URM parengtos imigracijos politikos koncepcijos logika yra tokia: siekiant sušvelninti darbo jėgos stokos problemą, kuri kilo dėl sparčios ūkio plėtros ir emigracijos, reikia paskatinti imigraciją iš trečiųjų šalių. Siūloma teikti prioritetą Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Pietų Kaukazo gyventojams, dvišalių sutarčių pagrindu supaprastinant jų įdarbinimo procedūras, užmezgant tiesioginius ryšius tarp darbo biržų ir pan.
Minėtų valstybių paskelbimas prioritetinėmis grindžiamas keliais motyvais. Pirma, siekiu taip skatinti šių valstybių visuomenių „europėjimą“ ir demokratėjimą (vienas iš Lietuvos užsienio politikos tikslų). Antra, galimybe susigrąžinti plėtojamo bendradarbiavimo lėšas, investuotas į minėtų šalių visuomenės darbo jėgos kvalifikacijos kėlimą. Trečia, Lietuvos patrauklumu tų šalių gyventojams dėl Lietuvos geografinio artumo, panašios socialinės sanklodos, nedidelių kultūrinių skirtumų, istorinių ir giminystės ryšių.
Taip pat siūloma įgyvendinti grįžtamosios migracijos skatinimo principą. Taigi imigrantai, padirbėję Lietuvoje dvejus metus, turėtų grįžti į kilmės šalį. Šiam principui prieštarauja kita nuostata: imigrantus ruošiamasi vilioti, sudarant sąlygas atvykti su šeimomis.
URM pateiktą imigracijos politikos koncepciją galima vertinti keliais aspektais. Vienas iš jų: ar verta ją įgyvendinti, t.y. ar skatinant imigraciją nebus sukurta gerokai didesnių problemų, kurias vėliau bus daug sunkiau išspręsti?
Neabejotinas pateiktų siūlymų privalumas: juos įgyvendinus, pavyktų trumpuoju laikotarpiu spręsti darbo jėgos stokos problemas. Tai patenkintų trumpalaikius darbdavių poreikius. Tai taip pat galbūt išgelbėtų tas šalies įmones, kurių konkurencinis pranašumas siejamas su pigia darbo jėga.
Kita vertus, šimtai tūkstančių emigravusiųjų lietuvių jau aiškiai pasakė, kad nenori būti pigi darbo jėga. Jų balsas liks neišgirstas, jei priimant sprendimus bus vadovaujamasi tik šios dienos poreikiais ir bus ignoruojamos galimybės ilgesniu laikotarpiu pasiekti kokybinių pokyčių.
Emigraciją iš Lietuvos (be kitų veiksnių) skatino tai, kad maždaug iki 2005–ųjų Lietuvos darbo rinkos šeimininkai buvo darbdaviai. Verslui pigi darbo jėga reiškė tai, kad nebuvo poreikio investuoti į aukštąsias technologijas, diegti inovacijas, kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir bandyti konkuruoti prekių bei paslaugų kokybe, o ne kaina.
Per pastaruosius kelerius metus padėtis ėmė iš lėto keistis. Traukiasi šalies ūkio sektoriai, kurių konkurencinis pranašumas pagrįstas pigia darbo jėga (prisiminkime kojinių mezgimo versloves), įmonės pradėjo aktyviau investuoti į naujus ir produktyvesnius įrenginius. Šiuos pokyčius (be kitų veiksnių) lemia tai, kad, augant darbo užmokesčiui, įmonių vadovai yra priversti intensyviau ieškoti būdų, kaip didinti produktyvumą, t.y. su mažesniu darbuotojų skaičiumi sukurti daugiau ir geresnių prekių bei paslaugų. Tad sėkmingai prisitaikiusios įmonės gauna ne tik didesnį pelną, bet kartu gali didinti darbo užmokestį.
