pabosta skųstis, prašyti ar maldauti kokių nors lengvatų...
Kaip jau buvo aptarta, asmeninės iniciatyvos, geros idėjos, interesų grupių kūrimas, gera komunikacija tarp pagyvenusių, racionalus bendras organizuotumas gali kiek pagelbėti, tačiau be valstybės pagalbos, jos „palaiminimo“ nėra paprasta pagyvenusių gyvenimą padaryti geresniu.
Teko pabuvoti Vokietijoje, kur pagyvenusių žmonių yra daugiau nei Lietuvoje, taigi, dar daugiau yra ir problemų su jais. Vokiečiai, pasižymintys pragmatiškumu, tvarkingumu, su pensininkais susijusius klausimus irgi sprendžia „vokiškai“. Įsiminė socialinės pagalbos organizuotumas, pagyvenusiųjų apgyvendinimo pensionatuose populiarumas. Norėtųsi, kad panaši tvarka būtų ir pas mus – o tiems, kurie bijo žodžio „kopijavimas“, reiktų paaiškinti, kad jei valstybė kažko nesugeba, nemoka, nežino, visada geriau pasimokyti iš protingesnių, negu patiems metų metais evoliucionuoti iki to...
Pensininkus dažnai puola ligos, reikalaujančios nuolatinės priežiūros, dažnai pagyvenę žmonės patys jau nebesugeba pilnai apsitarnauti, todėl socialinė pagalba jiems ypač aktuali. Kaip pastebėta, ji padeda mažinti stresą, didina saugumo jausmą, mažina mirtingumą, gerina sveikatos priežiūros rezultatus, mažina žalingų įpročių paplitimą, stacionarios sveikatos priežiūros poreikį. Tai – tik sausi žodžiai, tačiau teikiant pilną kompleksinę socialinę pagalbą, jos nauda yra tikrai jaučiama.
Mūsų šalyje, tiesa, veikia senelių pensionai, svarbus vaidmuo tenka ir socialiniams darbuotojams, tačiau dažniausiai to neužtenka, o kartais tokia pagalba tiesiog nėra pasiekiama. Tuo tarpu pagyvenusiems tikrai reiktų ambulatorinės medicininės pagalbos – kartais iki didmiesčio poliklinikos nuvažiuoti nesuspėjama arba nėra galimybių, todėl liaudyje „medpunktais“ vadinamų įstaigų masinis uždarymas, taupant biudžetą, atrodo nesuvokiamas.
Priešingai, užsienio valstybių pavyzdžiu, reiktų steigti daugiau socialiai pažeidžiamoms grupėms skirtų įstaigų – pvz., senjorų centrus, kuriuose pagyvenę žmonės galėtų prasmingai praleisti laiką, skatinti savanoriškų organizacijų veiklą, vystyti geros kaimynystės programą, įkurti bendruomenės psichinės sveikatos grupes, organizuoti grupinius pietus ar maisto pristatymą į namus.
Prasminga yra jau ir Lietuvoje egzistuojanti pagalba – slaugymas namuose, nuolatinio lankytojo buvimas, skalbimas, paslaugos kurtiems, akliems ir kt. Galima teigti, kad pagalbos formoms ribų nėra – sunku įsivaizduoti, kada mūsų šalyje atsiras pagalbą pagyvenusiems teikiantis chiropodijos (nagų priežiūros) specialistas, asmens vadybininkai (personal manager) ir kiti užsienyje sutinkami „stebuklai“. Galbūt tiek mums kol kas ir nereikia, bet šioks toks socialinės pagalbos minimumas turėtų būti, o kas svarbiausia, turėtų būti pasiekiamas visiems.
