Suomijos tyrėjai padarė dvi išvadas: vaikų gimdymas saugo nuo savižudybės bei padidėjusi savižudybės rizika po aborto kalba apie kenksmingą aborto poveikį psichologinei sveikatai. „Užuot palengvinęs moters būseną, abortas gali būti papildomas jų nevertumo „įrodymas“, pagilinti suicidines tendencijas ir paskatinti savižudybę.“(Pagal E.Ring-Cassidy, Ian Gentles, Women‘s Health after Abortion, Medical and Psychological Evidence. The deVeber Institute for Bioethics and Social Research, 2001).
Akivaizdu, jog tokie teiginiai sukelia daug prieštaravimų. Jie gali turėti keletą priežasčių. Viena, kentėjimas neprasideda tuojau pat po aborto: tuo metu ne viena moteris jaučia su problemos „išsprendimu“ susijusį palengvėjimą. Kita vertus, ne visos moterys reaguoja vienodai: kartais gyvenimo sudėtingumas, ypatingai emocine prasme, slopina šio skausmo suvokimą. Pagaliau tokį kentėjimą sunku pripažinti ne tik kitam, bet ir sau.
Abortą pasirenkančios moterys nėra bejausmės vaikų žudikės. Dažnai jos apsigauna arba leidžiasi apgaunamos tiesą maskuojančios medicininės terminologijos: tai ne prasidėjęs naujas žmogus, o ląstelių masė, gemalas ir pan. Dažnai abortui įkalba vyras ar „draugas“; kartais užtenka „tylinčios konspiracijos“, kada į paramos lūkestį išreiškiančius žodžius „aš galvoju apie abortą“, vyras atsako tyla. Beje, dažnai santykiai, ypatingai su „draugais“, po aborto sugriūva dėl daugiau ar mažiau įsisąmonintos išdavystės.
Kartais taip reaguoja ir vyrai: jų tarpe pasitaiko ir turinčių širdį. Tiesa, ir jų galima paklausti, kodėl žmona arba draugė nenorėjo su jais susilaukti kūdikio?
Sokratas yra sakęs, jog blogis kyla iš nežinojimo. Aborto problemoje informacijos stoka labai aštri. Pavyzdžiui, retai kada pasakoma, jog skausmas gali užklupti po keleto metų.
Tiesa, kad embrionas yra taškelio dydžio. Netiesa, kad moteris praranda apie 50 proc. embrionų „natūraliai“, kaip kai kada teigiama: genetiniai tyrimai sako, kad labai ankstyvoje stadijoje prarandami embrionai neturi žmogiškam individui pakankamos genetinės sąrangos, ir dėl šio defekto jis pašalinamas menstruacijų metu. Pagaliau ir vėlesnio persiledimo atvejais nieko nepadaroma, kad vaikas negimtų. Yra skirtumas tarp to, kas atsitinka ir ką padarai.
Paprastai abortas atliekamas vaisiui esant 8, 9, 12 savaičių amžiaus. Tai – besivystantis sūnus ar dukra – žmogus, kokio niekada istorijoje nebuvo ir nebus -- dėl jo unikalios genetinės informacijos. Prarandamas tas, kuris ar kuri mylėtų motiną meile, už kurią vargu ar yra stipresnė. Užtenka tik pagalvoti apie mūsų santykį su savo motinomis.
Prarandama galimybė turėti artimą žmogų. „Sąjungininką“, kuris visada bus už tave. Tiesa, yra baisių vaikų – bet tai yra gyvenimo periferijoje. Yra priežasčių, kodėl jie tapo baisiais.
Sakoma, kad jie buvo nelaukiami. Išvada: reikia neleisti jiems gimti. Nėra žmogaus, nėra problemos. Girdėta logika...
Ne taip aišku, ar nelaukiami buvo Lietuvoje žudantys ir plėšiantys jauni vyrai, ar jų negimę broliai ir seserys. Yra tyrimų, rodančių, kad abortą išgyvenusi moteris sunkiau suvaldo savo pyktį ir dažniau smurtauja prieš savo mylimus vaikus. Motina Teresė, tikėjimą išgyvenusi plaudama mirštančiųjų skurdžių žaizdas Indijos gatvėse, kalbėjo, kad visuomenėje, kurioje vykdomi abortai, ramybė ir solidarumas negalimas.
