V.Mitė. „Tikinti“ netikinčiųjų visuomenė

Lietuva - paradoksų kraštas Jau kuris laikas sociologinės apklausos tikina, jog Katalikų bažnyčia yra viena iš tu institucijų, kuria labiausiai pasitikima. Tačiau dauguma bažnyčių yra pustuštės, o mažesniuose miesteliuose į jas ateina vos kelios senutės.

Atlaidai dažnai yra dar viena proga gerai ir per daug neaiškinant, kodėl, siurbti alkoholį, o po to dažnai daužyti vienas kitam snukius. Kunigas dažniausiai ateina į namus tik laidotuvių progą. Kai kada rinkdamas pinigus bažnyčios reikmėms, kaip anksčiau sakydavo „kalėdodamas“. Beje pats žodis tarybiniais laikais visai nepelnytai įgavo neigiamą prasmę, panašią kaip elgetavimas, ši prasmė didelės dalies galvose išliko iki šiol. Bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija ir yra išlaikoma tikinčiųjų, todėl „kalėdojimas“, o tuo pačiu ir aplankymas tikinčiųjų jų namuose yra gražus, o ne smerktinas veiksmas. Tikrai nesiremiu jokia statistika, bet esu labiau linkęs manyti, jog į daugumos Lietuvos kaimų kunigai neužeina, nes paprasčiausiai nėra nei kviečiami, nei laukiami.

Tačiau Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo įvyko pokyčiai, kuriuos galima paaiškinti tik tiesioginiu Šventos Dvasios įsikišimu.

Lietuva iš ateistinės valstybės beneik per vieną dieną tapo tikinčiųjų šalimi. Atsivertė net didžiausi tikėjimo priešai. Stiprus lūžis įvyko tų sąmonėje, kuriems tapo aišku, jog tikėjimas yra pliusas politinėje bei valstybinėje karjeroje - panašiai kaip tarybiniais laikais buvo narystė komunistų partijoje.

Česlovą Juršėną reikėtų gerbti vien už tai, jog jis nenuplaukė su „naujųjų krikščionių banga“. Kitaip sakant, neveidmainiavo. Neabejoju: jeigu Lietuvoje į valdžią Lietuvoje buvo atėję maoistai, mūsų „lankstus“ elitas būtų likęs valdžioje, ir mojuotų raudonomis knygutėmis su Mao Zeduno posakiais. Tegyvuoja lankstus Lietuvos politinis „elitas“.

Atsivertimas yra toks stebuklingas, jog būtų net ciniška klausti, ar daug komunistų kovojo ir žuvo, kaip buvo sakoma, už „nemirtingus komunizmo idealus?“ Taip pat nereikėtų klausti, ar būtų tikėjimo kankinių, jeigu į valdžią vėl stebuklingai lazdelei mostelėjus grįžtų Antanas Sniečkus su NKVD batalionais. Tai neetiškas klausimas, kaip pasakytų filosofai.

Kad ir kaip būtų, bažnyčios – pustuštės, tad grįžkime prie klausimo - kodėl.

Tačiau kaltinti vien komunistus nebūtų teisinga. Dėl dviprasmiškų didelės dalies Lietuvos gyventojų nuostatų kalta ir bejėgė Lietuvos katalikų bažnyčia.

Tikrąją tuometinę padėtį Lietuvos katalikų bažnyčioje turėtų atskleisti KGB archyvai. Tačiau žinant, jog net TSRS KGB buvo puikiai informuotas, kaip vyko Vatikano konklavos, sunku patikėti, jog KGB neįtakojo Lietuvos katalikų bažnyčios. Bent jau stojant mokytis į Kauno kunigų seminariją KGB „prikišdavo nagus“ darydama atranką. Todėl nieko nuostabaus, jog dabar dažnai tenka už galvos griebtis klausantis kai kurių primityvių pamokslų ar išgirstant apie verslo veiklą (sakykim, kolekcionavimą aistrą) nieko bendro neturinčia su pašaukimu platinti Dievo žodį.

Nesinori klausytis aiškinimų, jog kitaip elgtis nebuvo įmanoma. Tikrai buvo galima ir yra ne vienas kunigas, kuris už savo pažiūras atsidūrė kalėjime ar Sibire. Taip pat buvo leidžiama „Katalikų bažnyčios kronika“, kai kuriems žmonėms – kunigams iš pašaukimo - nebuvo leidžiama įgyvendinti to pašaukimo. Geriausias pavyzdys - Julius Sasnauskas. Taip tai darė komunistai, bet vargu ar tikrai komunistai galėjo kunigą paversti tapti informatoriumi. Nemanau.

Rezultatas, kurį jaučiame iki šiol – intelektualiai silpna Lietuvos katalikų bažnyčia bei įvairiausių sektų ir pagonybės stiprėjimas. Visuomenė kuo toliau, tuo labiau tampa prietaringa. Paradoksas, bet netikint į Dievą pradedama bijoti juodo katino bei sekti horoskopus.

Teisybė, jog šiuo metu atsiranda kitokių, jaunų – nesvarbu amžiumi ar siela, kunigų, bet jų per mažai, jog pakeistų visuomenę. Nesakau, jog norėčiau, kad staiga bažnyčias užplūstų tikintieji ar kad Lietuvoje įsivyrautų religinis fundamentalizmas. Apsaugok, Dieve, nuo tikėjimo fanatikų.

Tiesiog norėtųsi, jog daugiau žmonių ramiai savęs paklaustų ar buvimas šioje žemėje turi prasmę ir kokią, o Lietuvos katalikų bažnyčia pasikeistų ir taptų pajėgi kalbėti XXI, o ne XIX amžiaus sąvokomis.

Tai padėtų nustoti meluoti sociologams ir teigti, jog Bažnyčia yra institucija, kuria labai pasitikima - nedidelis, bet vis tik žingsnis tolyn nuo dvasinės vergijos.