Aš sėdžiu namie ir ruošiu pamokas. Apie šeštą atsidaro durys ir iš darbo grįžta mama. Apšokinėta ir aplaižyta mūsų bokserio, pasilabina, pasiteirauja, kaip laikomės, ir prasideda vakaras.
Po pusvalandžio iš virtuvės pradeda sklisti kvapai. Dar po pusvalandžio mes su broliu jau sėdim už stalo ir savo paaugliškais juokeliais skaidrinam mamai vakarienės gamybą. Ji laiminga. Mudu irgi į nieką nenorime iškeisti tokios idilės. Tėtis su bokseriu taip pat. Šis vakarinis ritualas kas vakarą verčia visus grįžti namo iki 19:00.
Dar ir šiandien prisimenu būtent tokį vaizdinį, kai užsibūnu darbe ir galvoju, kad nedaug ką prarandu. Namuose vis tiek nėra ano vaikystės jaukumo. Nėra jaukumo, nes mes su žmona vis nedrįstame kai ko visuomeniško atidėti į šalį, paaukoti, sulėtinti vardan kai ko intymaus, buitiško, paprasto. Ir vaikeliui į mūsų namus dar ne laikas. Dar nedrįstam, dar jaučiamės nesaugūs.
Mintame pusfabrikačiais (maistui nėra laiko), skaitome pusfabrikačius (skaitymui nėra laiko), ilsimės pusfabrikatiškai (poilsiui nėra laiko). Visomis išgalėmis kuriame BVP. Auginame infliaciją. Taip daro dauguma. Pailsėsime pensijoje, kai užsidirbsime. Tačiau jau girdisi prognozių, jog ir pensijos negausime, kadangi gamindami BVP, „negaminame“ darbo jėgos „prieauglio“. Ką gi, dar pasiraitojam rankoves ir dar stipriau kimbame į darbą. Reikia daugiau atsidėti pensijai. Tik kartais, vakare grįžę iš darbo, pasikalbame, kad nebelabai yra jėgų ir noro tos pensijos sulaukti.
Užtat tas nostalgiškas prisiminimas apie mielus šeimos vakarus ir dabar, kai mes su broliu jau suaugę, dažnai parveda į tėvų namus. Ir mūsų šeimos santykiai vis dar išlieka šilti. Todėl, be abejo, mūsų tėvai senatvėje nesijaus vieniši ir nejaus nepriteklių.
Apie sočios senatvės vizijas
Daugelis tų, kurie siūlys jums laimingą senatvę, kalbės apie vaikus, kaip priemonę padidinti įstatinį Lietuvos kapitalą. Aš nepasirašau. Mano vizija – ne tiek apie tai, ką reikia veikti, kiek apie tai, ką reikia suprasti. Ne tiek patarimas, ką reikia daryti, kiek veikiau perspėjimas – ko nebereikia daryti.
Šiandien Lietuvoje ir visoje „senstančioje“ Europoje skalambijama apie gresiančią pensinio amžiaus krizę, kada dabartiniai jauni ir pusamžiai žmonės išeis į pensiją, ir nebus pakankamai dirbančiųjų, kurie juos išlaikytų. Kuriami įvairūs finansiniai mechanizmai, kaip galima išvengti šio ekonominio kracho. Tačiau man labiausiai norisi naiviai paklausti: ar laiminga senatvė susideda tik iš pinigų? Ar senukai, išvežti į „karališkas rezidencijas“ ar turistines keliones jaučiasi laimingi, negalėdami išgerti vyno su savo vaikais ar susėsti prie stalo su anūkais?
Fatališka, tačiau kaži, ar senatvė apskritai gali būti laiminga. Ligos, skausmai, nepilnavertiškumo kompleksai, vis dažnėjančios artimųjų netektys ir atsėlinančios mirties baimė neleidžia pilnai džiaugtis gyvenimu. Stebėdamas garbaus amžiaus žmones, bendraudamas su jais, suprantu, jog ne pinigai galėtų išgydyti tarp gerklės ir širdies įstrigusį ilgesį. Praėjusių dienų ilgesį. Seni žmonės kasdien labiausiai ilgisi tų, kuriems atidavė savo gyvenimą – vaikų, anūkų, artimųjų. O vaikai ir anūkai negali skirti laiko savo senoliams ir taip praskaidrinti jų saulėlydį. Ne, ne tik dėl to, kad per daug užsiėmę, nes „kala pinigus“.
