Arba jei turėtumėte daug pinigų, labai daug pinigų, kaip Viktoras Uspaskichas, tuomet tapti politiku taip pat nebūtų per daug keblu. Tačiau jei pinigų neturite, tada turėtų būti sunkiau, gal net žymiai sunkiau. Tuomet jums reikėtų būti ypatingai sumaniam ir versliam arba gal net parsiduoti stambiajam verslui ar kuriai nors populistinei, Rusijos interesus atstovaujančiai partijai. Tiesa, jūs dar galėtumėte įstoti į neseniai susikūrusią ir perspektyvią partiją, tarkim, prieš pat Europarlamento arba vietinio „seimelio“ rinkimus.
Tačiau gal visai nebūtina tapti politiku tiesiogine to žodžio prasme? Gal galima būtų dalyvauti politikoje kažkaip... neakivaizdžiai? Pavyzdžiui, tapti geru įtakingų politikų pažįstamu ar net jų draugu? Jiems patarinėti „privačiai“, tokiu būdu veikiant politiką iš užkulisių, iš šešėlių? Ir taip paprasčiausiai jaustis didžiosios politikos dalimi? Arba kažkaip kitaip prie jos „prisiliesti“? O gal net tapti Lietuvos valstybės pilkuoju kardinolu?
Bet kas iš mūsų nori lipti į visą šį mėšlą? Be to, kaip? O galbūt teisi yra Marija Aušrinė Pavilionienė, paprastai lyg ir atkakli žmogaus teisių gynėja, kuri per Tomo Dapkaus radijo laidą įnirtingai tvirtino, kad tegul patys mokytojai, „kaip labiausiai išprususi grandis visuomenėje“, ir eina į politiką, ir tegul valdo, o ne streikuoja, kaltina valdžią, kažko iš jos reikalauja ir karia šunis ant kitų? Tegul ateina ir bando pavaldyti.
Kodėl tiesiog nedalyvauti politikoje kaip piliečiui, paprasčiausiai neabejingam tam, kas vyksta šalyje, kurioje gimei, užaugai ar gyveni? Arba vietinėje ar profesinėje bendruomenėje, kuriai priklausai ir kurios interesus gali atstovauti? Kodėl paprasčiausiai nesinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis ar jų neginti? Galbūt ne tik savo, bet ir šalia esančiųjų? Ir visiškai nereikia eiti į valdžią, jei esi mokytojas ar ligoninės slaugytojas, kad kovotumei už savo teises. Kitaip visos Lietuvos moterys turėtų eiti į Seimą.
Taip pat gali aukoti savo savaitgalius ir vakarus, kad padėtumei surinkti 50 000 Lietuvos piliečių parašų, kad Seimas svarstytų piliečių iniciatyvinės grupės parengtą įstatymo projektą, kuriuo Atominės elektrinės įstatymas, numatantis „Leo Lt“ steigimą, netektų galios, Lietuva pradėtų politines derybas su kitomis valstybėmis dėl elektros tilto į Vakarus statybos, o šalies vyriausybė svarbiausius Lietuvos energetinio saugumo klausimus imtųsi spręsti skaidriai. Ir tada tikrai nereikės tapti senu „valstybininkų“ pažįstamu ir geriausiu draugu, kad dalyvautumei politikoje ir jaustumeisi galintis paveikti didžiuosius politinius sprendimus.
Pastaruoju metu Lietuvoje labai paplito „internetinis“ dalyvavimas politikoje, kai elektroniniu paštu yra siunčiamos peticijos, palaikančios vienokį ar kitokį pilietinį protestą kaip šiuo metu elektroninėje erdvėje besklandančią iniciatyvą prieš Kuršių Nerijos niokojimą. Juk nėra nieko paprasčiau, kaip spustelėti persiųstą tinklalapio nuorodą ir per akimirką įrašyti savo vardą, pavardę ir miestą, kuriame gyveni.
Tačiau visai kitas reikalas yra „išdrįsti“ sustoti gatvėje prie lauke šąlančių ir parašus renkančių „idiotų“ ir pasirašyti už vieną ar kitą pilietinę iniciatyvą; gyvai. O specialiai atrasti laiko per pietų pertrauką ir nueiti padėti savo parašą į nurodytą vietą yra lyg ir visai nesunku, bet vis dėlto dar sunkiau. Bet tai ir yra dalyvavimas politikoje.
Žinoma, tu gali dalyvauti politikoje, sukurdamas vaizdo įrašą su rusiškai „repuojančiu“ ir šlykščiai besikeikiančiu prezidentu. Bet, pripažink, tada tu būsi prastas politikas. Jau geriau prezidentas tada „repuoja“ apie tai, kad jis nekomentuos spėlionių ir svarstymų dėl prekybos Lietuvos pilietybe, ar premjeras apie tai, kaip jam norisi progresinių mokesčių.
Taip pat gali būti politiku, žygiuodamas kovo 11 d. Gedimino prospektu ir skanduodamas antisemitinius šūkius ar užpuldamas taikiai parašus renkančius piliečius, atimdamas iš jų parašų rinkimo lapus ir net juos suplėšydamas. Bet tada „varysi“ labai blogą politiką, kuri tik parodys, koks žemas yra tavo supratimas apie tai, kas yra laisvė, demokratija ir pilietinės teisės, tiek tavo paties, tiek tavo artimųjų ir draugų, tiek kitų.
Vietoj to gali tapti ne tik šiaip politiku, bet netgi geru politiku. Tiesiog neplaukdamas pasroviui vien dėl to, kad taip lengviau ir paprasčiau gyventi. Pavyzdžiui, jei laikai save žmogaus teisių gynėju, tai gink tas teises ne tam, kad gautumei apdovanojimą ar įvertinimą, bet todėl, kad apgintumei nuskriaustą žmogų. Jei esi žurnalistas, tai ne tam, kad būtumei „parodinis“, bet kad būtumei sąžiningas ir nebijotumei rizikuoti savo kailiu.
Būti politiku ir elgtis pilietiškai, aišku, reiškia ir dalyvauti rinkimuose. Net jei manai, kad balsuoti neturi už ką (kas visiškai tikroviška per Seimo rinkimus rudenį), vis tiek kažką gali padaryti. Galbūt įtikinti savo „plačiąją“ giminę nebalsuoti už visiškus populistus ar per ilgai valdžiusius, bet prieš nieką neatsakingus socialdemokratus. Arba galbūt pabandyti „dezinfekuoti“ Lietuvos partinę sistemą ir balsuoti ne už partijas, o už pavienius nepartinius kandidatus, jei šie įrodys esą to verti, kaip neseniai viešai pasiūlė vienas Lietuvos pilietis.
Svarbiausia būti neabejingu ir nesiklausyti priešrinkiminių politikų kliedesių, kuriais jie nori sukelti tavo savigraužą vien dėl to, kad tu naudojiesi savo konstitucinėmis teisėmis. Tau netgi nereikia būti Mauzeriu ir Sūrskiu, turintiems televizijos reitingų bei savininkų užtikrintą užnugarį kritikuoti didžiausius visuomenės moralinius autoritetus. Tau tą užnugarį išsakyti savo kritiką valdžia ir dalyvauti politikoje garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nepamiršk to.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.