URM sekretorius Žygimantas Pavilionis susirūpino, kad prasidėjus viešai diskusijai dėl Lisabonos sutarties "Lietuvoje atsirado bandymų susieti šios sutarties ratifikavimą su Ignalinos atominės jėgaines klausimais". Šis klausimas tapo aktualus, kai praėjusį ketvirtadienį svarstant Lisabonos sutartį dvi opozicinės frakcijos pareikalavo pertraukos bei siūlė neskubėti, netgi nukeliant galimą šios sutarties ratifikavimą į rudens sesiją. Be to, dar dvi frakcijos, kurios dalyvauja valdančioje koalicijoje, jau pareiškė, kad reikėtų susieti Lisabonos sutarties ratifikavimą su derybomis dėl Ignalinos AE uždarymo termino atidėjimo.
Priminsime, kad į Lietuvą atvykęs ir Seime tuo metu kalbėjęs Europos parlamento pirmininkas Hansas Gertas Pioteringas vėl priminė, kad Ignalinos AE turės būti uždaryta iki kitų metų pabaigos. Kita vertus, jis išreiškė viltį, kad Lietuva, "kaip ir buvo žadėta" ratifikuos Lisabonos sutartį iki balandžio pabaigos (beje, šiandieninis antradienis yra jau paskutinė galimybė Seimui įvykdyti šį nežinia kieno duotą pažadą). Jau kitą dieną svečias kiek atlyžo ir sutiko, kad Lietuvos argumentai dėl Ignalinos AE turėtų būti "rimtai apgalvoti" ir kad Lietuva dėl to turėtų "tęsti konsultacijas su Europos komisija". Betgi dėl Ignalinos AE esą reikėtų kalbėtis atskirai, nesuplakant šių reikalų su Lisabonos sutarties ratifikavimo procesu.
Todėl ir p.Ž.Pavilionis toliau rašo: "Tačiau nederėtų klaidinti žmonių sukeliant nepagrįstus lūkesčius. Reikia aiškiai pasakyti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo terminai ir sąlygos yra reglamentuoti kitoje sutartyje - Lietuvos stojimo į ES sutartyje. Lisabonos sutartis nepanaikina stojimo sutarties ir nekeičia atskirų jos dalių. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar įsigalios Lisabonos sutartis, ar ne, lieka galioti tokia Lietuvos stojimo į ES sutartis, kokią pasirašėme 2003 metais". Dar daugiau, straipsnio autorius prideda, kad kaip tik Lisabonos sutartyje yra "įrašytas bendras ES narių įsipareigojimas veikti solidariai, jei sutriktų energijos išteklių tiekimas". Skirtingai nei Aiškinamajame rašte įstatymui dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, URM jau neteigia, kad Lisabonos sutartis kaip nors padės Lietuvai susitarti dėl Ignalinos AE. Net ir tuo atveju, jei ši sutartis galėtų padėti, kiekvienas sveikos nuovokos dar nepraradęs asmuo jau supranta, kad ratifikavimas tikrai užtruks, o darbai dėl Ignalinos AE uždarymo prasidės vėliausiai šių metų pabaigoje.
Kas dėl solidarumo, tai jis arba yra, arba jo nėra (ir tuomet net sutartyje įrašyta abstrakti nuostata kažin ar padės). Pavyzdžiui, šio taip pageidautino ES šalių solidarumo su Lietuva kol kas nematyti, kai ES bando pradėti derybas su Rusija, neatsižvelgdama į Lietuvos rūpesčius dėl naftos tiekimo iš šios šalies. Jeigu mandatą tokioms deryboms būtų galima suteikti kvalifikuota balsų dauguma (kaip tai daugeliu atveju numato Lisabonos sutartis), o ne vienbalsiškumo principu (kaip tai yra dabar), kažin ar kas nors iš viso Europos sąjungoje dar kreiptų dėmesį į Lietuvos argumentus. Pagaliau, jei šis solidarumas būtų, ES jau seniai būtų pradėjusi rimtas derybas dėl Ignalinos AE uždarymo atidėjimo.
