Lietuva antrąjį ketvirtį atsispyrė neigiamai tendencijai demonstruodama santykinai neblogą šalies ūkio plėtrą (BVP augo 5,5 proc.).
Tai, kad Lietuvai sėkmės taip pat gali pritrūkti, rodo neseniai paskelbtos Bloomberg analitikų prognozės Baltijos šalims, kuriose pabrėžiama, jog Lietuvos ekonomikos ciklas atsilieka nuo Baltijos sesių per 12-18 mėn., taigi blogiausia - dar ateityje. Be to, giliau panagrinėjus šalies ūkio plėtros sulėtėjimo priežastis, matyti, jog ekonominės krizės išvengti nepavyks ir Lietuvai.
Būdama nedidelė bei atvira ekonomika, Lietuva yra stipriai veikiama pasaulinės ekonomikos potvynių ir atoslūgių. Norint geriau suprasti dabartinę Lietuvos ekonomikos būklę, pirmiausia būtina apžvelgti išorinius globalios ekonomikos veiksnius, turinčius įtaką Lietuvos makroekonomikai.
Sunkus rytas po kiniško vakarėlio
Šiandieninę padėtį globalioje ekonomikoje kai kurie makroekonomistai apibūdina kaip sunkų rytą po audringo vakarėlio. Pasaulis ruošiasi apmokėti sąskaitas už neracionaliai naudotus išteklius, už potraukį pigioms, vienkartinėms kiniškoms prekėms, už gyvenimą skolon.
Tarptautinėms korporacijoms masiškai iškeliant gamybą į pigesnių kaštų šalis (kaip, pvz., Kinija) susidarė paradoksali padėtis - išsivysčiusių šalių visuomenės galėjo mėgautis pigiomis prekėmis, kurių gana žemą ir kurį laiką vis mažėjančią kainą palaikė į rytinę Kinijos pakrantę iš Vakarų ir Centrinės Kinijos plūstanti pigi darbo jėga.
Suklestėjus tarptautinėms korporacijoms, suklestėjo ir Kinijos valstybė. Prekybos perteklius auksinio drakono šalyje pasiekė neregėtas aukštumas. Nuolatos augantys valiutos rezervai tapo didele problema Kinijos ekonomikai, tai ėmė grėsti Kinijos nacionalinės valiutos pervertinimu ir eksportuojamų prekių konkurentabilumo sumažėjimu. Siekdama išvengti šių neigiamų pasekmių, Kinija šį trilijonais dolerių vertinamą prekybos perteklių sėkmingai investavo į JAV vyriausybės obligacijas, stambius pasaulinius investicinius bankus ir kitas kredito institucijas. Tada ir prasidėjo pinigų švaistymo „puota“ išsivysčiusiose šalyse.
Savąjį aukso amžių išgyvenanti post-industrinė Vakarų visuomenė, atsiradus neribotoms skolinimosi galimybėms, pradėjo masiškai investuoti į nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius bei žaliavas. Pasaulinę rinką užplūdusią pinigų masę (daugiausia dėl Kinijos einamosios sąskaitos pertekliaus) dar papildomai padidino nuolat augančios naftos kainos nulemti pertekliniai pinigų srautai iš naftą eksportuojančių valstybių (spartus Kinijos ekonomikos augimas yra vienas iš naftos kainos augimą sąlygojusių veiksnių). Ši perteklinė pinigų masė įvariais naujai sukurtais išvestinais finansiniais instrumentais buvo grąžinama į spekuliacines rinkas, tuo dar labiau didindama spekuliacinius burbulus.
Investicinių bankų ir didžiųjų finansinių korporacijų makleriai, gaunantys premijas už organizacijų trumpojo laikotarpio pelną, peržengė savo pačių išmintį, sukurdami antrinę paskolų rinką, kitaip tariant, pastatė finansinį kortų namelį, kurio pamatų stabilumas mažai kam rūpėjo. Prasidėjo laikotarpis, kuomet tokios sąvokos kaip verslo planas, kliento patikumumas ir jo mokėjimų istorija buvo paliktos giliai stalčiuje, kad netrukdytų uždirbti eilinių keliasdešimt ar keletą šimtų tūkstančių JAV dolerių.
Vartojimo bumas, kylančios naftos ir kitų žaliavų kainos smogė pasaulio ekonomikai beįsisukančia infliacijos spirale. JAV Federalinio rezervų banko (FED) ir Europos centrinio banko (ECB) reakcija pasireiškė daugkartiniu palūkanų normų didinimu. Ekonomikos pradėjo vėsti, o drauge su jomis ir bankų bei kitų finansinių institucijų pasiryžimas toliau finansuoti įsibegėjusį vartojimą. Dėl to pinigų masė rinkoje pradėjo mažėti.