Tiesa, visi šie procesai vyksta labai lėtai. Kol kas sunku pasakyti, ar Lietuvoje „išdygs“ konkurencinga žiniomis, aukštu produktyvumu bei aukštu darbo užmokesčiu pagrįsta ekonomika. Tam reikia ne tik kokybinių pokyčių šalies ūkyje, bet ir kitų būtinų sąlygų: profesinio rengimo bei aukštojo mokslo reformų, kokybiškos mokymosi visą gyvenimą sistemos ir pan.
Jei pavyks pasiekti šių kokybinių pokyčių, tikėtina, grįžtančiųjų emigrantų skaičius išaugs. Tačiau „importuojant“ pigią darbo jėgą verslui sumažės paskatos siekti struktūrinių pokyčių, ir prie žinių ekonomikos tikrai nebus priartėta.
Kaip imigrantus sugrąžinti atgal?
Kitas aspektas, kuriuo galima vertinti siūlomą imigracijos politikos koncepciją: ar pavyks ją įgyvendinti? Viena iš silpniausių siūlomos koncepcijos vietų yra nuostata, kad pavyks įgyvendinti grįžtamosios migracijos skatinimo principą, t.y. laikini imigrantai po kelerių metų išvyks atgal. Remiamasi prielaida, kad atsivežta darbo jėga čia bus tiek, kiek jiems bus leista (pavyzdžiui, nepasiliks ilgesniam laikui), darys tai, kas bus leista (pavyzdžiui, neišvyks į kitas ES nares) ir pan.
Tačiau Vakarų Europos šalių patirtis rodo, kad grįžtamoji migracija vyksta labai ribotai. Pavyzdžiui, Vokietija po Antrojo pasaulinio karo intensyviai vykdė laikinų darbuotojų pritraukimo iš kitų šalių (daugiausia Turkijos) politiką šalies atkūrimui. Buvo tikimasi, kad imigrantai, padirbėję kurį laiką šalyje, išvyks atgal. Po kelių dešimtmečių paaiškėjo, kad laikini darbuotojai tapo nuolatiniais gyventojais. Problemą dar labiau sustiprino imigrantų integracijos į visuomenę politikos nesėkmės.
Burtų lazdelės, kuri padėtų Lietuvai išvengti Vokietijos likimo, kol kas neturima. „Vilties“ suteikia nebent tai, kad laikiniems darbuotojams Lietuva taps traukinių stotimi traukiant į Vakarus.
Trumparegystė...
Imigracijos iš Rytų skatinimas yra lengvas ir trumparegiškas būdas spręsti šiandienos klausimus. Jei iš tikrųjų norima pritraukti išvykusius tautiečius ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš Vakarų, reikėtų daugiau pasistengti.
O pradėti būtų galima nuo švietimo ir darbo rinkos reformų bei paskatų verslui, kuriančiam kokybiškesnes darbo vietas.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Laura Gintalaitė: Atlyginimas iš po stalo. Pasirodo, gyvenantieji iš valstybės biudžeto moka puikiai žongliruoti savo uždarbiu.
Vamzdis prieš gyvybę. Vilniaus universiteto Ekologijos instituto Genotoksikologijos laboratorijos vadovė Janina Baršienė ir nevyriausybinių organizacijų projekto „Apgink Baltijos jūrą, kol ne vėlu” koordinatorė Radvilė Morkūnaitė, kalbėdamos su Ričardu Čekučiu, atvirai vardija dujotakio „Nord Stream” keliamas grėsmes.
Stanislovas Kairys: Pažadink savyje nugalėtoją! Apie šiuolaikinės visuomenės fenomeną – gyvenimo būdo ir netgi laisvalaikio vadybą. Kas ir ką ragina nugalėti?
Džina Donauskaitė: Šalin nagus nuo universiteto!
Dauguma mokslininkų nesutinka, kad į universitetų valdymą kištųsi pašaliniai žmonės. Tačiau jų kritikai neįsivaizduoja, kaip be valdymo reformos atgaivinti akademijas.