Būtų buvę logiška, jei Lietuvos diplomatai praėjusiais metais, kai vyko Tarpvyriausybinė konferencija dėl "reformų sutarties" (pagal jos pasirašymo vietą pavadintos "Lisabonos sutartimi"), būtų padėję ant derybų stalo bent jau pasiūlymą dėl Lietuvai aktualaus Ignalinos AE protokolo pakeitimo. URM Aiškinamajame rašte teigiama, kad šiai Tarpvyriausybinei konferencijai pirmininkavusi Vokietija labai griežtai laikėsi derybų mandato (suprask, būtų neleidusi Lietuvai nukrypti nuo derybų dėl Europos bendrijų bei Europos sąjungos sutarčių keitimo ir svarstyti stojimo sutarties klausimus). Tačiau kas nustatė tokį derybų mandatą? Susidaro įspūdis, kad Lietuvos diplomatai derybas dėl Ignalinos AE buvo jau pralaimėję, jų net nepradėję (tiksliau, net nepabandę pradėti tokių derybų), t.y. kai sutiko derėtis dėl ES sutarčių keitimo, nesiejant šio keitimo su stojimo į ES sąlygomis.
Vietoj to, kad Lietuvos diplomatai būtų pateikę derybų partneriams argumentus dėl konstitucinių problemų Lietuvai sudaryti tokią sutartį ir ją parlamente ratifikuoti, o taip pat, dėl ekonominių ir problemų skubotai uždaryti Ignalinos AE, kai naftos kainos pasiekė astronomines aukštumas, bei dėl energetinio saugumo, jie nuolankiai sutiko su didžiųjų ES šalių primestomis derybų ribomis. Mūsų diplomatai taip pat sutiko su traktavimu, kad šios ES reformos – tai tik veiksmingesnės "sprendimų priėmimo" tvarkos paieška.
Panašu, kad Lietuvos diplomatai pasiryžę iš anksto sutikti su bet kokiu iš Briuselio, Berlyno ar Paryžiaus nuleistu sutarčių rėmu, o mūsų pačių valstybės konstituciniai rėmai yra visai nebesvarbūs (anot Ž.Pavilionio žodžių pasakytu susitikime su Tėvynės sąjungos frakcija – mūsų Konstitucijoje yra įrašyta Europos teisės viršenybė, todėl "čia jokios problemos nebėra"). Buvo pamiršta mažytė smulkmena, kad tokia Europos teisės viršenybė yra pripažįstama tik tuomet, kai ji "išplaukia iš ES sutarčių". O mes šiandien ir svarstome – reikėjo ar nereikėjo sudaryti Lisabonos sutartį, reikia ar nereikia ją ratifikuoti, pagaliau - reikia ar nereikia skubėti tai padaryti. Panašu, kad Užsienio reikalų ministerijai mažiausiai terūpi Konstitucijos ginamas valstybės ir tautos suverenitetas. Turbūt tai ir yra tikroji derybų dėl Lisabonos sutarties pralaimėjimo priežastis, kai šiandien belieka aiškinti, jog nėra jokio ryšio tarp visų ES sutarčių. Per daug greitai su viskuo sutinkame.
Bet ar dėl šio pralaimėjimo kalti tik diplomatai? Pagaliau, ar tai jau galutinis pralaimėjimas? Manome, kad kol Lisabonos sutarties dar neratifikuota, ir ypač jei dėl jos ratifikavimo būtų surengtas referendumas, kaip to reikalauja LR Konstitucija, derybos dėl Ignalinos AE ir kitų spręstinų Lietuvos problemų iš tikrųjų dar yra nesibaigusios. Daugiausiai čia lemia ne Užsienio reikalų ministerijos, bet Prezidento ir Vyriausybės pozicija, jų požiūris į pačią valstybę bei tautos suteiktą mandatą.
Be to, Lietuvos Respublikos Seimas, neskubėdamas ratifikuoti Lisabonos sutartį, dar gali suteikti Vyriausybei laiko ištaisyti strategines klaidas ir aplaidumą dėl nepanaudotų galimybių iš naujo susiderėti Ignalinos AE klausimu. Nieko nuostabaus, kad kitos Europos sąjungos šalys ir Europos komisija iki šiol net ir neketino dėl to derėtis, nes iš Lietuvos gaudavo laiškus, kad jokių problemų nebus. Juk anot tradicinės aiškinamuose raštuose pateikiamos formuluotės: "neigiamų pasekmių nenumatoma".
Atrodo, kad didelė Seimo narių dalis jau puikiai supranta, kad klausimas, ar Europos sąjunga bus pertvarkyta į federacinę valstybę, ar ne – tai epochinės reikšmės dalykas, kuris kartu yra ir itin rimtas konstitucinis iššūkis Lietuvai, o ne tik šiaip koks tai sėdynių pasikasymas. Europos sąjunga – tai mes, o ne Briuselis. Bent jau iki šiol.