Pagrindinė retų ir labai paradinių susitikimų „iš reikalo“ priežastis yra paprastas santykių atšalimas. Nes kažkada, kai reikėjo bendrauti, dabartiniai garbaus amžiaus žmonės neturėjo laiko. Kalė pinigus.
Norėdami, kad senatvė Lietuvoje būtų laiminga, neturėtume suprastinti žodžio „laiminga“ iki žodžio „turtinga“. Šios vizijos vaizdinys, kurį aprašiau pačioje esė pradžioje, man perša platesnį požiūrį. Trumpai jį galėčiau apibūdinti taip: laimingą senatvę garantuoja ne tiek finansiniai, kiek žmogiškieji ištekliai.
Vis dėlto nedrąsu būti pavadintam utopistu sensualistu, kalbant vien apie jausmų sritį, todėl taip pat pabandysiu įrodyti, kad pasiryžimas sugrįžti prie tradicinių šeimos vertybių (iš principo kalbėsiu būtent apie tai) ilgajame laikotarpyje gali duoti ir materialių rezultatų.
Savo netradicinei vizijai sarkastiškai panaudosiu tris sustabarėti baigiančius lozungus, pavertęs juos kiek kitu kampu (nes noriu pabrėžti, kad veikti reikia ne kiekybiškai, bet kokybiškai):
Pensijų problema išsispręs tada, kai moterys gimdys daugiau vaikų; Valstybė jau dabar turi pradėti galvoti apie pensijų problemą; Šiandien dirbantis žmogus turi papildomai užsidirbti pensijai.
LOZUNGAS 1: Pensijų problema išsispręs tada, kai moterys gimdys daugiau vaikų!
Visiškai su tuo sutinku. Mielos moterys, gimdykite daugiau vaikų! Mieli vyrai, sudarykite moterims sąlygas tai daryti ir jaustis saugiai.
Uždaroji karuselė
Deja, bet iki šiol jokie prašymai ar raginimai, jokios valstybės ar darbdavių paskatinamosios priemonės neveikia. Jos ir negali veikti, nes joms, mojuodama didžiuliu masinės informacijos priemonių ir vartotojiškų šūkių Damoklo kardu, priešinasi šiandienos kultūra:
Vaiką auginanti moteris iškrenta iš darbo rinkos!
Gimdanti ir žindanti moteris kenkia savo figūrai!
Norėdama pasiekti, kiek vyras, moteris turi daug daugiau dirbti!
Tokie konstatavimai, perspėjimai ir raginimai neleis moterims gimdyti, kad ir ką už tai siūlytų. Nemadinga. Ir šioje esė aš nepulsiu ginčytis su feminizmo doktrinierėmis. Tiesiog išdėstysiu savo įsitikinimą, kaip būtų gerai, jeigu moterys tiesiog vėl pradėtų būti moterys. Turiu omenyje:
Moterys yra lygios su vyrais, tačiau nėra vienodos nei fiziškai, nei emociškai.
Moterys gali užimti tas pareigas, kurias užima vyrai, tačiau jos neturi išsižadėti savo fiziologinio galėjimo gimdyti.
Moterys gali uždirbti tiek, kiek vyrai, tačiau jos neturi pamiršti, kad vertingos yra ir nematerialios gėrybės: namų jaukumas, ramybė, vaikų ugdymas, - kurias daug geriau kuria moterys.
Taip, kaip vyrai natūraliai džiaugiasi tik laimėjimais sau natūraliose srityse (kare ir konkurencijoje), moterys natūraliai pasitenkina sau natūraliose srityse (harmonijoje ir ramybėje).
Kalbu apie tai, kad jeigu tiek vyras, tiek moteris šeimoje dirba iki nukritimo ir siekia tų pačių tikslų: pripažinimo, pergalės, kuo didesnio laimėjimo (pinigine arba postų prasme), šiandieninis pasaulis labai greitai gali įsukti uždaroje ir vis greitėjančioje karuselėje, kurioje prieš akis – labai aiškus vaizdas, tačiau tolumoje nieko nesimato.
Nuolat konkuruodami ne tik visuomenėje, bet ir tarpusavyje, moteris ir vyras papildo vienas kito, bet sunkia vienas kitą. Sunkiai ir daug dirbdami bei vis didėjančiu pagreičiu gerindami savo buitį, tokios karuselės įsukti, jie tampa aklais vartojimo vergais. Pinigų vergais. Gyvendami tik dėl darbo, jie vis tikisi, kad kada nors katorga pasibaigs.