Susiklosčiusią padėtį galima prilyginti vandens užtvankai - leidžiantis vandens lygiui (kalbant apie fnansų rinkas tai reikštų mažėjančią pinigų masę), pirmiausia išnyra sekliausiai esantys paviršiai, kitaip tariant blogos paskolos, o kilus panikai, vanduo pradedamas nuleidinėti dar sparčiau ir sekliųjų paviršių – blogų paskolų – skaičius vis didėja. Padėties negelbsti nei FED ir ECB atliktos keliasdešimties milijardų JAV dolerių ir EUR injekcijos į rinkas.
Analitiku iš „RGE monitor“ vertinimais, blogų paskolų lygis gali siekti net du trilijonus JAV dolerių, o tai sudarytų net 15 proc. JAV BVP.
Tuo pat metu vis daugiau bankų ir draudimo kompanijų susiduria su finansinėmis problemomis. JAV vyriausybė iš paskutiniųjų bando gelbėti padėti, vien nekilnojamojo turto paskolų draudimo kompanijoms „Fannie Mac“ ir „Freddie Mac“, atsidūrusioms nemokumo krizėje, buvo atseikėta 200 milijardų JAV dolerių. Manoma, jog krizė tiesiogiai paveiks net iki 300 Amerikos bankų. Tarpbankinė paskolų rinka tapo praktiškai paralyžiuota, bankai vengia skolinti vieni kitiems. Sunku įvertinti tikrąjį probemos mastą, lieka tik spelioti, kuris bankas bus tolesnis nemokumo eilėje.
Dviženklės infliacijos Lietuvoje priežastis – pinigų importas
Šie finansiniai potvyniai ir atoslūgiai tarptautinėse rinkose neaplenkė ir Lietuvos. Narystė Europos Sąjungoje, stabilus lito kursas, bankinio sektoriaus priklausymas skandinaviškam kapitalui, sparti šalies ūkio plėtra sudarė puikias sąlygas pasauliniams pertekliniams finansiniams srautams rasti užutekį ir Lietuvoje.
Vien 2004-2007 m. į Lietuvą buvo importuota daugiau nei 44 milijardai litų, iš kurių didžiąją dalį (28 milijardus litų) sudaro skandinaviškas kapitalas. Siekiant iliustruoti šio pinigų kiekio mastą, palyginimui galima paimti keletą makroekonominių mūsų šalies rodiklių. Lietuvos valstybės biudžetas 2003 nesiekė 10 milijardų litų, o 2007 metų pabaigoje pinigų importas jau sudarė net 53 proc. visų Lietuvos kreditinių išteklių. Valstybės išorės skola 2003-2007 metais išaugo net keturis kartus. Visa tai sudarė puikias prielaidas stagiam infliacijos šuoliui.
Vienas iš efektyviausių būdų kovai su infliacija šiandieniniame pasaulyje yra “infliacijos planavimas” (inflation targeting), kuomet visuomenei aiškiai pasakoma, koks infliacijos arba pinigų masės rodiklis privalo būti pasiektas nustatytu laikotarpiu. Būtent šį instrumentą infliacijai valdyti naudoja daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių. Už ekonominį stabilumą atsakingos šių šalių institucijos kaip tikslą infliacijai valdyti pasirenka arba infliacijos indeksą (vartotojų kainų indeksas), arba “trumpuosius” pinigus M1 (pinigai esantys apyvartoje plius indeliai iki pareikalavimo). Lietuvoje, esant valiutos valdybos modeliui, šio instrumento taikymas yra komplikuotas dėl Lietuvos centrinio banko ribotų galimybių vykdyti savarankišką monetarinę politiką. Nepaisant to, reikia pažymėti, jog Lietuvos bankas turėjo ir turi pakankamai priemonių pinigų masei valdyti. Tačiau to nedaro.
Teorija sako, kad trumpųjų pinigų masės M1 augimas neturėtų viršyti šalies BVP augimo. Pinigų masės augimas, viršijantis BVP augimą, netgi atvirose ekonomikose yra tiesioginis infliacijos šaltinis. Esant staigiam pinigų masės šuoliui, investicijos į rinkos infrastruktūrą atsilieka, o esantis pasiūlos vakuumas yra kompensuojamas augančiomis prekių ir paslaugų kainomis.
Pinigų masės M1 augimas Lietuvoje 2003-2007 laikotarpiu viršijo BVP augimą 2,8 karto, o 2005 m. - pasiekė rekordinius 4,6 karto, pinigų masei M1 tais metais didėjant net 36 proc. Lietuvos centriniam bankui pasyviai stebint šį procesą, infliacijos šuolis tapo neišvengiamu.
