Tuo metu rašytojas ir kino režisierius V.V.Landsbergis su operatorium A.Kemežiu ir grupe bendražygių Šiaurės Indijoje filmavo vaizdus naujam dokumentiniam filmui „Tibeto kraujas“.
Mintis sukurti filmą apie Tibeto pabėgėlius Indijoje kino režisieriui kilo prieš pusmetį, kuomet keliaujant po Indiją atsitiktinai teko susipažinti su ten gyvenančiu jaunu emigrantu tibetiečiu Timba, kuris mažame pietų Indijos miestelyje prekiauja tibetietiškais suvenyrais. Uždirbtą pelną jis skiria barakų statybai, kuriuose apsigyvena iš okupuoto Tibeto pabėgę jo tėvynainiai. Pasirodo Indijos valdžia Tibeto pabėgėliams yra paskyrusi net kelias nemažas teritorijas Šiaurės ir Pietų Indijoje.
Timba V.V.Landsbergiui papasakojo, kad Kinijos sieną kas mėnesį bando kirsti apie tūkstantis pabėgėlių. Tik pusei jų pavyksta pereiti Indijos arba Nepalo sieną, besidriekiančią Himalajų kalnais. Kiti sušąla arba žūsta nuo kinų kulkų. Kalnų perėjose juos pasitinka ir iki paskirstymo punktų nulydi savanoriai gelbėtojai, dažniausiai taip pat tibetiečiai, kurie jau gyvena Indijoje. Vienas jų – Timba.
Tarp pabėgėlių yra daug vaikų. Juos mamos tiesiog atlydi iki Tibeto sienos ir sako: „matai, toje pusėje Indija, eik, tai draugiška šalis, tave ten pasitiks...“ Išsekusius pabėgėlius dažnai tenka nukelti nuo kalnų, kai kam amputuoti nušalusias kojas, rankas... Reikia padėti adaptuotis svetimoje šalyje, išmokti kalbą, pradėti lankyti mokyklą ir t.t.
Paklaustas ar turi rėmėjų šio sumanymo įgyvendinimui ir kada bus galima pamatyti šio darbo vaisius, režisierius liūdnai šyptelėjo: „Daugelis potencialių rėmėjų yra pakankamai pragmatiški verslo žmonės ir žino, kurioj šaly prekės yra pačios pigiausios. Kartais būna netgi savotiškai „smagu“ pamatyti, kaip finansinis aspektas užgožia žmoniškąjį. Bet tai ne tik Lietuvos bėda, tai viso pasaulio moralinis susirgimas. Rėmėjų neturime. Remiamės savo noru gražinti Islandijai skolą. Kadangi šis filmas nėra niekieno remiamas, tai niekam nesame ir įsipareigoję kada nors jį užbaigti. Gal reikės dar vienos ekspedicijos – dabar sunku pasakyti. Nesinori planuoti, juolab, kad iš žmogaus planų Dievas kartais labai gardžiai pasijuokia“.
Kuomet paklausiau „O kokios mintys apie Tibetą kyla dabar, olimpiados dienomis?“, Vytautas ilgam susimąstė: „Mintys kontraversiškos. Viltinga buvo, kai po tibetiečių sukilimo ir olimpinio deglo nešimo Europoje problemų, Kinijos vyriausybė lyg ir pasižadėjo užmegzti dialogą su Tibeto vyriausybe, gyvenančia emigracijoje. Visada norisi tikėti, kad pasaulis gali subręsti taikai, atsisakyti agresijos ir mažesnių kultūrų naikinimo. Viliuosi, kad šiam šimtmetyje sparčiai besikeičianti gamta paveiks ir valstybių vadovų sąmonę. Gal ekologija ir kitos nesmagios katastrofinės nuojautos privers pasaulį tapti mažiau grobuonišku ir ieškoti bendrų veikimo principų, jei norime išlikti. Manau, kad ir Kinija, turinti tokias gilias, tūkstantmetes kultūros, papročių bei filosofijos tradicijas, gali transformuotis.
Neatsitiktinai važiuojame ten filmuoti olimpiados dienomis, norisi pajusti tą „taikos ir sporto“ dvasią be pagražinimų. Gal net sugretinant visa tai, ką rasime Indijoje, su olimpiados vaizdais...
Juk ši olimpiada – neblogas testas vakarų pasaulio žmoniškumui patikrinti, kadangi Tibetas – viena sudėtingiausių dabartinio demokratinio pasaulio problemų“.