Aukodami laiką, sveikatą, poilsį ir vienas kitą, jie vis ieško atpildo, pasitenkinimo, tačiau jo nėra. Perkami nauji daiktai ilgainiui pradeda nebeteikti laimės. Be pokalbių apie darbą tokie vyras ir moteris nebeturi ko vienas kitam pasakyti. Jie neturi ko pasakyti ir aplinkiniams. Kamuojami nuolatinio streso, jiedu net nepastebi, kad net ilsėtis, valgyti, mylėtis palaipsniui ima tiksliai skaičiuodami geras emocijas ir kalorijas. Viskas tik tam, kad būtų kuo našesni ir pranašesni darbe. Tikra nelaimė, jei tokioje šeimoje gimsta vaikas! Nelaimė tiek vyrui ir moteriai, tiek pačiam vaikui, kuriam, kai tik jis taps sąmoningas, greičiausiai bus priminta, kad jis senatvėje privalės išlaikyti jį auginusius tėvus.
Ilgainiui vyras ir moteris nebepakelia streso ir įtampos ir, kaip vienintelį būdą ištrūkti iš uždarosios karuselės, keičia partnerį. Tačiau, pakeitus partnerį, uždaroji karuselė įsisuka vėl. Štai ir turime puikią susvetimėjusią visuomenę, kurioje mus vieną su kitu tampriai riša materialiniai santykiai, tačiau ne taip tampriai, kad jaustumėmės vienas už kitą atsakingi, kad jaustume natūralią trauką vienas kitam, kad pasirūpintume vienas kitu senatvėje. Užsimiršę tiesiog vykdome genocidą vieni kitų atžvilgiu ir silpnesnius ar tiesiog pavargusius tuoj pat nustumiame, keičiame. Esant tokiai padėčiai, neįmanoma jokia vizija, kuri siūlytų tik materialinių problemų sprendimą.
„Ne“ vaikams-taupyklėms
Dabartinėje situacijoje papildomas valstybės biudžeto ar privataus kapitalo lėšų skyrimas gausesnėms šeimoms būtų lygus žetonų metimui į uždarąją karuselę, - jie būtų mėtomi su tikslu ištrūkti iš karuselės, tačiau tik ragintų ją stipriau suktis. Pinigai ir dėl pinigų gimdomi vaikai būtų tik investuojami toliau. Galbūt jie sukurtų dar materialinių vertybių, tačiau nesukurtų laimės.
Man – 27-eri, ir mano kartos vaikus jau galima vadinti „vaikais-taupyklėmis“. Mes nebekuriame eilių savo merginoms, mes perkame dovanas. Mes nebedainuojame „Tau, mano mamyte...“, mes užsakome dainą per sveikinimų ir pageidavimų koncertą. Mes nebelinkime nieko, mes nuperkame atviruką su užrašytu palinkėjimu. Tad ir nėra ko tikėtis, kad, mūsų tėvams sulaukus garbingo amžiaus, pabūsime su jais, pamaloninsime juos vakaru prie alaus bokalo ar iškyla prie jūros. Nebus laiko. Mes turėsime uždirbti savo pensijai. O ir šiaip, nebus natūralaus poreikio.
Tad, jeigu tikėsime makroekonomistų prognozėmis, kadangi bendras pragyvenimo lygis nuolat kyla, atėjus laikui, atseikėsime tėvukams keletą tūkstantėlių, nupirksime šį bei tą, ir tegyvena. Galvosime, kad su tėvais elgiamės puikiai, kol su mumis taip pat nepasielgs mūsų vaikai.
Tokioje situacijoje bandymai stabdyti ekonomiką įprastinėmis monetarinėmis ar fiskalinėmis priemonėmis gali duoti tik laikinų teigiamų rezultatų. Jie gali sumažinti infliaciją ar numušti kainas, tačiau jie nesuartins žmonių, nepadarys jų gyvenimo prasmingesnio ir neatjunkys nuo vartojimo psichozės. Todėl, mano supratimu, mums visiems tiesiog reikia imti skirti mažiau dėmesio darbui ir karjerai, o daugiau dėmesio sau ir savo artimiesiems. Kaip tai padaryti?