Toliau tęsiant pagyras užsienietiškai socialinės pagalbos sistemai, tenka apgailestauti, kad mūsų šalyje praktiškai net nepradedamas spręsti pagyvenusių žmonių apgyvendinimo klausimas, t.y., kol kas seni žmonės iki mirties yra arba karšinami artimųjų namuose, arba apgyvendinami išmatomis dvokiančiuose pensionatuose, apie kuriuos jau seniai sklinda legendos. Tarpinės pakopos tarp pensionato ir savarankiško gyvenimo nėra – o būti tikrai galėtų: iš pradžių logiškiausia yra būtiną elementarią pagalbą teikti į namus, esant reikalui, net atvežti maisto, išskalbti rūbus, palaistyti gėles ir pan.
Medicinos pagalba į namus taip pat galėtų būti teikiama: Vokietijoje ne kartą teko matyti pas pensininką su lengvąją mašina atvažiavusias medicinos seseris, kurios teikia didelės kvalifikacijos nereikalaujančią pagalbą – matuoja spaudimą, leidžia vaistus, perriša.
Galimas kitoks variantas: steigti privačius nedidelius nuosavus namus, kuriuose savarankiškai galėtų gyventi keli pensininkai, esant reikalui, pagalba galėtų būti suteikiama bendrai. Svarbu juridiškai išspręsti būsto nuosavybės reikalus, todėl tokiuose namukuose gyvenantys pensininkai neturėtų pretenduoti į turtą, namukas turėtų priklausyti jo statytojai valstybei.
Tarpiniam variantui tarp gyvenimo pensionate ir visiško savarankiškumo priklauso ir dienos centrai, klubai: čia susirinkę pensininkai gauna - pietus, jiems yra atliekamos reikalingos procedūros, vakare jie grįžta į savo namus. Daug kas priklauso ir nuo finansų, todėl jau minėjau, kad be valstybės paramos idėjos ir liktų idėjomis – vis dėlto, gerai paskaičiavus visas išlaidas, nemanau, kad šalies biudžetas nuo to labai nukentėtų, jei ir taip, pensininkai ir patys galėtų susimokėti dalį išlaidų (pavyzdžiui, mano močiutei, gyvenančiai kaime, suleisti vaistų ateidavo kaimynė – už 10 vizitų močiutė susimokėjo nerašytą pinigų sumą – 30 litų. Gulėti ligoninėje vien dėl lašelinių ar tam tikrų vaistų suleidimo, kai gyvybei pavojus negresia, ligonių kasai būtų kainavę daug daugiau; jei kaime atsirastų žmogus, už tam tikrą įkainį galintis suleisti vaistų visoms močiutėms, tai kainuotų mažiau tiek valstybei, tiek ir pačioms močiutėms).
Kalbant apie gyvenimą senelių pensionatuose, Lietuvoje tikriausiai nerastumėm nė vieno pagyvenusio žmogaus, kuris norėtų gyventi ten. Deja, tai lemia ne vien tradicijos – skirtumas tarp valstybinių pensionatų ir neseniai atidarytos privačios "Senjorų rezidencijos" yra milžiniškas, žinoma, skiriasi ir pragyvenimo abiejose pensionatuose kaina.
Pabuvojus Vokietijoje, dėmesys ne kartą krypo į dailius renovuotus daugiabučius, atitvertus nuo aplinkinių tvora, daugelis turėjo net ir nedidelius tvenkinius, pavėsines šalia, o ant tvoros kabėjo užrašas „Senjorų namai“. Teko bendrauti su vietiniais pensininkais, paaiškėjo, kad matyti pensionatai yra prieinami visiems, nors pagyvenę žmonės, kaip ir Lietuvoje, nėra linkę palikti savo tikrųjų namų. Gaunamos pensijos užtenka nuomai susimokėti, o gyvenimas tokiame pensionate tikrai nėra blogas – maistas neblogas, medicinos darbuotojas visada yra šalia, yra ir sporto salė, vedami įvairūs užsiėmimai ir pan.