Lietuvoje veikiantys bankai, ypač SEB ir Hanza (Swed bank), iš motininių bankų gavę milžiniškas apyvartinio kapitalo injekcijas, pradėjo mūšį dėl rinkos dalies. Pašėlusiu greičiu ir taikant minimalius reikalavimus buvo finansuojami įvairūs nekilnojamojo turto projektai, su nuline pradine įmoka išdavinėjamos paskolos gyvenamajam būstui įsigyti, rafinuotomis reklaminėmis kampanijomis ir akcijomis gyventojai buvo skatinami imti vartojamąsias paskolas bei lizinguoti turtą.
Valdžia buvo tik stebėtoja
Nuo 2003 metų kreditų išdavimas augo labai sparčiai, net 50-60 proc. kasmet, o toks paskolų išdavimo tempas makroekonominėje praktikoje yra laikomas per sparčiu, netgi pavojingu šalių ekonomikai. Lietuvos centrinio banko pasiguodimai, esą augame nuo labai žemo rodiklio, tėra pasiteisinimas, nes, nesant išvystytos ir pakankamai konkurentabilios aplinkos absorbuoti šias perviršines kapitalo injekcijas, pinigų masės augimas vedė tiktai prie nekilnojamojo turto burbulo susidarymo, įmonių viršpelnių (2007 m. Lietuvos įmonių pelnas buvo 11.8 mlrd.Lt. arba 10 kartų didesnis nei 2006 m.), darbo našumu nepagrįsto atlyginimų augimo, eksporto pramonės konkurentabilumo praradimo bei galiausiai dviženklės infliacijos.
Taigi atsakomybę už esamą ekonomikos būklę pirmiausia turėtų prisiimti Lietuvos bankas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pirmiausia yra verslo institucijos, siekiančios didesnės rinkos dalies ir pelno. Nesant aiškiai apibrėžtų žaidimo taisyklių, kovoje dėl rinkos dalies vienam iš žaidėjų prisiėmus didesnę riziką, kiti, nenorėdami prarasti rinkos dalies, privalo prisiimti tokią pat riziką. Perviršinė pinigų masė bei per laisvas bankinės rinko reguliavimas sukūrė tokius jau minėtus fenomenus kaip nulinio pradinio įnašo paskolas ir lizingą, paskolų išdavimą verslui be verslo plano, papildomą kreditavimą didėjant nekilnojamojo turto vertei ir t.t. Šiame kontekste galbūt ir nereikėtų stebėtis City Group banko ką tik atlikto SEB ir SwedBank vertinimo išvadomis. Rezultatai neguodžiantys, ataskaitoje minima, kad minėtų švediškų bankų nurašymai blogoms paskoloms pasieks atitinkamai 1 ir 2 milijardus litų 2010 metais. Du trečdaliai nuostolių bus patirti Baltijos šalyse.
Tačiau grįžkime prie Lietuvos banko ir vyriausybės galimybių ir gebėjimų valdyti pinigų masę. Lietuvos bako teiginiai, esą lito susiejimas su euru neleidžia jam vykdyti aktyvios pinigų politikos, yra kritikuotini. Pirma, Lietuvos bankas galėjo komerciniams bankams padidinti privalomųjų rezervų apimtis, o tai būtų pakėlę palūkanų normą ir sumažinę skolinimosi apimtis. Antra, Lietuvos bankas galėjo nustatyti komerciniams bankas minimalius paskolos išdavimo reiklavimus, apibrėžiančius pradinį įnašą, kliento uždarbio lygį, užstato įvertinimo tvarką ir pan., o tai būtų sumažinę asmenų, galinčių pretenduoti į paskolas, skaičių. Šios priemonės, kartu su nekilnojamojo turto mokesčio įvedimu ir palūkanų kompensavimo nekilnojamam turtui atsisakymu (ko taip ir nesugebėjo padaryti Vyriausybė) būtų apsaugoję rinką nuo perkaitimo ir burbulų nekilnojamojo turto bei akcijų rinkose susidarymo.