Esame pasiekę kritinę ribą, ribinį ekonomikos naudingumą, kai vis gerinama materiali gerovė nebedaro mūsų laimingesniais, nebesugeba pakeisti to, ką prarandame – dvasinės pusiausvyros, nuoširdaus bendravimo, ramybės. Tad kokie pasiūlymai?..
Visiems siūlau stabtelti ir pagalvoti, ar nauji daiktai ir patogumai vis dar gali daryti mus laimingais. Galbūt užuot strimgalviais auginę BVP, LIBORus ir EURIborus, turime sulėtinti tempą. Užuot bandę dirbti keliuose darbuose, dirbkime tik viename. Vietoje to daugiau bendraukime su savo paaugliais. Užuot pardavę šešiolika prekių, parduokime tik penkiolika. Vietoje to dažniau su žmona nueikime į teatrą. Užuot parašę tris straipsnius, parašykime du. Geriau pagaminkime vyrui skanesnę vakarienę. Kitaip tariant, pabandykime pagyventi pagal principą: „laikas – ne tik pinigai“.
Tiesiog investuokime daugiau laiko į nematerialios kokybės: santykių, ryšių, psichologinės pusiausvyros, – kūrimą. Ši kokybė teikia kur kas ilgalaikiškesnę naudą ir gali praskaidrinti ne tik mūsų nūdieną, bet ir senatvę. O varganos pensijos grėsmė būtent ir gali tapti pirmuoju impulsu šiam ekonomikos sulėtinimui vardan natūralių žmogiškų ryšių.
Pradiniam impulsui turėtų užtekti pamąstyti, kad vienintelis amžinas ir svarbus dalykas žemėje yra jausmai. Juk, kai numiršta artimas žmogus, nebebūna svarbu, kiek ir kokiomis prekėmis pasikeitėme. Svarbu būna tik tai, kokius žodžius vienas kitam ištarėme paskutinįkart susitikę. Mes juk visada ilgiau atsimename gerą kartu patirtą nuotykį nei gautą dovaną. O dovanos juk tėra bandymas kompensuoti tų gerų nuotykių trūkumą.
Ir tenesupyksta feministės, tačiau, mano įsitikinimu, pirmą žingsnį tvirčiausiai galėtų žengti moterys. Būtent jos yra namų židinio deivės (ne, ne dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, bet dėl savo stabilesnės psichologinės sąrangos, dėl stipresnio harmonijos pojūčio), tad būtent jos turėtų pastebėti, kad namų židiniai smarkiai prigeso. O tada imtis teisingų veiksmų, taipogi pareikalaudamos vyrų indėlio į šią svarbią misiją.
Nesakau, kad moterys turi grįžti į namus ir nebesirodyti darbo rinkoje ir visuomeniniame gyvenime. Atvirkščiai, tikiu, kad net skyrusios pakankamai laiko šeimai, moterys gali sėkmingai siekti karjeros ir uždirbti pinigus. Jausdamos, kad namuose tvyro jaukumas ir ramybė, kurią jos sukūrė, tokios moterys uoliau ir nuosekliau siektų karjeros.
Antra vertus, lygiai taip pat ir vyrai turi imtis atsakomybės už namų jaukumą, tinkamą vaikų auginimą, savo moterų ne tik materialių, bet ir dvasinių poreikių patenkinimą. Iškeitę pervargimą, atbukimą viskam, kas nesusiję su darbu, suirzimą ir stresą į turiningą ilgesnį laisvalaikį ir pasibuvimą su artimaisiais, vyrai ir sau padovanotų kokybiškesnį gyvenimą su mažiau streso, nevilties ir ligų. Tik tada atsiras namai, kuriuose augs vaikai, senatvėje galėsiantys pasirūpinti savo tėvais ir atsižvelgti į visus jų poreikius.
Tada, kai vaikai pradės dažniau matyti tėvus namuose ir pradės daugiau su jais bendrauti, jie galbūt išlaikys tą šiltą santykį ir tėvams pasenus. Tada, kai dažniau susitiks giminaičiai, jie galbūt patalkins vienas kitam prireikus pagalbos. Tada, kai kaimynai pradės rinktis į bendrus vakarėlius, jie galbūt atkreips dėmesį, kai vienas iš jų vis dažniau ims jaustis liūdnas. Turbūt.
Tada žmogui mažiau bereikės socialinės paramos, gydytojų, pinigų. Daugelį dalykų, kurių jam gali prisireikti: psichologinę ir materialinę pagalbą, - suteiks jo artimieji. Ir aš senatvėje geriau važinėsiu Golfu, o ne Mersedesu, bet nuolat būsiu tarp artimųjų.