Vėlgi, moteris nėra siaura egoistė. Gabrielis Marcelis rašė apie „gyvenimo vertės užtemimą“ Vakarų kultūroje. Tai – ne moralinė, bet kognityvinė problema. Jei nematome, kaip tai brangu, nebranginame.
Bet grįžkime prie motinos. Štai ištrauka iš „Pro Vita“ leidinio: „Nuo 2000 m. buvo atlikta virš 17 tyrimų apie abortų poveikį moters psichinei, bei fizinei sveikatai, kurie buvo atspausdinti svarbiausiuose medicinos žurnaluose. 2006 m. spalio mėnesį D. Britanijos 15 žymiausių akušerių ir ginekologų paskelbė atvirą laišką „London Times“ apie aborto psichologines pasekmes. Jei moteris darys abortą: ji 65 proc. labiau rizikuos susirgti klinikine depresija; ji 3,5 karto labiau linkusi mirti nuo savižudybės, nelaimingo atsitikimo ar žmogžudystės ateinančiais metais; ji 5 kartus labiau linkusi imti piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, nei gimdžiusi moteris; ji 160 proc. labiau rizikuoja būti paguldyta į psichiatrinę ligoninę, nei gimdžiusi; kad jai iš sekančio nėštumo gims negyvi kūdikiai tikimybė yra 3 kartus didesnė, nei gimdžiusios; ji 60 proc. dažniau persileis per sekantį nėštumą ir, galiausiai, jei darys abortą, jai apie tokias pasekmes nieko nesakys.“ (Populiation research institute review, March-April 2008, Volume 18, Number 2. P.S. Prie kiekvieno teiginio yra nuoroda į solidaus žurnalo straipsnį.)“
Visa tai – po legalių, „saugių“ abortų. Tiesa, nebūtinai tai patiria kiekviena, kaip sakyta, viskam yra procentai. Bet už procentų – didelė kūniška ir dvasinė kančia.
Sakoma, kad plintant nelegaliems abortams skaudės dar labiau. Moterys mirs nuo „bobučių“ atliktų „procedūrų“. Vyksta informacijos karas. Medicininė Lenkijos statistika neatspindi ginekologinių komplikacijų skaičiaus augimo, kuris yra netiesioginis legaliai ir nelegaliai atliekamų abortų ženklas. „Pasirinkimo“ šalininkai, tą pačią dieną atvykę iš Lenkijos paskui gyvenimo saugotojus, skelbia kitokius skaičius. Lazdijų ginekologai nėščių lenkių antplūdžio nepažymi -- bet abortų turizmas, vis dėlto, egzistuoja, nors gal ir ne pas mus. Bernardas Nathansonas, praeityje didžiausios pasaulyje abortų klinikos direktorius, rašė, kaip jis, legalizuodamas abortus JAV, prie nelegalių abortų sukeltų komplikacijų skaičiaus prirašė pora nulių. Kur tiesa?
Nathansonas nustojo daryti abortus atsiradus ultragarsiniam tyrimui. Kai pamatė, ką reiškia nutraukti nėštumą, ir kaip desperatiškai ta „būtybė“ stengiasi išsisukti nuo instrumento.
Dabar tai vadinama Katalikų Bažnyčios mokymu.
Tiesa yra žmogaus širdyje. Kaip ir skausmas. Dostojevskis yra sakęs, kad žmonės būtų gerokai geresni, jei negalvotų esą tokie blogi. Gali būti, kad piktas abortų gynimas yra nesąmoningas kaltės jausmo išreagavimas. Tačiau moteris, padariusi abortą, nėra bloga. Tik veiksmas toks.
Siekiančios dvasios išgijimo tikėjime, ieško Atleidimo. Tokia yra žydų Pranašo žinia: „Ne pasmerkti atėjau į pasaulį...“
Gal būt panaši logika tinka ir nuvertinantiems santuokos reikšmę. Jei skauda, kad meilė neišgyveno, neigiama tokia galimybė. Tačiau nesusituokę ir išsiskyrę nėra mažiau „vykę“. Kita vertus, santuoka visada išyra dėl abiejų silpnumo. Tai nereiškia, kad išlikę yra geresni. Bet daugeliu atveju jie gyvena geriau.
Būtų gerai, kad Lietuvoje būtų mažiau skausmo. Daugiau atleidimo: sau ir kitam. Kalbėtis būtų galima ramiau.