Pinigų masės perviršis net tik iškreipė nekilnojamojo turto ir prekybos akcijomis rinkas, paskatindamas neapgalvotus spekuliacinius sandorius, bet, kartu su didėjančia emigracija, turėjo lemiamos įtakos nerealistinių lūkesčių skatinimui darbo užmokesčio srityje. Remiantis makroekonomine teorija, darbo užmokesčio augimas, neparemtas darbo našumo augimu, yra tiesioginis infliacijos šaltinis. Jeigu 2003 metais darbo užmokesčio augimas sutapo su darbo našumo augimu ir siekė daugiau nei 8 proc., tai 2007 metais darbo užmokečio ir darbo našumo augimo žirklės buvo atitinkamai 18 ir 4 proc., t.y. skyrėsi net 4,5 karto. Būtent tai ir sudavė Lietuvos gamybos pramonei ir eksportui lemiamą smūgį. Eksporto augimas, dar 2005 metais siekęs beveik 30 proc., šiuo metu, išskyrus naftos perdirbimą, plastikus ir chemijos pramonę, yra praktiškai sustojęs, o kai kurie sektoriai, kaip tekstilė, medienos perdirbimas, transportas skaičiuoja net neigiamas reikšmes.
Bankiniame sektoriuje atsiradusi įtampa dėl galimų nuostolių bei kreditinių išteklių sumažėjimo motininiuose bankuose praktiškai paralyžiavo paskolų rinką. Bėdos eksporto srityje, Lietuvos vyriausybės procikliška fiskalinė politika, kaip atsakas į ekonomikos bėdas stengiantis subalansuoti biudžetą, praktiškai sustabdė pinigų masės M1 augimą. Rugpjūčio mėn trumpųjų pinigų masės M1 augimas krito iki 0. Šalies ūkiui pradėjo chroniškai trūkti pinigų.
Perspėjimas vėluojančiai valdžiai: neskatinkite recesijos!
Remiantis tarptautine patirtimi, galime teigti, kad staigų pinigų masės M1 kritimą lydi lygiai toks pat staigus ir šalies BVP sumažėjimas. Turime daugybę pavyzdžių: Šveicarijoje ir Vokietijoje - 1974 metais, Tailande - 1998 metais bei daugelyje kitų šalių, patyrusių finansines krizes, mažėjanti pinigų masė M1 įstūmė minėtas šalis į ekonominio nuosmukio etapą. Taigi tikimybė, kad Lietuva pateks į recesijos gniaužtus, yra daugiau negu didelė.
Mažėjant pinigų masei ir krintant naftos kainoms, didėjant nedarbui ir šalies ūkiui žengiant į nuosmukio etapą, šūkiai, kviečiantys kovoti su infliacija, kuri ir taip nešvengiamai pradės mažėti (o 2010 metais galima net defliacija), primena kovą su vėjo malūnais. Tarnautojų algų įšaldymas, bandymai subalansuoti 2009 metų valstybės biudžetą, kalbos apie galimą mokesčių didinimą yra aiškus procikliško mąstymo pavyzdžiai. 1992 metais procikliškas Norvegijos vyriausybės atsakas į prasidėjusią krizę nuvedė šią šalį prie daugkartinio valiutos devalvavimo bei gilios bankinės krizės.
Aiškus padėties suvokimas, skubus antikrizinių priemonių paketas yra privalomas atsakas į šiandieninius šalies ekonominius iššūkius. Antikrizinės programos svarbiausi punkai galėtų būti tokie.
Pirma, padidinti biudžeto deficitą iki Mastrichto kriterijumi leidžiamos viršutinės ribos. Antra, ES lėšas nukreipti į gyvenamųjų namų renovavimą siekiant palaikyti krizės krečiamą statybų sektorių bei mažinti energetinių išteklių importą. Trečia, dar labiau sumažinti pajamų mokestį, o biudžeto praradimus kompensuoti atsisakant šio mokesčio lengvatų. Ketvirta, visas šalies eksportą skatinančias institucijas sujungti į vieną, isteigiant atskirą eksporto bei investicijų skatinimo departamentą prie vyriausybės, kartu iškeliant jam labai aiškius ir įvykdomus tikslus kiekvieniems metams. Penkta, atsisakyti PVM mokesčių lengvatų, gautas lėšas nukreipiant labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių rėmimui bei vartojimo skatinimui. Visas šis priemonių paketas galėtų bent dalinai kompensuoti pinigų masės praradimus rinkoje.
Tik veikiant drąsiai ir ryžtingai įmanoma kontroliuoti ekonomikos nuosmukio gylį bei trukmę. Besiruošianti rinkimams vyriausybė neturėtų pasiduoti pagundai neigti ekonomines realijas. Dabartinis Ispanijos ministras pirmininkas J.l.R.Zapatero, dar iki rinkimų kategoriškai neigęs ekonominę krizę, atsibudęs po jų staiga praregėjo, tačiau momentas buvo prarastas ir Ispanijos vyriausybės antikrizinis planas nėra toks efektyvus koks galėjo būti. Aiški, laiku pradėta įgyvendinti antikrizinė programa Lietuvai užtikrintų greitą ekonomikos atsigavimą arba V formos krizę bei padėtų išvengti ilgalaikės U pavidalo stagnacijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.