Ir štai Olimpiada pasibaigė. Ar išlaikėme žmoniškumo testą?
Kinija skambėjo aukščiausia gaida. Tibetas buvo nutildytas. Žurnalistai išvaryti. Užčiauptos radijo stotys, internetas ir TV akys. Olimpiada virto Tibeto nutildymo, užslopinimo švente, nesiskaitymo su vakarų valstybių demokratijos ir žmogaus teisių sampratomis, priešolimpinių pažadų nesilaikymo švente...
Tarptautinė teisių gynimo organizacija „Reporteriai be sienų“ pareiškė, kad Olimpinės žaidynės Pekine tapo „katastrofa spaudos laisvei Kinijoje“. Kaip sakoma organizacijos pareiškime, Kinijos valdžia olimpiados proga uždėjo apribojimus daugelio Tibeto teisių gynėjų bei užsienio žurnalistų veiklai.
Olimpiados metu buvo suiminėjami Tibeto laisvės aktyvistai, bet kokių Tibeto akcijų dalyviai užsieniečiai buvo nedelsiant suimami ir išsiunčiami iš šalies, blokuojama žiniasklaida, apribojama Tibeto vienuolių laisvė. Tibetietiškų Kinijos regionų valdžia Olimpiados laikotarpiui budistiniuose vienuolynuose buvo įvedusi komendanto valandą – neleidžiama vienuoliams ne tik vykti stebėti olimpiados, bet net išeiti iš vienuolynų. Kinijos valdžia bijojo netgi senučių. Dvi senyvo amžiaus Pekino gyventojas buvo įsakyta išsiųsti metams į darbo perauklėjimo lagerį už tai, kad jos kreipėsi į valdžią, prašydamos leidimo surengti protesto akciją už Tibetą olimpiados dienomis...
Suteikiant teisę organizuoti olimpines žaidynes Kinijai viltasi, kad pasaulio dėmesys privers Kiniją peržiūrėti savo politiką ir įkvėps vilties persekiojamiems žmonėms. Įvykiai Tibete aiškiai parodė, kad šis tikslas nebuvo pasiektas, atvirkščiai pasauliui buvo pademonstruota – jog Kinija turi galią laikytis savo nuostatų nepaisydama nieko. Pasaulis yra silpnas ir priklausomas nuo Kinijos, jis užčiauptas ir nutildytas, tetrokšta pigių kiniškų prekių ir pigios darbo jėgos.
Net ir tie šalių vadovai, kurie ryžosi nenuvažiuoti į Pekiną, tarsi persigandę didžiojo mokytojo Hu Dzintao mokinukai, visaip išsisukinėjo nedrįsdami tiesiai pareikšti kodėl neatvyksta – teisinosi karščiais, orais, užimtumu ar tylėjo it musę kandę kaip mūsų prezidentas V.Adamkus. Bijojo savo paties žodžių. Tik lenkai liko principingais. Jų prezidentas aiškiai pareiškė, kad į Kiniją nevyksta dėl įvykių Tibete.
Socialdemokratų galva ir Lietuvos premjeras G.Kirkilas ištirpo raudonų „broliškos“ Kinijos liaudies respublikos vėliavų fone ir užmiršo Tibeto bei Gruzijos vardą...
Rezultatas pasiektas – Tibetas nutolintas ir nutildytas, Kinija priartinta ir išgarsinta. Pompastiška olimpiada surengta, aukso medaliai surinkti. Vakarų demokratijai parodyta špyga. Šunys loja, karavanas eina.
Už lango visą dieną vambrija šuo. Neleidžia rašyti šio komentaro. Palei mano atsiskyrėliškos Labanoro girios trobelės langus, vienas paskui kitą su meškerėmis marširuoja kinai. Nuo manęs į šiaurę – apie 40 Kinijos atstovų mūrija Etnokosmologijos muziejaus bokštus, šiek tiek į pietus – draugo duktė studijuoja kinų kalbą... O per radiją, per TV, per kompiuterio monitorių kinišku olimpizmu sklaidosi žiniasklaida...
Galiausiai pavakary į kiemą atpėdina vienišas kinas. Prieina per du metrus prie mano žmonos, nei labas nei sudie, stovi apžiūrinėja ją iš visų pusių kaip vaškinę būtybę muziejuje... kol toji neapsikentusi pabėga.
Kinija priartėjo. Gal ir mes tuoj tapsim pabėgėliais?