LOZUNGAS 2: Valstybė jau dabar turi pradėti galvoti apie pensijų problemą
Pirmojo bandytojo dilema
Kiekvienoje valstybinėje vizijoje privalo būti numatytas vaidmuo valstybei, ir aš visiškai sutinku, kad Lietuvos valdžia jau dabar turi galvoti apie visuomenės senėjimo ir būsimų pensininkų problemą. Mano žmogaus ekonominių ir socialinių poreikių subalansavimo vizijoje valstybės vaidmuo labai simbolinis, tačiau labai svarbus. Ji tiesiog turėtų tapti pirmuoju bandytoju.
Iš esmės, čia kalbu apie socialinę valstybės politiką. Tačiau ne tą, bukąją, kurios tikslas tėra kuo didesnis maisto kiekis kuo didesniam skaičiui žmonių, o tą, kuri rūpinasi visais žmogaus poreikiais. Tą, kuri pajėgtų žmogui vėl įrodyti, kad praleisti vakarą su šeima yra kur kas naudingiau, negu uždirbti 100 litų.
Tokia politika turėtų žmones įtikinti, kad vien materialių vertybių vaikymasis negali padaryti jų laimingais. Vienodai svarbu yra ne tik turėti, ką valgyti, kur gyventi ir kuo nukeliauti į vieną ar kitą vietą, bet ir mokytis, puoselėti savo kultūrinį skonį, ilsėtis, o svarbiausia – bendrauti ir kurti tamprius ryšius. Tokia valstybės švietimo politika galėtų būti vykdoma socialinių reklamų pagalba (pvz., madinga ne tik vyrui imti tėvystės atostogų, tapus tėvu, bet ir apskritai leisti vakarus su žmona ir tėvais), kuriant palankias sąlygas didesnę reikšmę santykiams teikiantiems žmonėms (pvz., sąlygų sudarymas moterims ir vyrams dalį darbo dienos ar savaitės dirbti iš namų arba tėvų įtraukimas į vaikų mokyklinę veiklą, o gal „šeimos“ kainodaros taikymas viešiesiems muziejams ir kultūros įstaigoms bei renginiams).
Tapusi pirmuoju bandytoju, sulėtinant ekonomiką vardan žmoniškų santykių stiprinimo, valstybė būtų pajėgi (ne taip, kaip pavieniai privatūs bandytojai) atremti verslo ir masinės informacijos priemonių atakas dėl tradicinių sprendimų, kurie šiandien yra tapę labai netradiciniais. Neabejoju, kad ji iš karto sulauktų ir ne vieno šalininko bei tokios pat politikos vykdytojų: Bažnyčios, socialiai atsakingų verslo struktūrų ir netgi kai kurių žiniasklaidos priemonių.
Be abejo, valstybė galėtų imtis ir kitų funkcijų, palaikydama tuos, kurie nuspręstų paaukoti dalį savo pelno ar pasiekimų vardan geresnių santykių su giminaičiais, draugais, bendruomenėmis. Kalbu apie tai, kad šeimos politiką galima vystyti ne tik skiriant papildomas išmokas ar mokesčių lengvatas daugiavaikėms šeimoms, bet ir skiriant valstybines, vyriausybines, apskričių ar savivaldybių premijas gerai besimokančius, sportuojančius vaikus auginančioms šeimoms arba sumažinti mokesčius firmoms, dalį pajamų skiriančioms organizuoti savo darbuotojų šeimų šventes ar mokymus.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad nekalbu apie socialistinį materialių vertybių perdalijimo modelį. Kalbu ne apie kiekybiškesnę šeimos politiką. Kalbu apie kokybiškesnę šeimos politiką, kai valstybė ne tik papildomai mokėtų už šeimos turėjimą, bet stipriai skatintų ir reikalautų kokybiškos šeimos.