Tada pagalvojau, ar mūsų valstybei neapsimokėtų irgi finansuoti tokių pensionatų statybos - gal paskaičiavus visas išlaidas, tai apsimokėtų? Žinoma, pensijų dydis čia ir užsienyje tikrai skiriasi – tačiau lygiai taip pat skiriasi ir statybų kaštai, maisto produktų kaina ar socialinių darbuotojų gaunami atlyginimai – gal įvedus papildomą mėnesinį mokestį, gyvenimas pensionatuose taptų geresnis? Gal pats žodis „pensionas“ nebebūtų toks baisus, ir nesiasocijuotų su kelio žemyn pradžia?
Pagyvenę žmonės ir judėjimas
Kalbėkite ką norite, bet tūlas statistinis Lietuvos pensininkas tikrai galėtų gyventi daug judriau, sveikiau, o tuo pačiu, ir ilgiau. Daugelis paprieštarautų, esą, ką čia bepajudėsi, kai sąnariai „nebeveikia“ – tačiau ligos iš niekur taip paprastai neatsiranda – galbūt kai kurios ir kyla dėl per didelio sėslumo?
Persistengti nereikia, bet kai šalia mano namų esančiame parke pamatau besivaikščiojančius senukus, ratus aplink vis sukančias linksmas močiutes ar vieną išdykusį dieduką, kuris beveik kasdien su radijo aparatu rankoje parku apeina tikrai ne vieną ratą, suprantu: judėjimas, bėgiojimas, vaikščiojimas gryname ore yra pati geriausia profilaktika nuo visų ligų, be to, nieko nekainuojanti. Keista tik, kad dauguma pagyvenusių žmonių, sutiktų parke, tarpusavyje šnekučiuojasi... rusų kalba! Ar gali būti, kad viena tauta labiau už kitą supranta, jog grynas oras veikia teigiamai?
Gal tai buvo tik atsitiktinumas, tačiau patys gerai žinome apie save nemalonią tiesą: mums geriau padejuoti, pasiskųsti blogu gyvenimu ar įrodinėti, kad valdžia dėl visko kalta, o per savo skundus ir dejones pamirštame, kad šalia yra žalias parkas, kad pabuvimas gamtoje yra pati geriausią priemonė ūpui kelti. Beje, sunku patikėti, bet kas penktas (jei ne daugiau) pagyvenęs žmogus yra linkęs ar jau serga depresija – veiksmingiausias vaistas nuo jos yra ne antidepresantų tabletės, o grynas oras...
Aš manau, kad dabartinį pensininkų gyvenimą tikrai galima pakeisti, tačiau pačių pagyvenusiųjų aktyvumas, noras keistis yra labai svarbus. Valstybės vadams abejojant ar nežinant, ką būtų galima patobulinti, neturėtų būti gėda pasižiūrėti į kaimynus, perimti geras jų idėjas. Netikiu, kad įmanoma atrasti kažkokį stebuklingą laimės receptą, kurį būtų galima taikyti visiems seneliams – mano nuomone, viskas jau yra išrasta, viskas sugalvota, tereikia atsirinkti, kas tinka mums, ką įmanoma padaryti esamomis sąlygomis.
Laimingos senatvės nenusipirksi jokiais investiciniais fondais ar kaupiamąja pensija, nepadės ir sanatorijos, jei grįžus iš jų, gyvenimas ir toliau bus arti skurdo ribos. Kitą vertus, net ir gaunant solidžias pajamas, bet toliau sėdint prie televizoriaus, gyvenimas neatrodys labai gražus. Nė vienas iš mūsų nepabėgs nuo senatvės – jei šiandien su pagyvenusiais žmonėmis elgsimės taip, kaip norėtumėme, kad mūsų vaikai elgtųsi su mumis, gal jau augantys vaikai turės gerą pavyzdį, ir mūsų lauks rami senatvė? Priešingai, senolio troleibuse pasakojamas anekdotas jam vietos neužleidžiančiam paaugliui: „Sėdėk, sėdėk, senatvėj prisistovėsi!“ gali tapti tikrove, ir sugrįžti bumerangu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.