K.Klimka. Apie ką V.Adamkus kalbėsis su „Maxima“?

Dar neseniai Prezidentūra transliavo žinią, kad Valdas Adamkus, prieš pasirašydamas naująjį „LEO LT“ skirtą įstatymą, „pasikalbės“ su „Maximos“ vadovais. Tačiau vėliau (tą pačią dieną, kai Kirkilas pajuto pučiant netikėtą vėją, o žmonės nešė į Prezidentūra tūkstančius parašų) šis pranešimas buvo pataisytas: išgirdome, kad Prezidentas „tarsis ne tik su verslininkais“.

Tokios formuluotės, žinoma, primena anekdotus – tarsi žmoniją būtų galima skirstyti į verslininkus ir „neverslininkus”. Aišku, netrukus paaiškėjo, kad žodžiai „ne tik“ reiškia, kad tarsis ir su laisvosios rinkos ekspertais.

Bet įdomiausia, kaip ir kodėl galėjo atsirasti ta pirmoji formuluotė – „dar pasikalbės su „Maxima“” – ir ką ji reiškia.

Patarėjai, kurie rašė tą pranešimą, ir pats Adamkus greičiausiai bus užsikrėtę ta ciniška nuotaika, kuri vyravo Seime svarstant pataisas, įteisinančias „LEO LT“ bei „Maximos“ valdžią dar viename sektoriuje. Įstatymas buvo priimtas paminant Orhuso konvenciją, kuri reikalauja prieš priimant svarbius sprendimus, juos apsvarstyti su visuomene. Slapta nuo visuomenės priimdama sprendimus dėl atominės elektrinės, Lietuva pažeidė savo tarptautinius įsipareigojimus.

Kirkilo ruporas Birutė Vėsaitė ir Uspaskicho garsiakalbis Loreta Graužinienė nėrėsi iš kailio, kad tik apeitų klausimą, kodėl „Maxima“ buvo pasirinkta partneriu be konkurso. Z.Balčytis (LSDPF) nė nemėgino slėpti, kad derybų partneriai laukia aklo Seimo pritarimo „esminėms derybų nuostatoms“, t.y. nori, kad parlamentarai iš anksto pritartų viskam, dėl ko dar tik bus suderėta.

Karolis Klimka:

Tikiu, kad skandalų patirtis bent jau artina mus prie supratimo, kad valstybė – tai ne „visų mūsų motina“, o greičiau perversiškas patėvis, kuriam įmanoma pasipriešinti tik organizuotai ir su kuriuo reikia derėtis tik kolektyviai, taikant visus įmanomus spaudimo metodus, įskaitant šoko terapiją.

Manau, ta pirmoji Prezidentūros (L.Bielinio?) formuluotė – „dar pasikalbės su verslininkais” – galėjo gimti iš įsitikinimo, kuriuo Prezidentūrą užkrėtė socialdemokratais besivadinantys politikos veikėjai: kad nėra jokios rizikos „Maximą“ laikyti respektabiliu vardu. O „supermarketų“ verslą – nepriekaištingos reputacijos veikla (na ir kas, kad žlugdo konkurenciją, išnaudoja tiekėjus, niokoja aplinką, trypia vartotojo teises, riboja pasirinkimą, pučia kainas, skverbiasi į visus sektorius, naikina smulkų verslą, smukdo darbo sąlygas, išnaudoja darbuotojus, miestus paverčia vaiduokliais, naikina kultūrinę įvairovę...).

„Maximos“ turtingumas užgožia visus neigiamus bruožus. Tai vienintelė įmanoma išvada – jokių kitų teigiamų bruožų niekas neįvardijo. Kitaip tariant, atsakymas į klausimą, „kodėl „Maxima“ pasirinkta partneriu be konkurso“ yra paprastas: todėl, kad pinigų galia pati save įteisina ir „atsirenka“ natūraliai, natūralios atrankos būdu. Sėkmės kūdikius atsirenka pati gamta, o konkursai – „lūzeriams“.

Nenuostabu, kad tiems prezidento talkininkams (Bieliniui?), kurie rašė cituotąjį pranešimą („dar pasikalbės su Maxima“), „Maximos“ autoritetas ir jos pasirinkimas partneriu atrodė natūralus. Jie (ir pats Prezidentas?) nematė nieko ypatinga tame geste: „Jeigu Prezidentas ir teiksis su kuo pasikalbėti, tai nebent su natūralios atrankos būdu atrinktos jėgos atstovais“. Tai nieko ypatinga, nes tai „natūralu“.

Nors aš netikiu skandalų nauda visuomenei ir man atrodo absurdiškas aiškinimas, kad skandalas-po-skandalo – tai natūrali demokratijos raida, vis dėlto tikiu, kad skandalų patirtis bent jau artina mus prie supratimo, kad valstybė – tai ne „visų mūsų motina“, o greičiau perversiškas patėvis, kuriam įmanoma pasipriešinti tik organizuotai ir su kuriuo reikia derėtis tik kolektyviai, taikant visus įmanomus spaudimo metodus, įskaitant šoko terapiją.

Juk, išskyrus keletą užkietėjusių išnaudotojų, dauguma šiandien sutinka, kad darbo santykiuose profsąjungos naudingos abiem pusėms, ir kol profsąjungų nėra, darbdavys nesileis į tikras derybas. O valstybė – taip pat darbdavys.

Tik organizuotas kolektyvinis spaudimas gali priversti jį padaryti nuolaidų ir atsitokėti. Jokio geranoriškumo ir tėviškos meilės iš valstybės neapsimoka laukti, nors tokias viltis vis bando puoselėti D.Kuolio tipo dešinieji intelektualai.

Tarybinėje mokykloje išmokome (pasi)rašyti be klaidų, revoliucinės situacijos apibrėžimą (apačios nebenori...) ir energijos tvermės dėsnį: energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tik vienos rūšies energija virsta kitos rūšies energija. Formalios demokratijos sąlygomis daugelis valdžios veikėjų ir privatininkų tik palyginti neseniai išmoko šias pamokas.

Visiškai sunaikinti opozicinės energijos neįmanoma, ji niekur nedingsta. Todėl vis daugiau investuojama į sudėtingus energijos kanalizavimo – nukreipimo nepavojinga linkme – mechanizmus.

„LEO LT” skandalas generavo daug įtampos ir opozicinės energijos. Ji niekur nedings, tik dar neaišku, kokios rūšies kita energija ji virs. Simboliška, kad ši afera pristatoma kaip „energetinės nepriklausomybės projektas“.