LOZUNGAS 3: Šiandien dirbantis žmogus turi papildomai užsidirbti pensijai
Psichologiškai stabilus verslas
Galiausiai, kalbant apie finansinę ar materialinę šios „jausmų politikos“ naudą, galima prognozuoti ne tik infliacijos tempų sumažinimą, sulėtėjus ekonomikai, bet netgi verslo aplinkos gerėjimą ta prasme, kad tarp žmonių palaipsniui augtų pasitikėjimas ir patikimumas, darantys verslo projektus labiau tikėtinus ir lengviau pradedamus. Pirmiausia dėl to, kad psichologiškai subalansuotas žmogus rečiau išduos ar apgaus savo partnerį, pasielgs netikėtai. O visų antra, dėl to, kad tradicinei humaniškai pasaulėžiūrai tapus pripažinta visuomenine vertybe bus nubrėžtos aiškios žaidimų, tame tarpe, ir verslo taisyklės.
Šiandien, deja, tokių taisyklių neturime. Atvirkščiai, esame pasiekę lūžinę ribą, kai lyg ir nebegalioja senoji tvarka (pagarba žmogui ir šeimai, moralės pastatymas aukščiau už verslą), tačiau lyg ir visai neįsigaliojo naujoji tvarka (pagarba pinigams ir jų teikiamai galiai bei laisvei; įsivaizdavimas, kad moralės ir kitas normas kuria ir keičia tik kapitalas).
Verslui derėtų pradėti kuo daugiau investuoti ne į materialinių pelnų maksimizavimą (nes vieną dieną galima pasiekti ribinį naudingumą), bet į savo darbuotojų gerovę. O ji pirmiausiai pasiekiama per gerus santykius šeimoje ir su artimaisiais. Taigi derėtų pagalvoti apie galimybių žmonėms daugiau laiko skirti šeimai ir laisvalaikiui sudarymą, paskatinamąsias priemones tiems, kurie turi šeimas, bendrų renginių darbuotojams ir jų šeimų nariams organizavimą, „šeimos“ sporto klubų abonentus ir kitas priemones.
Manau, kad darbuotojai už tai tikrai atsidėkotų dvasine pusiausvyra, darbo našumu ir lojalumu.
NETEISINGA PABAIGA
Vizijos pabaigoje derėtų lengva, bet neatremiama ranka kirsti poetišką, bet galingą šūkį. Prisipažinsiu, kad skaitydamas tai, ką parašiau, pats nenoriu tikėti, kad įmanoma tokią viziją įgyvendinti.
Per daug gerai užsukta uždaroji karuselė. Per daug vartojimo pagundų, per daug paskolų, per daug karjeros galimybių, per trumpas gyvenimas.
Vargu ar atsirastų pionierius, kuris spėtų įrodyti, kad tokia „lėtėjimo juosta“ gali parodyti, jog ne tik pinigai kuria laimę, ir liktų „nesuvalgytas“ tų, kurie nesuprato naujųjų taisyklių ir nepatikėjo jomis? Žinoma, valstybei, kaip pirmajam bandytojui, konkurencijos grėsmė būtų ženkliai mažesnė, tačiau visgi ją tryptų opozicija („valdžia keistomis priemonėmis stabdo infliaciją“), spauda („užuot toliau demonstravę ekonominį bukumą, politikai Lietuvos vairą suka atgal į viduramžius“), verslas („valdžia stabdo ekonomikos plėtrą“).
Labai noriu viltis, kad viskas, ko reikia, kad mes visi truputį „pristabdytume arklius“, yra truputis drąsos. Tiek valdžiai, tiek verslui, tiek kiekvienai šeimai ar žmogui tereikia trupučio drąsos stabtelti ir užuot iki išnaktų rymojus darbe, nueiti su vaikais į krepšinį.
Galbūt atsiras geresnių vizijų, padėsiančių geriau išspręsti laimingos senatvės klausimą Lietuvoje? Tačiau kol kas, kol aš nematau tų šiuolaikinių „supervizijų“, sudarančių sąlygas darantiems pinigus uždirbti tiek, kad visi, pavargę nuo šiuolaikinio kosminio lenktyniavimo vartojimo srityje, galėtų būti sotūs ir patenkinti, tiesiog noriu konstatuoti, kad pavargau nuo šito lėkimo! Noriu sustoti, nes nematau, kurlink bėgu. Bet tuo pačiu negaliu, nes bijau, kad tada mane aplenks kiti. Tad būsiu dėkingas kiekvienam, sugebėsiančiam mane pristabdyti.
Nežinau, ar aš noriu sulaukti senatvės. Kartais pagalvoju: „nebent tam, jog pailsėčiau už visą gyvenimą“. Bet gal aš per mažai laiko skiriu svarbiems dalykams šiandien, jei senatvėje noriu tik ilsėtis?..
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.